Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
Skaitinys

Festivalyje „Kreivės“ vieši režisierės iš Ukrainos O. Siyatovska ir Z. Ozirna

Filmo „Ryšys“ stopkadras.

Filmo „Ryšys“ stopkadras.

Marija Martinaitytė | 2022 09 09

Festivalio „Kreivės“ proga kalbuosi su dviem režisierėmis iš Ukrainos – Olena Siyatovska ir Zhanna Ozirna. „Kreivių“ metu rodomas Olenos Siyatovskos filmas „Jūsų Mišelė“ (2021) – translytės merginos, gyvenančios Kyjive, portretas – dalyvauja festivalio trumpametražių filmų konkursinėje programoje. Zhannos Ozirnos filmas „Ryšys“ (2018) fiksuoja metus trukusį atsiskleidimo šeimai procesą. Festivalio metu abi režisierės lankosi Vilniuje.

Jūsų abiejų filmai yra dokumentiniai. Kodėl pasirinkote kurti dokumentinį kiną?

Olena Siyatovska (toliau – Olena): Tai mano pirmasis filmas. Pradėjau nuo dokumentikos, nes tai pasirodė lengvesnis variantas. Norėjau būti kuo arčiau realybės. Taip pat manau, kad istorija, apie kurią mano filmas, pati mane surado ir man reikėjo ją užfiksuoti.

Zhanna Ozirna (toliau – Zhanna): Man patinka Olenos paaiškinimas apie ją suradusią istoriją, aš taip pat tuo tikiu. Savo filmą filmavau jau prieš keletą metų. Jis yra apie mano šeimą ir mane pačią. Pasirinkau dokumentikos formatą, nes tuo metu buvo labai sunkus mano gyvenimo etapas ir filmavau bandydama išspręsti savo problemas. O paskui iš to gimė filmas. Nors procesas iš pradžių priminė psichoterapiją, vėliau jis  pavirto į kažką daugiau.

Olena, kaip sutikai savo pagrindinę filmo veikėją Mišelę? Kaip nusprendei sukurti apie ją filmą? Kaip jai sekasi dabar?

Olena: Viskas vyko prieš dvejus metus. Buvau meno rezidencijoje, kurią organizavo  organizacija iš Ukrainos „Izolyatsia“ ir buvo susijusi su „Kyiv Pride“. Pagrindinės šios meno rezidencijos temos buvo video ir LGBTQ+. Kai pradėjau galvoti, kokį kūrinį noriu sukurti, iškart pagalvojau apie dokumentiką. Pradėjau ieškoti veikėjos savo filmui ir susitikau su trimis merginomis, iš kurių viena ir buvo Mišelė. Kai su ja susipažinau, supratau, kad noriu ją filmuoti, nes buvau sužavėta jos gyvenimo istorijos. Pirmą mūsų pažinties vakarą ji labai daug papasakojo apie save ir savo šeimą. Buvo labai atvira ir aš supratau, kad ir ji norėtų dalyvauti šiame projekte, tapti mano filmo heroje. Kartais ji man primena mane prieš daug metų. Su ja iškart pajutau ypatingą ryšį ir artumą.

Filmo „Jūsų Mišelė“ stopkadras.

Filmo „Jūsų Mišelė“ stopkadras.

Po to kartais pasikalbėdavome, leidome laiką kartu, o galiausiai po truputį pradėjome filmavimo procesą. Iš labai trumpos istorijos ji išaugo į kiek ilgesnę. Po dvejų metų, praleistų su Mišele, atsirado ir filmas.

O dabar Mišelė vis dar gyvena Kyjive, į kurį grįžo iš savo gimtojo kaimo gal prieš du ar tris mėnesius. Ji dirba ir bando toliau gyventi paprastą gyvenimą. Vakar mačiau, jog Mišelė aplankė savo šeimą minėtame kaime, kuris yra Lvivo regione. Tas pats kaimas rodomas ir mano filme.

Zhanna, esi pagrindinė savo filmo herojė. Ar buvo sunku nuspręsti būti tokiai atvirai ir parodyti savo pažeidžiamą pusę priešais ir už kameros? Minėjai terapišką filmo kūrimo aspektą. Kaip nusprendei, jog tokia asmeniška istorija turi pasiekti kitų akis?

Zhanna: Tuo metu jau dirbau filmų festivalio programos sudarytoja viename iš Ukrainos trumpametražio kino festivalių gal dvejus ar trejus metus. Žiūrėdama tiek daug filmų supratau, jog istorija, atsiradusi iš asmeninio gyvenimo, gali tapti universalia. Šis filmas buvo ir gana smagus eksperimentas, kadangi bandžiau atsiriboti ir žiūrėti į save kaip veikėją. Beveik visą filmą buvau už kadro, bet mano balsas visąlaik buvo girdimas, nes visiems savo šeimos nariams ir giminaičiams uždavinėjau įvairius klausimus. Filme pasirodau prieš objektyvą tik vieną kartą – pirmuosiuose kadruose, nes norėjau tiesiog parodyti save ir tai, kad čia bus pasakojama mano istorija.

