Skaitinys

Islandijos translyčių žmonių teisių aktyvistė: „Jei galėtume, pasaulį pakeistume per dieną, tačiau pokyčiai ateina mažais žingsneliais“

2014 metų rugpjūčio 26–28 d. Asociacija LGL organizavo kampanijos apie translyčius žmones ir translyčiams žmonėms „Pripažinimas atveria duris“ renginių savaitę. Mokymuose „Kaip pasiekti translyčių žmonių auditoriją“, ekspertai iš užsienio dalinosi žiniomis, patirtimi ir patarimais visiems neabejingiems translyčių asmenų teisėms. Kartu išsiaiškinome, ko reikia, kad į LGBT* žmonių teisių apsaugą įtrauktume ir pačią bendruomenę. Savo patirtimis su LGL pasidalino translyčių asmenų teisių aktyvistė ir Islandijos studentų Queer organizacijos atstove Ugla Stefanía Jónsdóttir iš Islandijos. Šiame interviu pasakojama apie iššūkius, su kuriais susiduria translyčiai žmonės visoje Europoje.

Ugla Stefanía Jónsdóttir Lietuvos translyčiams: "Mūsų bendruomenės misija – palaikyti vieni kitus. Niekas geriau jūsų nesupras kaip kitas translytis žmogus. Nebūčiau sugebėjusi būti tokia, kokia esu šiandien, be paramos, kurios sulaukiau iš translyčių žmonių bendruomenės." (Asociacijos LGL nuotr.)

Ką apie translyčius žmones turėtų žinoti visuomenė?

Žmonės turėtų suvokti, kad translyčiai asmenys yra didelė ir įvairi žmonių grupė. Tai ne tik individai po medicininės lyties pakeitimo procedūros. Kalbame ir apie interseksualius žmones, kurie nesitapatina kaip vyrai ar moterys. Skirtingos grupės turi skirtingus poreikius ir problemas.

Turėtume įsisąmoninti, kaip esminga didinti informuotumą apie vieną pažeidžiamiausių visuomenės grupių. Stenkimės suprasti translyčius asmenis, nes daug žmonių vis dar mano, kad translytiškumas yra gydymo reikalaujanti, bet pagydoma psichinė liga. Tai – vienas plačiausiai paplitusių ir klaidingiausių mitų.

Nepripažįstama, kad translyčiai žmonės turi teisę į sveikatos apsaugą. Translyčiai asmenys kaip grupė veikiausiai turi aukščiausius savižudybės rodiklius pasaulyje. Atlikta daug tyrimų, kurių rezultatai patvirtina, jog didelė dalis translyčių individų rimtai svarstė apie savižudybę ar bandė nusižudyti. Taigi svarbiausia suprasti, kaip svarbu apie tai kalbėti, žinoti ir užtikrinti sveikatos apsaugą.

Kokie yra dažniausi stereotipai, prietarai ir nepagrįsti kaltinimai translyčių žmonių atžvilgiu? Kaip galime prieš juos kovoti?

Viena iš daugiausiai klausimų keliančių sąvokų yra lytinis tapatumas. Daugeliui paprasčiau manyti, kad lytinio tapatumo samprata griežtai apibrėžta. Taigi žmonės nenori pripažinti, kad egzistuoja lytinio tapatumo įvairovė. Juos trikdo lyties neapibrėžtumas.

Translyčių asmenų bendruomenėje egzistuoja nemažai įvairių skirtingų grupių. Vieni translyčiai individai gali norėti hormonų terapijos, bet ne operacijos arba tiesiog pakeisti vardą. Taigi svarbu suvokti, kad neegzistuoja vienas bendras kelias, kuriuo eina visi translyčiai asmenys, priešingai – kiekviena kelionė yra unikali. Tai galima sieti su mitu, kad pasaulyje egzistuoja tik vyrai ar moterys. Translyčių žmonių atveju taip nėra.

Suteikime translyčiams žmonėms galimybę gyventi savo gyvenimą. Juk gyvenimas svetimame kūne yra tai, ko nė vienas nenorėtume patirti.

