Kovo 11-oji – tai ne tik Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, bet ir priminimas apie demokratijos vertybes bei pilietinės visuomenės svarbą. Šiemet minime 35-uosius laisvės metus, per kuriuos būtent aktyvi pilietinė visuomenė ir nevyriausybinės organizacijos (NVO) prisidėjo prie demokratijos stiprinimo, pilietinių laisvių užtikrinimo ir socialinio teisingumo skatinimo.
Jei paklausčiau, kas Jums yra nevyriausybinė organizacija, greičiausiai pradėtumėte vardyti gan žinomas organizacijas: Caritas, maltiečiai, „Mėlyna ir geltona“, „Raudonasis kryžius“, „Tušti narvai“ ir daugelį kitų. Taip, tai išties puikios organizacijos, atliekančios stulbinamą darbą renkant paramą ir teikiant paslaugas socialiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms ar apleistiems gyvūnams.
Tačiau dėl didžiųjų organizacijų rengiamų akcijų populiarumo dažniausiai visas NVO sektorius nepelnytai suprantamas gan siaurai – kaip aukų rinkėjai ir labdaros paskirstytojai. Būtent šis ribotas supratimas pastato NVO greta tokių veiklų, kaip, tarkime, pinigų rinkimas šokių būrelio uniformoms, mokyklos langų stiklinimui, smėlio dėžei ar sūpynėms vaikų darželyje įrengti. Toks supratimas leidžia savo verslu suinteresuotiems lobistams ir nepatyrusiems politikams spekuliuoti bei sėti abejones žiniasklaidoje dėl NVO vaidmens ir šio sektoriaus finansavimo.
NVO sektorius yra daug daugiau negu tik geri darbai. Tačiau apie viską iš pradžių.
Stiprios NVO – demokratijos pamatas
Tai, kad šiandienos pasaulyje stiprios pilietinės ne pelno siekiančios organizacijos laikomos vienu iš esminių demokratinės valstybės pamatų, yra faktas. Ir šis faktas yra pagrįstas ne tik teoriniais įvairių mąstytojų išvedžiojimais, bet ir visuomenės, t.y. kiekvieno iš mūsų, patirtimi.
Sutiksite, kad NVO dažnai yra pirmosios organizacijos, kurios teikia humanitarinę pagalbą ir paramą krizių metu, – ar tai būtų karas, epidemija, stichinė nelaimė, migracija ir pan. Turėdamos „know-how“ jos greitai reaguoja į ekstremalias situacijas, suteikdamos būtiną paramą ir padėdamos atstatyti gyvenimus. Itin stiprūs NVO tinklai veikia ne tik vietiniu, bet ir Europos ar globaliu mastu.
Nevyriausybinis sektorius dažnai yra lankstesnis nei viešasis, todėl gali imtis eksperimentų ir tam tikros rizikos, kurios kiti negalėtų sau leisti. NVO tiesia naujus kelius kuriant ir diegiant modernias socialines inovacijas, galimybių platformas, suteikiančias žmonėms įrankius ir resursus, reikalingus savirealizacijai. Per įvairias mokymų programas, savanorystę ir bendruomenės iniciatyvas NVO padeda žmonėms atrasti ir išnaudoti savo potencialą.
Jos dirba tiesiogiai su bendruomenėmis, skatindamos tarpusavio bendravimą ir bendradarbiavimą. Šių organizacijų veikla padeda kurti pasitikėjimo ir solidarumo jausmą, kuris yra būtinas stipriai, atspariai ir krizes atlaikyti pasiruošusiai visuomenei.
Negana to, NVO veikia kaip tarpininkės tarp valdžios ir visuomenės, padėdamos užtikrinti, kad kiekvienas balsas būtų išgirstas. NVO – tarsi „visuomenės sargai“ (angl. watchdogs), stebintys ir vertinantys valdžios veiklą bei užtikrinantys skaidrumą ir atskaitomybę. Be to, NVO skatina piliečių dalyvavimą politikoje ir sprendimų priėmimo procesuose, taip stiprindamos demokratinius procesus.