Pradėjau filmuoti pokalbius ir santykius su savo šeima. Pati pirma aiškesnė mintis apie šį projektą buvo ta, kad norėčiau parodyti, kokie keisti santykiai gali būti tarp šeimos narių, nors pati šeima ir atrodo labai labai įprasta ir niekuo neypatinga. Taip pat norėjau parodyti, kad ir kiekvienas normalus žmogus, gali būti queer (kreivas). Filmavimai tęsėsi metus – nuo vienų Kalėdų iki kitų.

Filmo „Ryšys“ stopkadras.

Filmo „Ryšys“ stopkadras.

Prifilmavau labai daug medžiagos, nes fiksavau beveik viską. Vienu metu nuvykau į kūrybines dirbtuves Tbilisyje, skirtas plėtoti istoriją ir siužetą dokumentiniame kine. Dirbtuvių tikslas – suprasti, apie ką yra tavo filmuojama istorija. Tuo metu dar to nežinojau, tik turėjau prikaupusi labai daug filmuotos medžiagos. Dėl dirbtuvių formato teko labai intensyviai mąstyti ir joms pasibaigus staiga nusprendžiau, į ką koncentruosis mano filmas, kokia bus jo pagrindinė idėja, konceptas. Sakinys, nuo kurio viskas prasidėjo, buvo „Tavo šeima priima tavo kitoniškumą/kreivumą, bet ar tu gali priimti savo šeimos normalumą?“ Supratau, kad mano istorija filme bus apie priėmimą ir dvi skirtingas viena aiškia linija nesujungiamas puses – normalumą ir kreivumą/kitoniškumą. Būtent tuo metu ir supratau, kad mano asmeninė istorija, mano asmeninis terapijos ir gijimo būdas gali peraugti į filmą, nes tai pagaliau pasiekė kažką universalaus ir gilesnio. Kai filmą pradėjau rodyti festivaliuose, gavau nemažai žinučių ir atsiliepimų iš įvairių žmonių, besidalinusių su manimi, jog jie irgi išgyveno panašias situacijas ir dėl to su mano istorija ir mano filmu jie atranda ryšį ir artumą. Man tai buvo ženklas, jog man visgi viskas pavyko.

Zhanna, kalbi apie kreivumą pasitelkdama normalumo ir normatyvumo prizmę. Ar tai nutiko netyčia ir nepastebimai, ar buvo apgalvotas sprendimas?

Zhanna: Ne, mano smalsios akys tiesiog fiksavo viską, kas vyko aplink. Mano šeima kartais elgiasi labai juokingai. Jie tokie nuoširdūs ir tiesmuki iki tokio lygio, jog kartais norisi juoktis. Todėl ir maniau, kad būtų labai įdomu į juos pasižiūrėti iš šiokio tokio atstumo. O kreivumo ir normalumo sąsaja atsirado vėliau.

Olena, kaip galėtum apibūdinti savo filmą?

Olena: Jis apie merginą vardu Mišelė, ji pagrindinė veikėja, o šis filmas – jos portretas. Daugiausia dėmesio suteikiu jos gyvenimui ir jo transformacijai, pokyčiams. Kai susipažinau su Mišele, ji buvo dvidešimties ir bepradedanti gyventi Kyjive, ką tik išsikrausčiusi iš savo gimtojo kaimelio. Per labai trumpą laiką ji stipriai pasikeitė, o aš tai ir norėjau įamžinti. Dabar ji dar labiau pasikeitusi. Kol vyko filmavimai, mačiau pokyčius kiekvieną savaitę. Iš pradžių stebėjau, kaip ji jaučiasi naujame mieste, tačiau daugiausia dėmesio skyriau jos kelionei atgal į namus ir susitikimui su šeima, jausmams, kuriuos ji tuo metu patyrė. Filme atsiskleidžia Mišelės ir jos šeimos santykiai ir gyvenimai, jos šeimos palaikymas ir pastangos suprasti.

Po filmo seanso žiūrovai dalijosi įspūdžiais, jog jiems Mišelė pasirodė sudėtinga asmenybė. Ir nors yra jauna (šiuo metu jai dvidešimt dveji), jos asmenybė ir charakteris labai stiprūs. Tikrai ne visada buvo lengva su ja dirbti. Ir žiūrovai pastebėjo, kad ji nėra visada maloni, ir būtent toji Mišelės pusė juos labiausiai sudomino. Būtų įdomu išgirsti daugiau nuomonių ir atsako, kadangi festivaliuose filmą rodėme dar tik vieną kartą.

