„Bebaimio žurnalisto idėja – mitas. Marie Colvin ir Paulas Conroy labai bijojo, jie nenorėjo būti nužudyti“, – sako tiesą apie karą Sirijoje pasauliui apnuoginusių reporterių darbą į ekranus perkėlęs režisierius Chrisas Martinas. – Yra žurnalistų, kurių tikslas – skambios antraštės ir šlovė. Bet yra daug žurnalistų, kurie tiesiog nori papasakoti istorijas.“
Dokumentinio filmo „Paskutinę akimirką“ (angl. “Under the Wire”) kūrėjas pabrėžia, kad kitų šalių interesai šiame kruviname konflikte yra svarbiau nei žmogaus gyvybė.
Žurnalistika atakuojama
„Per daugelį metų būdai, kaip mes sužinome apie konfliktus, karus ir įvairias situacijas, pasikeitė. Buvome pripratę apie tai išgirsti iš žurnalistų, bet dabar galbūt daugiau išgirstame iš socialinių medijų. Vis tiek tikiu, kad aukštos kokybės žurnalistika atlieka svarbų vaidmenį formuojant mūsų supratimą apie pasaulį ir kas jame vyksta“, – „Kauno dienai“ sakė Ch. Martinas.
Aklas pasitikėjimas socialinėmis medijomis ir jose cirkuliuojančia informacija, režisieriaus manymu, gali visuomenę nuvesti pavojingu keliu, kuriuo žengiant pasaulio vaizdas gali būti matomas labai iškreiptai. „Todėl ir manau, kad žurnalistika yra labai svarbi ir šiuo metu ji yra atakuojama. Tai, ką M. Colvin ir kiti žurnalistai bandė padaryti Sirijoje, yra labai svarbu. Jie buvo nužudyti, nes darė kai ką reikšmingo ir jų istorija turi būti papasakota“, – nei kiek neabejoja Ch.Martinas.
Filmą apie karo žurnalistę M.Colvin ir fotografą P. Conroy Lietuvoje pristato Tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“. Matydami Sirijoje prasidėjusio pilietinio karo pradžią, jie atvyko į šią šalį ir pasiryžo pasauliui papasakoti, kas iš tikrųjų vyksta viename pagrindinių konflikto centrų – Homso mieste. M. Colvin iš Sirijos taip ir nesugrįžo į namus.
„Pirmas dalykas, kurį Paulas ir visi žurnalistai pasakė labai aiškiai, kad jie patys nenorėjo tapti istorija, jie nenorėjo filmo apie save. M. Colvin mirė Sirijoje, nes norėjo papasakoti istoriją apie šalies žmones. Žinau, kad filmo herojai nebuvo laimingi kalbėdami apie save. Jie tikino, kad turime kalbėti apie Homso žmones ir tai, kas nutiko būtent jiems. Pamačius filmą, pasidaro labai aišku, kad visas rūpestis tik dėl civilių“, – filmo esmę pabrėžia režisierius.
Nelegaliais keliais
M. Colvin ir P. Conroy į Sirijos armijos apsuptą Homsą pateko nelegaliai – per požeminį tunelį. „Situacija mieste buvo tokia bloga, kad jie buvo priversti atsitraukti. Tačiau Marie nusprendė grįžti į Homsą, nes nenorėjo likimo valiai palikti ten esančių žmonių. Šis filmas – ne apie herojiškus baltuosius Vakarų žurnalistus, gelbėjančius užsienio žmones. Aš žinau, kad P. Conroy ir M. Colvin buvo labiau susirūpinę žmonėmis, o ne savimi“, – sako Ch. Martinas.
Režisierius ir jo komanda dvejus metus archyvuose ieškojo filmuotos medžiagos, tačiau didelė jos dalis buvo sunaikinta. „Mes kontrabanda gavome filmuotos medžiagos iš Sirijos, keliavome į Jordaniją, Turkiją, Vokietiją, Libaną. Istorijoje vis vien buvo daug spragų. Pradėjau filmuoti archyvuose, turėjau sukurti 16 m tunelį, kuriame taip pat filmavau. Filmavau ir Maroke, ir Libane, taip pat Londone… Tikrasis iššūkis buvo rasti archyvus ir užpildyti spragas. Visas filmas paremtas buvimu su žurnalistais, tai pasakojama į viską žvelgiant už P. Conroy peties“, – technine dokumentikos gimimo dalimi dalijosi pašnekovas.
