Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk Lietuvos žmogaus teisių centro veiklą!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Imigracijos politika Lietuvoje: Hello, you are newelcome

Aurelija Auškalnytė

Aurelija Auškalnytė, Dainiaus Putino nuotr.

Aurelija Auškalnytė | 2019 06 03
Komentarų skaičius

2

Esu grynakraujė lietuvė, dešimtis kartų protėvių kartų atgal, daugiau negaliu suskaičiuoti. Augau supama 90-tųjų provincijos lietuviškumo – pesimizmo, nusivylimo, sekcijų, kioskų ir vilnonių megztinių.

Prisimenu, kaip ketvirtos klasės fotografijai du klasiokai pasipuošė naujutėliais, bet identiškais „treningais“. Vaikystėj laikėme karvę nuomojamam tvarte, nors patys gyvenome daugiabutyje. Jokių užsieniečių aplink nebuvo, jokių kitakalbių nebuvo. Aš pati buvau didžiausia ateivė, nes klasiokai pašiepdavo, kad nekalbu žemaitiškai ir esu pernelyg balta. Gal iš tikrųjų kalbėjau kita kalba, nes perskaičiau daugiau žodžių negu ištariau. Todėl man buvo savaime suprantama, kad vieną dieną kitokybės bus daugiau – mano pačios ir visos šalies gyvenime. Tai bus to aštraus tikro ar įsivaizduojamo progreso, kuris skrodė mano kartos gyvenimą, dalis. Kodėl globaliame pasaulyje, po kurį blaškosi visų tautybių žmonės, niekas neužklystų į Lietuvą? Galų gale akivaizdu, kad Lietuvą kamuoja depopuliacija, o ištisas šalis – socialiniai neramumai ir klimato kaita.

Šiandien pro Vilnietiškai čekoslovakiško troleibuso langą mačiau mergaitę iš mišrios šeimos ir tamsiaodį statybininką, klojantį šaligatvį prie Operos ir baleto teatro. Tačiau dažniau nei matau, girdžiu – per radiją klausytoja putojasi, kad matė Lietuvos šventovėje, pačioje Katedroje, du indus, kurie savo buvimu visiškai išniekino šventovę. Kitas klausytojas, pats buvęs imigrantas Vokietijoje, prisimena parke ant suoliuko sėdėjusių turkų veidus – sėdi, seka tave akimis, baisu. Trečias kalba klausytojas kalba apie invaziją ir jo balsas lūžinėja iš pykčio.

Išties dauguma lietuvių mano, kad imigrantai yra ekonominė ir kultūrinė grėsmė ir apskritai yra linkę imigraciją laikyti neigiamu reiškiniu. Tačiau lietuviškosios diskriminacijos veidas savotiškas, nepanašus į amerkietišką rasizmą, apie kurį daugiausia girdime. Vos 5-7% gyventojų Lietuvoje asmeniškai pažįsta imigrantą. Susitikę akis į akį, kalbėdamiesi, dauguma elgiasi kuo maloniausiai, net patys spirga iš malonumo, jei išgirsta pastangą kalbėti lietuviškai. Su godulio seka internete užsieniečius, komentuojančius Lietuvos muziką, nori, kad visi pamatytų jų #šaltibarščius. Lietuvos kaime visos akys sužiurs į tamsiaodį žmogų, tačiau tik iš smalsumo.

Bėda ta, kad viena teigiama susitikimo su užsieniečiu patirtis net ir lietuvio neįtikins, kad reikėtų jam išnuomoti savo būstą ar įdarbinti, nes vis tiek – juk tiek papildomo vargo ir rizikos. Štai čia pradedame svogūną lupti toliau ir jau byra ašaros. Nes nė vienas Lietuvos miestas nėra išties pastatytas lietuvių. Nes jeigu ir nenaikinome, tai stebėjome, matėme, kaip XX a. buvo išniokota Lietuvos tautinė įvairovė ir iki šiol negalime tinkamai reflektuoti šitokio savo nuskurdimo ir įsivaizduojame, kad patriotizmas ir valstybingumas visada buvo ir bus paremtas etnocentrizmu.

Taigi nespėję išsivėdinti suplėkusių istorijos traumų, nesaugūs savo darbovietėse, neorūs mažose kambarėliuose, socialiai pažeidžiami, draskomi geismo turėti daugiau ir daugiau daiktų ir pasirinkimų, neturėję galimybės išmokti kalbėti apie savo nerimą, dauguma lietuvių paprasčiausiai imigrantų bijo.

Valstybė šiuo atveju kaip niekad atspindi tos išsigandusios daugumos požiūrį. Kad ir kiek laiko iš priekio ir iš galo skaitytum dokumentus, Lietuvos imigracijos politika griežta ir fragmetiška, orientuota į stambių darbdavių poreikius, o integracijos politikos iš viso nėra. Puslapyje www.govilnius.lt pateiktame gide į Lietuvą norinčiam atvykti užsieniečiui visgi žadamas saldus melas – Vilniuje susirasti darbą lengva kaip ABC (Finding a job in Vilnius is easy as ABC). Todėl čia atvažiuojantis niekada iš anksto nežinos, į kokius biurokratijos barščius įkris.

Ne ES šalies pilietis Lietuvoje gyventi gali tik turėdamas laikiną leidimą dirbti (LLD) Lietuvoje. Iš esmės tokį leidimą gauti galima susiradus darbdavį, kuris sutiktų tave įdarbinti, nes tavo profesija įrašyta į nedidelį trūkstamų profesijų sąrašą (skerdikas, mėsininkas, suvirintojas, etc.) arba jeigu esi aukštos kvalifikacijos ir darbdavys įrodo, kad neranda nė vieno lietuvio galinčio dirbti šį darbą. Lietuvoje absoliuti dauguma gaunančių LLD, būna įdarbinti didelių įmonių, dažniau nei lietuviai – trumpalaikėmis darbo sutartimis, dažniau nei lietuviai – dirbti žemesnį nei jų kvalifikacija darbą, jie taip pat dirba ilgesnes darbo valandas. Taip LLD turintys užsieniečiai Lietuvoje tampa viena pažeidžiamiausių darbuotojų grupių.

Nors dauguma lietuvių mano, kad imigrantai siurbia mokesčių mokėtojų pinigus, išties jų surinkti mokesčiai nesuteikia jiems net pagrindinių socialinių garantijų. Pavyzdžiui, LLD turintis imigrantas išėjęs iš darbo arba netekęs darbo negauna jokios bedarbio pašalpos, atvirkščiai, turi nedelsiant palikti šalį. Vien šis faktas sukuria įspūdingą galios disbalansą tarp darbdavio ir darbuotojo. Vienintelis kelias, kuriuo imigrantas gali pakeisti darbą, tai stebuklinės pasakos stiliumi jį susirasti tebedirbdamas ankstesniame. Tuomet tereikia keletą mėnesių palaukti Migracijos tarnybos atsakymo – arba leis, arba ne. Ta pati procedūra norint pakeisti poziciją toje pačioje darbovietėje. Sėkmės, imigrante, tokioje painiavoje ir galios disbalanso situacijoje išsiprašyti iš darbo, kad nueitum į darbo pokalbius! Galų gale, ilgai vargti nereikės. Iš esmės Lietuvoje darbo migrantui leidžiama būti tik dvejus metus. Gal ir gerai, kad praktiškai neįmanoma tuo metu išmokti lietuvių kalbos – tinkamos medžiagos, vadovėlių, net ir mokamų pamokų vis tiek nėra.

Beje, ir pirminis LLD gavimas gali užtrukti keletą mėnesių, po kurio dar teks laukti ir laikino leidimo gyventi Lietuvoje – šie du leidimai jokiu būdu neteikiami kartu, nors be vieno negausi ir kito. Taigi keturis mėnesius mielas darbdavys bus pasiryžęs tavęs laukti, o tu – laukti atlyginimo, kol išleisi visas santaupas nesibaigiantiems išrašams, apostilėms, vertimams, notarams.

Migracijos tarnyboje lietuviškai ir atsainiai imigrantui yra paaiškinamos visos procedūros, kad jas galėtų kartoti dar ir darką kartą. Nepaisant aiškių signalų, kad nei toks aptarnavimo stilius, nei pati procedūra nėra tinkama, Migracijos tarnyba nėra pajėgi būti savikritiška. Visi nesklandumai ištinka tarsi netyčia, tarsi ne iš blogos valios, tarsi be tylaus susitarimo, kad užsieniečiai Lietuvoje yra newelcome. Taigi ir knisiesi su savo dokumentais, kurių LR Užsienio reikalų ministerija nesutinka legalizuoti, nes neatpažįsta vieno iš dešimties ant jų padėto parašo. Studijų kokybės vertinimo centras atsisako akredituoti tavo išsilavinimą, kuris jau akredituotas kitoje ES šalyje, nes primigtinai reikalauja tavo subombarduoto universiteto atrašyti į elektroninį laišką. Suklupsi net ir paprasčiausio gyvenamos vietos deklaravimo laiptelio. Imigrantas, kitaip nei lietuvis, privalo deklaruoti savo gyvenamą vietą tame mieste, kuriame dirbs, t. y., pirmiausia gauti notaro patvirtinimą, kad būsto savininkai pasižada leisti jam deklaruoti gyvenamą vietą. Žinau, kad Naujininkuose didelė pabėgėlių šeima gyveno mažyčiame bute su kosmine nuomos kaina – tokia leidimo deklaruotis kaina, mokama kas mėnesį.