Ar žmonės, kurie yra šių filmų veikėjai (Olenos atveju Mišelė, Zhannos – jos šeima), matė jūsų filmus? Kokia buvo jų reakcija?

Olena: Mišelė buvo viena iš pirmųjų, mačiusių filmą. Kol jį žiūrėjo, vis išgirsdavau ją komentuojant: „Dabar sau patinku, o šiuo momentu –  ne.“ Buvo visai juokinga. Beje, kai prieš keletą dienų paskelbiau filmo anonsą ir plakatą, ji parašė man žinutę: „Dabar atrodau gražiau nei prieš dvejus metus.“

Zhanna: Mano šeima žiūrėjo filmą, bet visi atskirai. Įdomiausia buvo mano tėčio reakcija. Aš net nežinojau, kad jis pasižiūrėjo filmą, bet mano mama jam paslapčia nusiuntė nuorodą. Kai paklausiau mamos, kaip jis reagavo, ką sakė, ji man atsakė, jog jis beveik nieko neištarė, bet jam nepatiko jo balsas. Taigi mano tėčio reakcija šiek tiek primena Mišelės reakciją. Net jei aš, kaip savo filmo režisierė ir kūrėja, moku sukurti atstumą tarp savęs realybėje ir savęs kaip savo filmo veikėjos, visgi mano šeimos nariai to nesugeba. Jie žiūrėdami vis tiek džiaugiasi arba liūdi dėl to, kaip atrodo ar skamba.

Zhanna, savo kurtame filme buvai ir režisierė, ir veikėja.

Zhanna: Žinojau, kad sugebėsiu pabaigti filmą tik tada, kai pradėsiu į save žiūrėti ir kaip į veikėją. Jeigu jauti per stiprų emocinį įsitraukimą tokio tipo filmuose, labai maža tikimybė, kad pavyks užbaigti filmą, nes tokiu atveju pradedi atrinkinėti kadrus ir medžiagą, kuri nebūtinai yra pati svarbiausia filmui, jo idėjai ar žiūrovams, o tą, kuri emociškai rezonuoja su manimi pačia.

Abiejų jūsų filmai susikoncentruoja į šeimos ir namų temas. Kodėl buvo svarbu užfiksuoti būtent šias temas, šiuos gyvenimo aspektus?

Olena: Mišelės šeima buvo labai svarbi šiame filme, nes jie buvo artimiausi žmonės, tarp kurių ji ne tik užaugo, bet buvo ir pirmieji žmonės, kurie priėmė Mišelės tapatybę ir padėjo jai būti tuo, kuo ji yra. Dideliame mieste ji buvo visiškai viena, bet jai grįžus namo pas savo šeimą supratau, kaip jai pavyko.

Taip pat man šis filmas yra apie galingas moteris. Mišelės šeima gana didelė – mama, sesuo, dar viena jaunesnė sesuo, tėtis, teta ir jos vyras. Filmuojant daug nekalbėjome su Mišelės tėčiu ar jos tetos vyru, tad veikėjos daugiausia buvo moterys, kurios buvo labai galingos ir stiprios bei, svarbiausia, visąlaik palaikė Mišelę.

Zhanna: Įdomu, kadangi Ukrainoje šeimose dažna stipri moteriška linija. Tai gana įprasta.

Mano atveju daug mąsčiau apie kartų skirtumus. Ukrainoje ir kitose šalyse, kurios patyrė Sovietų sąjungos okupaciją, žmonės išgyveno labai daug istorinių pokyčių, neramumų. Taigi, kiekviena karta yra labai skirtinga. Pavyzdžiui, patys svarbiausi mano tėvų gyvenimo metai ir juos stipriausiai suformavęs laikotarpis buvo dešimtas praeito amžiaus dešimtmetis. Visi žinome apie šį laikotarpį bei tai, kad jis buvo ypač sunkus. Ir mano tėvams tie gyvenimo metai yra taip stipriai padarę įtaką, jog tam tikra prasme jie iki šiol dezorientuoti, iki galo nežino, kaip gyventi dabartinėje realybėje. Mano brolio karta (šiuo metu jam yra apie keturiasdešimt), pavyzdžiui, yra lyg įstrigusi kažkokioje tarpinėje zonoje. Tad kiekvienos kartos patirtys tokios skirtingos, jos išgyveno skirtingus istorinius įvykius, nes ypač Ukrainoje viskas buvo ir yra labai nepastovu. Dabar – karas, prieš tai buvo keletas revoliucijų… Iš tikrųjų nemanau, kad mūsų gyvenimuose kada nors buvo ilgesnis stabilus periodas ir tai pasijaučia kasdieniniame kiekvienos šeimos gyvenime.

