Festivalyje „Kreivės“ – filmas apie translytes moteris, sukūrusias LGBT judėjimą

Vilniaus queer festivalyje „Kreivės“ pristatomas amerikiečių žurnalisto ir režisieriaus Davido France filmas „Maršos P. Džonson mirtis ir gyvenimas“ (2017) primena daug kam nepatogią istoriją – translyčiai žmonės buvo LGBT judėjimo architektai.

Viena iš judėjimo pionierių Marsha P. Johnson – juodaodė translytė queer bendruomenės lyderė. 1969 metais ji dalyvavo Stonewallo riaušėse, nuo kurių prasidėjo modernus queer teisių judėjimas. Dar po metų, 1970 – aisiais, kartu su bendraminčiais Marša P. Johnson organizavo pirmąsias LGBT eitynes Niujorke. 1992 metais jos kūnas rastas Hudsono upėje. Nepaisant neaiškių mirties aplinkybių ir ją lydėjusių  protestų, policija atsisakė pradėti tyrimą dėl galimos žmogžudystės. Praėjus 25 metams po jos mirties, Maršos ir jos geriausios draugės Silvijos Riveros – radikalios žmogaus teisių aktyvistės – pastangos kovoti už trans bendruomenę vadinamos „revoliucinėmis“, o filmo režisierius teigia, kad šios asmenybės pakeitė ateinančių kartų gyvenimus.

1992 m. Marsha p. Johnson buvo rasta negyva vienoje iš Niujorko prieplaukų. Nors mirties aplinkybės atrodė įtartinos, policija nesutiko pradėti tyrimo dėl Marshos žmogžudystės. Kodėl taip įvyko?

Gaila, tačiau kurdami filmą įsitikinome, kad net paėjus 23 metams nuo Stonewallo, policija nereagavo į nusikaltimus prieš LGBT bendruomenę. 1992 m. maždaug 12-18% nusikaltimų prieš LGBT buvo įvykdyti pačių policininkų. Senoji policininkų karta, dalyvavusi Marshos mirties tyrime, niekada nepasikeitė, vos keli iš jų pripažino savo klaidas.

Marsha P. Džonson ir Silvija Rivera – žinomos JAV queer bendruomenės aktyvistės. Kuo svarbi jų istorija?

Pažinojau Marshą ir Silviją asmeniškai. Kai atsikrausčiau į Niujorką 1991 m., queer bendruomenė buvo izoliuota ne tik socialiai, bet ir geografiškai: buvo įprasta queer žmones matyti tik Greenwicho village’e (Niujorko rajonas – aut. pat.) Christopherio gatvėje. Toje gatvėje Marshą galėjai sutikti beveik kasdien. Jos šypsena, gėlės plaukuose tapo queer bendruomenės simboliais, nes Marsha savo juoką naudojo kaip politinę žinutę – už žmogaus teises ji kovojo pasitelkdama meilę gyvenimui. Geriausia Marshos draugė Silvija Rivera buvo kitokia – ji atvirai reiškė pyktį, netoleravo neteisybės. Kai Marsha mirė, Silvija tapo politinio judėjimo už trans lygybę lydere.

Silvija Ryvera ir Marsha P. Johnson, archyvinė nuotr.

Nors Marsha ir Silvija atstovavo gana skaitliai trans žmonių bendruomenei, tačiau politiniuose LGBT bendruomenės susibūrimuose balsas joms dažnai net  nebūdavo suteikiamas. Filme rodoma archyvinė medžiaga, kai po vieno tokio protesto, kurio metu Silvija buvo nušvilpta pačios bendruomenės, ji bando nusižudyti. Kodėl trans žmonės buvo diskriminuojami pačios LGBT bendruomenės?

Septyniasdešimtaisiais buvo siekiama trans žmones apskritai pašalinti iš lesbiečių, gėjų ir biseksualų eitynių. Tuo metu JAV vis plačiau sklido feminizmo idėjos, kurios buvo priešiškos drag queens ir moterims, kurios persirenginėjo vyrais: dalis aktyvistų tai laikė šaipymusi iš moteriškumo. Baltieji gėjai vyrai taip pat neigiamai vertino trans žmones, nes manė, kad vienintelis kelias būti pripažintiems – tapti normatyvaus sociumo dalimi, tapti tokiems, kokia yra visuomenė. O dauguma trans žmonių niekada nebuvo normatyvūs, jie žinojo, kad nėra tokie patys kaip likusi visuomenės dalis ir nebandė niekam įtikti.