Svarbu – tvarus finansavimas ir piliečių įsitraukimas
Visos aukščiau išvardytos veiklos neegzistuotų be dviejų dalykų: finansavimo ir aktyvaus piliečių įsitraukimo. Stebėdami politikų retoriką dažnai galime išgirsti teiginius apie pilietinės visuomenės svarbą. Tačiau atsakinga, empatiška ir demokratines vertybes išpažįstanti bei puoselėjanti visuomenė savaime iš niekur neatsiranda.
Kitose šalyse, tokiose kaip Vokietija, Norvegija, Portugalija ar Švedija, NVO yra stiprios ir nepriklausomos, nes jų veiklų dalinis finansavimas tvariai užtikrinamas iš valstybės biudžeto. Tuo tarpu Lietuvoje valstybės skiriamos lėšos NVO sektoriui yra itin ribotos, todėl 1,2 proc. gyventojų pajamų mokesčio (GPM) daugeliui organizacijų tampa vienu esminių, o kartais ir vieninteliu, finansavimo šaltiniu.
Labdaros ir paramos įstatymu numatyta 1,2 proc. GPM dalis – tai puiki valstybės skatinamoji priemonė, leidžianti piliečiams savanoriškai prisidėti prie kiekvienam asmeniškai svarbių bei vertybes atitinkančių iniciatyvų. Šio įstatymo tikslas nuo pat jo pateikimo pradžios buvo ir yra paskatinti nevyriausybinio sektoriaus plėtrą. Juk, palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvos NVO sektorius yra silpnas ir vis dar vystosi.
Deja, diskusijų metu į 1,2 proc. GPM gavėjų sąrašą buvo įtrauktos biudžetinės įstaigos – valstybinės ar savivaldybių organizacijos, kurios jau yra finansuojamos iš visų mokesčių mokėtojų lėšų. Turėdami pasirinkimą, kam skirti 1,2 proc. savo GPM, kam jį paskirsite: NVO ar savo vaikų mokyklai? Greičiausiai – savo vaikų mokyklai. Visgi toks pasirinkimas toli gražu nėra pilietinis veiksmas aktyviai įsitraukiant į visuomenės gyvenimą ir stiprinant NVO.
Dar 2009 m. Valstybės kontrolė nustatė, kad tokia praktika – remti biudžetines įstaigas per 1,2 proc. GPM surinkimą – ydinga, nes tuomet pradinė idėja praranda savo esmę ir tikslą. Į šias pastabas buvo įsiklausyta. Prieš daugiau nei du metus iš Labdaros ir paramos įstatymo 1,2 proc. GPM gavėjų rato pagaliau buvo išimta biudžetinės įstaigos, kas nėra NVO. Tačiau naujame Seime grįžta neapgalvotos iniciatyvos, vėl silpninančios ne pelno siekiančias, nevyriausybines organizacijas.
Norite pažvelgti giliau? Ieškokite, kam naudinga
Dalyvaudami NVO veikloje piliečiai gali aktyviai dalyvauti įvairių sprendimų priėmime, išreikšti savo nuomonę ir ginti savo teises, ypač – pažeidžiamiausių visuomenės grupių teises. Piliečių dalyvavimas priimant sprendimus ne tik stiprina demokratiją, bet ir skatina pilietinį sąmoningumą bei atsakomybę. Tai leidžia piliečiams ne tik kontroliuoti valdžią, bet ir prisiimti atsakomybes ir prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo.
Deja, kai kurie asmenys ar grupės gali turėti interesų silpninti NVO. Pabandykime išsiaiškinti, kam tai galėtų būti naudinga? Pavyzdžių toli žvalgytis nereikia – šalia Lietuvos turime autoritarinių kaimynių. Autoritarinėse ar mažiau demokratinėse sistemose valdžia gali stengtis silpninti NVO, siekdama sumažinti piliečių įsitraukimą, dalyvavimą ir kontrolę. Tai leidžia valdžios institucijoms veikti be nuolatinės priežiūros ir kritikos. Mes nenorime tokios situacijos Lietuvoje.