Nenorėjo mirti
Ar karo žurnalistai yra bebaimiai? Kurdamas filmą Ch. Martinas kalbėjosi su daugybe žmonių, kurie buvo įsitikinę, kad M. Colvin iš tiesų buvo tikra bebaimė. Tačiau kartu su ja Sirijoje dirbęs P. Conroy, žurnalistės sesuo, šeima ir draugai kalbėjo kitaip. „Ji bijojo, tačiau įveikė baimę. Bebaimio žurnalisto idėja – mitas. Aš žinau, kad M. Colvin ir P. Conroy labai bijojo, jie nenorėjo rizikuoti savo gyvybe, nenorėjo būti nužudyti“, – sakė Ch. Martinas.
Papuolusi į chaoso ir smurto apimtą Homsą ir nusprendusi iš jo nesitraukti, M. Colvin atsidūrė žurnalistų centre. „Tai buvo paprasčiausias kambarys, kuriame dirbo žmonės ir kur buvo galimybė prisijungti prie interneto. Ji iš ten tiesiogiai transliavo naujienas televizijoms CNN ir „Channel 4“. Kitą rytą Sirijos armija šturmavo žiniasklaidos centrą. M. Colvin buvo viduje ir šios atakos metu buvo nužudyta kartu su kitu prancūzų fotožurnalistu Remiu Ochliku. Sirijos armija neigia, kad ją nužudė, bet yra daug įrodymų, liudijančių, kad įvyko priešingai“, – aplinkybes pasakoja režisierius.
Ne žmonės svarbiausi
Ch. Martinas sukūrė ne vieną dokmentinį filmą, kuris kritikuoja JAV ir kitų Vakarų valstybių užsienio politiką Viduriniuosiuose Rytuose ir kituose pasaulio taškuose. Režisierius drąsiai kai kuriuos Vakarų veiksmus vadina gėdingais ir tragiškais.
2007 m. jis režisavo filmą „Karas prieš demokratiją“ (angl. “The War on Democracy”), kuris koncentruojasi į Lotynų Amerikos valstybes. Filmas atvirai kritikuoja JAV kišimąsi į šio regiono vidaus politikos reikalus. Ar kitų šalių dalyvavimas Sirijos vidaus politikoje buvo bent kiek nors naudingas pačiai Sirijai?
„Manau, kad nė viena vyriausybė, kuri įsitraukė į Sirijos karą, nesiekė padėti Sirijos žmonėms. Aš manau, kad jie visi įsijungė dėl strateginių geopolitinių jėgos tikslų. Labai greitai tai tapo „proxy“, kitaip tariant, netiesioginiu, karu tarp Irano, Saudo Arabijos ir Persijos įlankos valstybių, taip pat JAV ir Rusijos. Nei viena iš šių šalių negalvojo apie Sirijos žmones“, – neabejoja Ch.Martinas.
„Jau pradžioje, 2012-ųjų vasarį, buvo labai aišku, kad Sirijoje tebuvo taikūs piliečių protestai. Vienas dalykas, kurio negalima pamiršti, kad vyriausybė naudojo ginklus prieš savo žmones“, – skuba pridurti jis.
„Šiandien susiformavo tedencija, kad žmonės į tarptautinę politiką žiūri kaip į futbolo varžybas. Jei tu esi nusiteikęs prieš amerikiečių užsienio politiką, tuomet tu esi už Sirijos prezidentą Basharą al- Assadą ar iraniečius. Arba tu esi prieš moterų, vaikų ir nekaltų žmonių žudymą, arba nesi. Tai klausimas, kurį reikia užduoti. Man nerūpi, kas tai daro, bet aš esu prieš tokius veiksmus“, – sako Ch. Martinas.
Tik marionetė
Tai, kas šiandien dažnai vyksta tarptautinėje politikos arenoje, įvykius atidžiai stebintis režisierius vadina ideologijų gimnastika, kuri kai kuriems asmenims padeda išlaikyti savo įsitikinimų struktūrą funkcionuojančią.
Manau, kad tai yra netvarka, kad režimas laimėjo, tačiau siaubinga kaina siaubingą pergalę.