Filmo „Ryšys“ stopkadras.

Filmo „Ryšys“ stopkadras.

Anksčiau esu sukūrusi trumpametražį filmą apie poros paprastų merginų pokalbius, bet ten aiškiau atsiskleidžia kontekstas. Ką tik pasibaigė revoliucija, Rusija jau buvo pradėjusi pulti ir viskas aplink, kaip visada, žlugo ir griuvo, bet tie neramumai persipina su kalbomis apie vaikus, santykius ir kitus kasdienius dalykus.

Tam tikra prasme abiejų jūsų filmuose atsispindi su kreivumu persipinanti ukrainietiška tapatybė?

Zhanna: Norėčiau pasakyti keletą dalykų apie tapatybę, nors kartais mūsų laikais ir keistoka kalbėti apie tautinę tapatybę ir kreivumą vienu metu. Labai svarbu suprasti, jog rusiška propaganda apskelbia mus nacionalistais. Vienoje knygoje apie postkolonializmo teoriją rašoma, jog yra kelios nacionalizmo rūšys: viena persmelkta invazijų, savo sienų plėtimo, o kita nacionalizmo rūšis atsiranda iš bandymo išsaugoti puolamas ir naikinamas kultūras. Todėl tam tikra prasme mes esame nacionalistai, bet mūsų nacionalizmas yra svarbi mūsų išlikimo dalis, o Rusijai nacionalizmas tik dar vienas būdas išlaikyti imperializmo egzistavimą.

Imperijos pagrindinė taisyklė yra ta, jog ji gali išlikti tik tada, jei nuolat plečiasi kitų mažesnių užkariaujamų šalių sąskaita. Ir net prieš aštuonerius metus mes buvome Vakarų Europos verčiami susigėsti, jog kalbame apie tautiškumą, net jei šios temos kildavo iš noro išlikti ir praeities bei dabarties traumų. Žmonės Vakarų Europoje turėtų daugiau pasidomėti Rytų Europos istorija ir suprasti, kad dabartinis Ukrainos nacionalizmas, bandymas apsiginti, negali būti lyginamas su ankstesniais radikaliais Vakarų Europos nacionalizmais. Dėl to mūsų situacija yra kiek unikali. Mes vis dar kalbame apie paprastus dalykus ir bandome jų pasiekti, nors kitose Europos šalyse paprastos teisės yra įprastas ir savaime suprantamas dalykas.

Olena: Mes tiesiog bandome išlaikyti savo šalį ir kultūrą ir tai neprasilenkia su kitomis temomis. Jeigu grįžtume prie filmo, gerai atsimenu sceną, kurioje Mišelė mašinoje kalbasi su savo geriausia drauge ir jos vyru. Pokalbio metu randasi svarbių minčių apie santykius, vaikus, šeimą ir Mišelė apie viską šneka labai tradiciškai. Ir nors žodžio queer reikšmė sunkiai siejasi su tradicija, bet Mišelė ten atranda sąsają, kad ir svajodama apie paprastus dalykus.

Zhanna: Dabar vienas didžiausių Ukrainos queer žmonių tikslų yra paprastos žmogaus teisės. Labai daug queer ir LGBTQ+ asmenų aktyviai dalyvauja kare ir jiems kasdien gresia mirtinas pavojus, bet jų partneriai namuose net negali gauti teisių į bendrą turtą ir pan. Karas tam tikra prasme iškelia LGBTQ+ teisių klausimą į paviršių.

Olena: Dar norėčiau pasakyti, jog net šioje siaubingoje situacijoje, kurioje mes šiuo metu esame, žmonės Ukrainoje yra supratingesni ir jautresni vienas kitam. Prieš tai, jei žmonės kažko nesuprasdavo, iškart tai laikydavo blogiu, bet dabar susidūrus su tikruoju blogiu, viskas tampa labai aišku. Tikiuosi, ir po karo išliks tarpusavio supratimas ir jautrumas.

Zhanna: Dabar mes visi dalinai esame mažumos. Kai kurie bėga iš savo šalies ir tampa pabėgėliais, kai kurie praranda namus. Galbūt tie sunkumai ir leidžia šiek tiek labiau suprasti queer asmenis.

Filmų „Jūsų Mišelė“ ir „Ryšys“ peržiūra Vilniuje vyks rugsėjo 11 d. kino centre „Skalvija“. Po peržiūros vyks susitikimas su režisierėmis Zhanna Ozirna ir Olena Siyatovska. Filmai taip pat bus romodomi spalio 2 d. socialiniame centre „Emma“ Kaune.  

Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki