Holokausto tragediją nepelnytai gožia sovietų nusikaltimai

Kai litvakų kilmės amerikiečių žurnalistė Ellen Cassedy 2003 metais lankėsi Lietuvoje, Tuskulėnų Rimties parko memorialinis kompleksas jau buvo beveik baigtas statyti, tačiau ten vėliau atsiradusi muziejinė ekspozicija dar tik kūrėsi. Prieš dešimtmetį dalies visuomenės tikėtasi, kad ekspozicija atspindės sudėtingą Tuskulėnų istoriją – KGB dvare slapta žudė ne tik antisovietinio pasipriešinimo kovotojus: iš archyvinių dokumentų paaiškėjo, kad dalis Tuskulėnų aukų galimai yra ir karo nusikaltėliai, talkinę naciams žudant žydus Lietuvoje. Tačiau buvusio Baltojo dvarelio rūsyje veikianti ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys” apie tai tyli: aplankius tiek ją, tiek dvaro kolumbariumą, Tuskulėnai atrodo Lietuvos laisvės gynėjų ir intelektualų žudymų vieta, su kuriais kartu atsikratyta ir kelių asmenų, galimai vykdžiusių nusikaltimus – žudikų, sukčių ir kitų. „Tuskulėnuose neįmanoma atskirti patriotų ir žudikų kaulų. Tačiau tokia vieta galėtų paskatinti žmones pamąstyti apie sudėtingą ir kompleksišką Lietuvos istoriją. Jei memorialas padėtų žmonėms naujai susimąstyti apie Lietuvos istoriją, jis galėtų tapti svarbiu”, – sako žurnalistė E. Cassedy.

Rainiai – ryškiausias „konkuruojančių” paminklų atvejis

Panašių į Tuskulėnų atvejų Lietuvoje yra ir daugiau. 1991 m. Telšių rajone, Rainiuose įrengtas Rainių kančios memorialo kompleksas, skirtas 1941 metais NKVD ypač žiauriai nužudytiems 75 Rainių kankiniams. Aukoms atminti prieš du dešimtmečius prie kelio Telšiai – Varniai pastatyta iš toli matoma ir kruopščiai prižiūrima koplyčia, kankinimų vietoje įrengti kryžiai bei paminklas, už kelių šimtų metrų nuo koplyčios pasodintas ir ąžuolynas, o pats kompleksas laikomas vienu pagrindinių tokio tipo memorialų Lietuvoje. Tačiau Rainių miškuose – aukų kur kas daugiau nei gali pasirodyti iš kelio nuorodų ar vietovėje įrengtų atminties ženklų.

Perkirtus ąžuolyną su vardiniais kankiniams skirtais ąžuolais ir paėjus kelis šimtus metrų neprižiūrimu miško keliu, stovi į priekį pasviręs, išlinkusia ir griūvančia tvora aptvertas paminklas, skirtas tais pačiais metais nužudytoms Telšių geto kalinėms. Nors tikslus nužudytų moterų skaičius nėra žinomas, tačiau istorikai mano, kad aukų būta apie 400. Už maždaug kilometro toje pačioje kelio pusėje, važiuojant link Varnių galima rasti dar vieną Lietuvos žydų tragediją menančią vietą, kurioje, Holokausto Lietuvoje atlaso duomenimis, sušaudyta nuo 800 iki 1500 žydų. Tujomis apsupta pievelė atrodo kartas nuo karto nupjaunama, tačiau lankytojams skirti suoliukai išlūžę arba supuvę, netoli paminklo palikta medžių šakų ir žolės atliekų krūva.

Holokaustą liudijančias vietas Rainiuose rasti nelengva. Nors telefonu Telšių turizmo informacijos centras patikina, kad žydų žudynių vietos pažymėtos centro sudarytame lankytinų vietų žemėlapyje, tačiau jame – tik Rainių koplyčia, o be teritoriją išmanančios vietinės gyventojos pagalbos moterų žudynių vietos rasti būtų nepavykę. Šalia ąžuolyno asfaltuotoje stovėjimo aikštelėje įrengtas informacinis stendas žymi tik Rainių kankinių memorialui įamžinti skirtus objektus.

Nauji paminklai vengia įvardyti nusikaltėlius

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus istorikė ir „Holokausto Lietuvoje atlaso” sudarytoja Milda Jakulytė Vasil sako, kad Rainiai – tik ryškiausias atvejis, tačiau tokių „konkuruojančių” paminklų yra ir Jurbarko, Kretingos bei Šilutės rajonuose. Taip pat, anot muziejininkės, Lietuvoje sovietinių nusikaltimų aukoms skiriamas gerokai didesnis dėmesys nei žuvusiems per Holokaustą: esą Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centras turi specialią programą rezistencinio judėjimo įamžinimui Lietuvoje, tuo tarpu žydų žudynių vietos apleistos, niekas nekoordinuoja jų priežiūros valstybiniu lygiu.

Pagal Atlaso pateikiamus duomenis, tokių vietų Lietuvoje yra apie du šimtus dvidešimt. Visas jas apžiūrėjusi M. Jakulytė Valsil sako, kad daugiau nei pusė – apie 150 paminklų – pastatyti dar tarybiniais metais, o atgavus nepriklausomybę tik ant nedidelės dalies iš jų buvo uždėti nauji užrašai ar lentos, kurių nemaža dalis jau nulaužti ar pavogti. Per paskutinius du dešimtmečius atsirado dar apie 70 atminimo ženklų. Nors daliai jų skirtos valstybės biudžeto lėšos, tačiau, anot istorikės, valstybės remiami paminklai ne retai mažai kuo skiriasi nuo tarybinių, vengusių įvardyti nusikaltimų vykdytojus: „Neseniai Petrašiūnuose su visomis iškilmėmis atidengtas naujas paminklas, tačiau ant jo iškaltas tekstas sako, kad žydus žudė „hitlerininkai”, nors puikiai žinoma, kad vokiečių Petrašiūnuose nebuvo ir žudynių kaltininkai yra vietiniai lietuvių koloborantai”, – pasakojo M. Jakulytė Vasil.

Istoriją interpretuoja fragmentšikai

Praėjus dešimtmečiui po vizito Tuskulėnuose, E. Cassedy parašė knygą apie Holokaustą Lietuvoje „Mes esame čia” ir lankėsi šalies mokyklose, kviesdama vidurinių mokyklų mokinius kalbėti apie karo metais Lietuvą ištikusią tragediją. Žurnalistė sako, kad moksleivių klausimų gilumas padaręs įspūdį, tačiau jie, anot E. Cassedy, apie Lietuvos žydų tragediją žino nepakankamai, o Lietuvos istorija žmonėms vis dar pateikiama atskirais epizodais ir kaip pavyzdį mini Vilniaus senamiestyje telpančius ir Holokausto ekspoziciją, ir Genocido aukų muziejų. Pastarasis, nors vadinamas „genocido” muziejumi pasakoja ne apie žydų masinį naikinimą, bet apie sovietų nusikaltimus Lietuvoje, kurie genocidu nelaikomi.