Prieš penketą metų anksti iš ryto nugriuvau ir susilaužiau pėdą. Registracijos, kabinetai, laukimai prie daktarų ir rentgenų užtruko visą dieną, kai priėjau paskutinę grandį – gipsinę, jau buvo sutemę ir man pranešė, kad gipso šiandien jau nebeuždės. Turbūt visi turime kada nors akimirką, kai pasijutome išniekinti biurokratijos, bejėgiai. Bet nei aš, nei mano karta nebežino, ką reiškia turėti „blogą“ pasą, ką reiškia nežinoti, ar pavyks kirsti sieną, ar neprireiks nesibaigiančių įrodymų apie tavo legalumą, ar neįvyks nevaldoma biurokratinė klaida metanti tave į niekieno zoną.

Didžioji dauguma imigrantų Lietuvoje yra vyrai. Užtenka žvilgtelti vien į trūkstamų profesijų sąrašą, kad pradėtum suprasti kodėl. Taigi, dar mažai žinoma, su kokia specifine diskriminacija susiduria imigracijos ir neigiamų nuostatų voratinklyje atsidūrusios moterys. Žaidimas juk vyksta patriarchalinėje visuomenėje.

Prieš metus vakarėlio metu du užsieniečiai, gyvenantys Lietuvoje, staiga iš kalbos pagauti entuziazmo ėmė ir sudainavo, nuo pradžios iki galo „Raudonus vakarus“. Abu neištveria sūrelio nusinešti iki namų – suvalgo jau pakeliui. Mano partneris, siras, detaliai mano šeimai paaiškina, kaip 1921 m. Lietuvos-Latvijos sutartį, pagal kurią latvių valdomi Mažeikiai ir Palanga atiteko Lietuvai. Nė vienas iš mūsų apie tai nesame girdėję. Pats sugalvoja naujadarą – „puslietuvis“. Nelegalūs imigrantai iš Ukrainos ir Baltarusijos tyliai ramiai atstato nuslinkusį Gedimino kalną.

Literatūra:

Eglė Leveckytė, Algis Junevičius „Lietuvos migracijos politika trečiųjų šalių piliečių atžvilgiu: patirtis ir tendencijos“, 2014, Viešoji politika ir administravimas, T. 13, Nr. 1 / 2014, Vol. 13, No 1, p. 149–162.

Migracijos departamentas prie LR vidaus reikalų ministerijos, https://www.migracija.lt/.

Vida Konopienė, Vladas Bartochevis, „Imigracijos iššūkiai Lietuvai ir galimos reakcijos į „kitus“, 2013, Socialinis darbas, 12(1), p. 7–20.

Vija Platačiūtė „Lietuvos ir Latvijos imigracijos politikos lyginamoji analizė“, 2011, OIKOS: lietuvių migracijos ir diasporos studijos, Nr. 1 (11), p. 23-42.

Vita Petrušauskaitė, Karolis Žibas, Aleksandra Batuchina „Darbo migrantų Lietuvoje gyvenimo ir darbo sąlygų rodiklių sąvadas“, 2015, Etniškumo studijos, 2015/1. P. 48–78

VšĮ „GO VILNIUS“, http://www.govilnius.lt/business/living-and-working-in-vilnius/.

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki

  1. Ieva

    Butent del visu situ faktoriu ir negali buti tikra, kad su tavimi ne del vizos ir silto ir saugaus buvio. Tokiems zmonems nieko nereiskia jau nei supazindinimas seimomis, ka patyriau pati po dvieju su puse metu draugystes. Deja ju visuomeneje yra iprasta meluoti, o begdami nuo sunkaus gyvenimo pamina vertybes.

  2. Juste

    Aurelija, Jūsų mintys apnuogintos, atviros, bet šiltos..apie tikra lietuviska atsirbojimą atvykėlių atžvilgiu. Mes organizuojame tarptautinį projekta ” statykime tiltus, o ne sienas” ,ten ir apie kitataučių įsijungimą į naujas bendruomenes, ir prekybą žmonėmis. Tai tarptautiniai jaunimo mainai, gal sutiktumete įsijungti į diskusijas, parašyti man?
    pati esu kilusi iš tų kraštų, kuriuos Jūs įvardijote, kaip Latvijos žemės pagal 1921 m. Lietuvos-Latvijos sutartį, perduotos Lietuvai. gal todėl iki šiol myliu, domiuosi , dažnai lankausi Latvijoje, ir matau ją ženkliai kitokią nei Lietuva.