Istorija dažnai nutyli, kad trans žmonės aktyviai dalyvavo Stonewallo riaušėse, kurios laikomos LGBT judėjimo Vakaruose pradžia. Filme pasakojama, kad tarp jų buvo ir Marsha P. Johnson bei Sylvia Rivera.

Taip, o praėjus pirmoms Stonewall riaušių dienoms, dvylikos žmonių grupė pradėjo diskutuoti, kaip reikėtų elgtis toliau. Tai tapo pirmąja modernia LGBT organizacija, kuri buvo pavadinta „Gay liberation front“, Marsha ir Silvija buvo vienos iš organizacijos įkūrėjų. Tad galima teigti, kad jos buvo ne tik aktyvios protestų dalyvės, kovotojos, tačiau kūrė pagrindą judėjimui, kuris vėliau pakeitė ateinančių kartų gyvenimus. Vadinu jas LGBT bendruomenės architektėmis –  jos organizavo ir pirmąsias bendruomenės eitynes, įvykusias 1970-ųjų birželį Niujorke.

Nors Silvija niekada nenustojo tikėti, kad drastiški pokyčiai visuomenėje įmanomi, deja, ji nebuvo pripažinta Stonewall judėjimo lydere. Niujorko LGBT judėjime ne visuomet buvo erdvės raidei „T“. Vis dėlto manau, kad be Silvijos pastangų istorija būtų pasisukusi visai kita linkme.

Marshos ir Silvijos darbai iš esmės keičia tai tai, kaip mes suprantame Stonewallo riaušes – dažniausiai jo siejamos su homoseksualiais baltaodžiais vyrais. Kiek svarbus trans bendruomenės indėlis, kuriant modernų queer istoriją?

Trans žmonės buvo ir yra nepatogūs visiems – tiek heteronormatyviems žmonėms, tiek normatyviajai LGBT bendruomenės daliai. Štai kodėl jie stovėjo pirmose riaušų eilėse Stonewalle, kai teko kovoti su policija – psichologiškai kovoti jie buvo pasiruošę daug labiau nei baltieji vyrai gėjai. Dauguma trans žmonių – tuo metu jie vadino save transvestitais – gyveno parke kitoje gatvės pusėje, jie neturėjo kur miegoti ar praustis. Kai prasidėjo policijos reidas, ši bendruomenė neturėjo ką prarasti, nes buvo savo namuose. Nors istorija neakcentuoja trans žmonių indėlio į Stonewallo riaušes, be trans bendruomenės revoliucija nebūtų įvykusi. Trans žmonių kova gatvėse pradėjo pasaulinę LGBT teisių revoliuciją.

Lietuvoje queer bendruomenė taip pat nesijaučia saugiai. Ką patartumėte žmonėms, kurie nedrįsta atsiskleisti?

Jauni žmonės šiame filme išgirs istoriją apie tai, kaip iniciatyva, lyderystė, aktyvizmas pasiekia rezultatų ir keičia pasaulį, kuriame gyvename. Marsha ir Silvija susidūrė su tokiomis pačiomis problemomis ir baimėmis, kokias išgyvena queer aktyvistai šalyse, kurioje bendruomenė dar stokoja pripažinimo. Kurti queer festivalį Vilniuje, būti tokio festivalio dalimi, reiškia kurti istoriją. Tiek žiūrovai, išdrįsę nugalėti vidines baimes ir atėję į renginius, tiek festivalio organizatoriai žengia esminius žingsnius, kad pakeistų esamą situaciją.

Dokumentinis filmas „Maršos P. Džonson mirtis ir gyvenimas“  rodomas rugsėjo 16 d., 16.45 val., kino centre „Skalvija”. Įėjimas – auka nuo vieno cento, tad už filmą mokate tiek, kiek galite.