„Jiems reikia, kad ideologija pasaulio akimis būtų logiška. Jei ideologija yra antirusiška – ji tiesiog tokia. Jei ji yra antiamerikietiška – ji tiesiog tokia. Aš manau, kad tu turi padaryti paprastą pasirinkimą, ar tu esi prieš tai, kad būtų žudomi nekalti žmonės, ar ne. Tai yra paprasta“, – dar kartą atsigręžti į tikrąsias konfliktų aukas skatina Ch.Martinas.
Režisieriaus akimis, sunku prognozuoti, kas laukia Sirijos, be to, esą per daug užsieniečių jau kalbėjo apie Siriją, neleisdami patiems sirams kalbėti už save.
„Manau, kad tai yra netvarka, kad režimas laimėjo, tačiau siaubinga kaina siaubingą pergalę. Nes vis dar milijonai sirų gyvena ne pačioje Sirijoje. Šiuo metu esu Libane, čia yra viena iš didžiausių sirų pabėgėlių koncentracijų už Sirijos ribų. Manau, kad kaip ir visi karai, šis karas turi būti baigtas susitarimu“, – viliasi Ch. Martinas.
Sudėtingiausia tai, kad Sirija kitoms šalims šiuo metu yra it marionetė. „Kol veiks dabartinė vyriausybė, nebus jokio leidimo pabėgėliams sugrįžti. Manau, kad B. al-Assadas turi palikti valdžią, bet taip pat manau, kad jo užnugaris neleis jam pasitraukti. Ateitis tikriausiai yra rusų, amerikiečių, Saudo Arabijos žmonių ir iraniečių rankose. Kai jie nuspręs, kad reikia susitarimo, jie susitars labai greitai. Kol tai įvyks, vargšai žmonės kenčia ir kentės. Tai yra tragedija. Nematau, kad tai išsispręstų greitai“, – optimizmo stokoja Ch. Martinas.
Šiuo metu Beirute jis lanko žmones, bendrauja su vietiniais, kuria naujus filmus – dirba prie kelių projektų Amerikoje ir Viduriniuosiuose Rytuose.
Atkurti taiką
Sirijos krizės sprendinys vis dar nerastas. Jungtinių Tautų (JT) generalinis sekretorius Antonio Guterresas šiomis dienomis paskelbė, kad buvo įkurtas šios šalies konstitucinis komitetas, sudarytas iš vyriausybės ir opozicijos atstovų. Jame iš viso bus 150 narių. Trečdalį jų parinks režimas, kitą trečdalį – opozicija, o likusį trečdalį – JT.
JT turėjo sunkumų bandant suformuoti konstitucinį komitetą – juos kėlė nesutarimai su B. al-Assado vyriausybe dėl šio komiteto sudėties. Tačiau bene didžiausias klausimas – ką konstitucinis komitetas iš tiesų galėtų pasiekti. Režimas tikėjosi pataisų dabartinei konstitucijai, o opozicija nori ją parašyti iš naujo.
Daug JT remiamų taikos derybų ratų neužbaigė prieš aštuonerius metus kilusio Sirijos pilietinio karo. Jis pareikalavo daugiau kaip 370 tūkst. gyvybių ir privertė namus palikti milijonus gyventojų. Pastaraisiais metais svarbesnės buvo kitos derybos, kurioms vadovauja režimo sąjungininkė Rusija ir sukilėlius remianti Turkija.
Neseniai sukako vieneri metai nuo to laiko, kai Rusija pasirašė taikos palaikymo susitarimą su Turkija. Irano, Rusijos ir Sirijos pajėgų sąjungininkė taip pat remia saugias civilių zonas karo nuniokotoje valstybėje.
Su Rusijos karine parama B. al-Assado pajėgos nuo 2015 m. atkovojo iš sukilėlių ir džihadistų dideles Sirijos teritorijos dalis ir dabar kontroliuoja maždaug 60 proc. šalies.
Sukilėliai vis dar kontroliuoja Sirijos Idlibo regioną, kuris ribojasi su Turkija. Tačiau Maskva tikina, esą į Siriją sugrįžta taika. Neseniai Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas pareiškė, kad šalies teritorijoje liko tik atskiri įtampos židiniai.
Filmą „Paskutinė akimirka” bus galima pamatyti Tarptautinio žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalio „Nepatogus kinas“ metu Vilniuje, Šiauliuose, Panevėžyje ir Marijampolėje. Visi seansai ČIA.
