Henrika Varnienė: Neįgaliųjų reformoje pasigendu logikos

„Ministerijai turbūt reikia parodyti, kad jie ką nors nuveikė per vienerius metus. Esą sukūrė reformą, nors esminių pokyčių nėra“, – sako Lietuvos neįgaliųjų forumo (LNF) direktorė Henrika Varnienė (44 m.), pažerdama kritikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pristatytam naujam neįgaliųjų įdarbinimo modeliui.

Ar tikite, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos stumiama reforma pagerins neįgaliųjų situaciją darbo rinkoje?

Esminės reformos iš to, ką pristato Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, nematau. Po kilusių skandalų Šiauliuose ir kituose miestuose, kur į viešumą iškilo didžiulės korupcinės apraiškos, misterijoje buvo sukurtos darbo grupės. Vienoje jų, kuomet diskutuojata dėl klausimyno sudarymo, dalyvavau ir aš. Parašiau keletą laiškų su pavyzdžiais, kad viena negalia yra labiau kotiruojama pinigais, kita – mažiau, ir pirmiausiai turime išspręsti būtent šiuos netolygumus. Bet sulaukiau atsakymo, kad tai nebus daroma. Pamačiau, kad nenorima keisti esmės, ir atsisakiau dalyvauti darbo grupėje.

Ministerijai turbūt reikia parodyti, kad jie ką nors nuveikė per vienerius metus. Esą sukūrė reformą, nors esminių pokyčių nėra. Manau, kad papildomų saugiklių pridėjimas korupcijos nesumažina, nes esmė yra pačioje sistemoje, kad neįgalusis būtų remiamas ne pinigais, o pagalbos priemonėmis. Tuomet labai greitai atsirikiuos, kam ko reikia.
Prisiminkime kad ir garsųjį Šiaulių atvejį, kuomet „aklosios“ gavo socialines pašalpas…

Jei stipriai rizikuojama, kuomet sveikas žmogus apsimeta akluoju, vadinasi, sistemoje korupcija įsišaknijusi… 

Taip, korupciniai elementai yra. Pažįstu vieną mamą, kuri prisipažino, jog taip pat davė kyšį eiliniai darbuotojai. Estija nuo pernai įdiegė sistemą, kurią kūrė ketverius metus. Mūsų kaimynė – irgi posovietinė šalis, iš kurios galima perimti tam tikrus elementus arba diegti visą sistemą. Neįgalieji pas mus išvis nėra linkę eiti į darbą, nes gauna iš savivaldybės pašalpėlę, iš jos stengiasi išgyventi arba kur nors įsidarbina nelegaliai. Estai išsprendė šį klausimą paprastai: tie, kurie nedirba, gauna mažą pašalpą – maždaug dvidešimt devynis eurus. Jei būdamas neįgaliuoju dirbi, gauni žymiai didesnę pašalpą, nes tavo poreikiai yra didesni. Tau reikės ir nuvažiuoti į darbą, ir apsirengti. Tokiu būdu skatinamas neįgaliųjų užimtumas.

Žinoma, visada išliks sunkios, ypač proto, negalios žmonių, kurie negalės dirbti. Tad bazinis minimumas vis tiek turėtų būti mokamas. Pavyzdžiui, žmogaus, turinčio Dauno sindromą, negalia pagal procentus yra maža, jie negauna pinigų, kad galėtų pragyventi, o ir į darbą jų niekas nepriima, nes jiems reikalinga pagalba, kurios niekas nesuteikia. Todėl neįgaliųjų paramos sistemoje yra didžiulė disproporcija. Nesuprantu, kodėl Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba nesiėmė spręsti ar inicijuoti šių klausimų?

Iš pareigų patrauktas buvęs NDNT direktorius Seimo nariams kadaise aiškinosi, kad korupcijos apraiškas sistemoje lemia per maži darbuotojų atlyginimai.

Suprantu, kad alga maža, bet tuomet ieškok kur geriau arba keisk profesiją. Mes, nevyriausybinės organizacijos, irgi dirbame dažnai už minimumą.

Pavyzdžiui, Estijoje nėra nė vieno mediko, dirbančio darbingumo ir neįgalumo nustatymo sistemoje. Pas mus gi priimta medicinos darbuotojų, kurie, kiek girdėjau, yra siauros srities specialistai. Jie savo sritį išmano, bet visuminės kompetencijos neturi.

Pas mus klausimynas, kurį prašoma užpildyti, tėra dviejų lapų. Pavyzdžiui, ar tu naudoji sauskelnes ar ne? Įsidarbinant nėra jokio skirtumo, naudoji sauskelnes ar ne, nebent tavo darbas plaukioti baseine. O Estijoje klausimynas gal šimto lapų. Pasiimi ir pildai, ko tu tikrai negali padaryti darbe. Tuomet medicininius išrašus ir visą informaciją per elektroninę sistemą sužiūri ir sutikrina vadybininkai, kurie daug komunikuoja su trečio lygio sveikatos specialistais.

Kaip vertinate socialinių įmonių, kurias irgi palies reforma, indėlį?

Prastai. Negali būti tiek daug paramos formų vienoje vietoje. Valstybės politika turi būti orientuota į tai, kad žmonės su negalia dirbtų – vieni galbūt daugiau, kiti – mažiau. Darbingumas negali būti nustatomas, nes vienur dirbant jis yra šimtas procentų, kitur – penkiasdešimt. Pavyzdžiui, ratukuose sėdinčio žmogaus darbingumas tesiekia dešimt procentų, tačiau jis gali būti puikus administratorius.

Darbingumo lygio nustatymas – seniai atgyvena?

Turi būti nustatoma ne tai, ko žmogus negali, o ką jis sugeba. Turi būti surašoma, kokios pagalbos reikia, kad galėtų dirbti. Jei tai susiję su tam tikrų darbo funkcijų atlikimu, darbo paieška ir įsitvirtinimu darbo rinkoje, tai ir turėtų apibrėžti pagalbos formą. Dėl technologinių pažangų ir kitų sveikatos sprendimų dažnai liga neturi įtakos žmogaus gebėjimui likti darbo rinkoje. Jis dirba, kopia karjeros laiptais, gauna gerą atlyginimą, bet valstybė vis tiek jam dar moka… netekto nedarbingumo išmoką. Tai – loginės spragos.

O vaikų neįgalumo nustatymas – išvis tamsus miškas. Čia seniai nevyksta pokyčiai, nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tvirtina priešingai. Mano aštuoniolikmetei dukrai nustatė dešimties procentų darbingumo lygį, nors ji dar mokosi mokykloje. Paradoksas ir tai, kad jai suteikia tiek darbingumo procentų, nors ji, turėdama cerebrinį paralyžių, nesupranta kalbos ir nekalba, gali tik ropoti. Kai gaudama išrašą paklausiau, o ką ji gali dirbti turėdama tokį darbingumo lygį, man atsakė – bet ji gali ropoti. Bet kuo tai susiję su gebėjimu atlikti darbus? Ropoti nėra darbas. Logikos trūkumas neįgalumo ir darbingumo nustatymo sistemoje kelia didžiulį neįgaliųjų organizacijų pasipiktinimą.