Dideli verslo subjektai ar korporacijos taip pat gali norėti silpninti NVO sektorių, pavyzdžiui, siekdamos sumažinti socialinio ar aplinkosauginio reguliavimo griežtumą. Stiprios NVO dažnai kelia „nepatogius“ klausimus dėl socialinio teisingumo, aplinkosaugos ir darbo sąlygų, o tai gali prieštarauti pelno siekiančio verslo interesams. Kaip tik šiuo metu europinės aplinkosaugos nevyriausybinės organizacijos patiria įvairių lobistinių grupuočių puolimą. Tokį patį puolimą aplinkosaugos NVO jaučia ir Lietuvoje.
Kai kurios organizacijos ar asmenys, veikiantys viešajame ar privačiame sektoriuje, gali matyti NVO kaip konkurentus dėl finansavimo. Pavyzdžiui, Lietuvoje ir vėl siekiama Labdaros ir paramos įstatymo pataisų, – kad būtų grąžintos iš jo išimtos biudžetinės įstaigos. Bet ar ne piliečiams spręsti, kas yra naudingiau – mokytis pilietinio sutelktumo, įsitraukti į bendruomeniškas veiklas, ar tiesiog „užsidėti pliusiuką“, kad 1,2 proc. GPM‘o paskirtas darželiui ar mokyklai.
Kitaip tariant, papildomi eurai iš GPM jūsų konkrečiai mokyklai gali atrodyti didelis gėris (iš pirmo žvilgsnio), tačiau ką pasakytumėte sužinoję, kad gal dėl tokio ydingo praeitin grąžinančio perskirstymo mažiau šansų išsilaikyti turi švietimo sistemine pertvarka ir efektyvinimu besirūpinantis NVO tinklas?
Jausmas, kad padariau mažą paslaugą savo konkrečiai ugdymo įstaigai („galės už tuos pinigus nudažyti sieną ar sutaisyti tvorą“), gal ir saldus, tačiau dar prasmingiau būtų paremti tuos pasiaukojančiai dirbančius aktyvistus iš švietimo srities NVO, nes jie stebi įstatymų leidybą, teikia pasiūlymus, kovoja su švietimo sistemos ydomis apie jas atvirai kalbėdami, ir taip rūpinasi ne kuria nors viena siena ar tvora, o visos sistemos gerinimu, jos prieinamumo kiekvienai šeimai didinimu.
Galbūt darželį ir mokyklą, kurie ir taip yra finansuojami iš biudžeto, papildomai prie šių lėšų galima paremti kitais būdais? Pavyzdžiui, iniciatyvūs tėveliai gali nuspręsti įkurti fondą ar asociaciją, kuri gerintų vaikų mokymosi aplinką. Įsteigta organizacija, lygiai taip pat kaip ir kitos NVO, galėtų rinkti 1,2 proc. nuo GPM. Sprendimas, kaip gautus pinigus paskirstyti, pereitų iš mokyklos direktoriaus į bendruomenės rankas. Skirtumas – akivaizdus.
Dabar, kai gyvename karo ir aplinkosaugos grėsmių akivaizdoje, kai stiprėja jėgos, drebinančios demokratijos pamatus, yra itin svarbu susivienyti ir stiprinti pilietinę visuomenę, – skiepyti viltį, mokytis pasipriešinti provokacijoms ir atsispirti negandoms. Nebegalima švaistyti energijos „paklodės tampymams“. Turime suglausti pečius ir dirbti visuomenės ateities labui. NVO silpninimas naudingas nebent tiems, kurie nori paklusnios, nekritiškos, negebančios prireikus pasipriešinti valdžios veiksmams visuomenės. Ar mes jau einame šiuo keliu?