Kaip minėjau, plačiai paplitęs ir mitas, kad buvimas translyčiu yra liga, kurią galima pagydyti ir tuomet viskas bus gerai. Dėl mažos socialinės įtraukties visuomenėje ir neužtikrintos galimybės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis translyčiams asmenims gali prasidėti depresija ar net kilti minčių apie savižudybę.

Taip pat pasigirsta nemažai kalbų apie tai, kad diskriminacija translyčių asmenų atžvilgiu neegzistuoja. Taip manantys žmonės teigia, kad tai – ne žmogaus teisių problema. Tačiau iš organizacijos, kuri registruoja neapykantos nusikaltimus prieš translyčius asmenis, „TransGender Europe“ (TGEU) pateiktų duomenų matome, jog nuo 2008 metų apie 5000 žmonių buvo nužudyti todėl, kad buvo translyčiai. Ši informacija tik apie praneštus nusikaltimus, todėl nesunku suprasti, kad tai – reali ir skaudi problema.

Gaji ir prielaida, kad translyčiai individai reikalauja išskirtinių teisių. Manau, kad čia kyla amžina žmogaus teisių dilema. Kai tam tikra asmenų grupė kovoja už savo teises žmonės atkerta, kad jie prašo suteikti išimtines teises. Visos pažeidžiamos visuomenės grupės anksčiau ar vėliau susiduria su šiuo argumentu. Tačiau kalbėdami apie translyčius žmones, dėmesį kreipkime į sveikatos apsaugą ir dalykus, kurie būtini pilnaverčiam translyčio individo gyvenimui. Todėl prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų yra esminga.

Žmonės taip pat dažnai nesupranta, kodėl jos turėtų būti padengiamos sveikatos draudimo lėšomis. Jie sako, kad tai – ne žmogaus teisė, o „delikati ir ypatinga problema.“ Tačiau būtent to tikrai reikia translyčiams žmonėms. Ar jie galės pasinaudoti sveikatos priežiūros paslaugomis, ar ne, yra gyvybės ir mirties klausimas.

Kaip galime kovoti su abejingumu? Gal galėtumėte pasidalinti savo gerąja praktika, kai siekėte atkreipti visuomenės dėmesį į translyčių žmonių problemas?

Siekiant kovoti su šia problema Islandijoje sukurta stipri švietimo programa. Savo iniciatyva pateikėme švietimo įstaigoms daug įvairios medžiagos apie translyčius žmones. Kai ėjome į mokyklas, susidūrėme su daug kliūčių, tačiau nenuleidome rankų: skaitėme paskaitas internete. Mes tiesiog nesuteikėme progos mūsų nematyti ir negirdėti, stengėmės būti kuo ryškesni. Taigi matomumas – vienas svarbiausių aspektų. Jį galima didinti įgyvendinant įvairias kampanijas. Puikus to pavyzdys – jūsų organizacijos, LGL, plakatai. Manau, kad žengėte tikrai didelį žingsnį į priekį informuodami visuomenę bei skatindami sąmoningumą.

Taigi svarbiausia – švietimas, sąmoningumas ir atstovavimas. Puikus sėkmės pavyzdys yra tai, ką įgyvendinome Islandijoje. Savo generuotą žinutę įtraukėme į visą medžiagą ir paskaitas. Ją skleidėme pasitelkę socialinę mediją: „YouTube“, „Twitter“, „Facebook“. Šios priemonės – galingas įrankis, nes daug jaunų žmonių jomis naudojasi ir taip atkreipia dėmesį į mūsų žinutę. Žinoma, neįmanoma priversti žmogaus kalbėti ar galvoti apie tai, ko girdėti jis nenori. Tačiau galima pasiekti tuos, kurie yra pasirengę išklausyti.

Koks translyčių asmenų bendruomenės vaidmuo skatinant teisinę pažangą LGBT* žmogaus teisių srityje?

Manau, kad daugelyje šalių žmonės susitelkia į svarbius juridinius aspektus, kurie yra labai svarbūs, nes, pavyzdžiui, neįmanoma užkirsti kelio neapykantos nusikaltimams neįtvirtinus teisinės apsaugos. Translyčių asmenų teisių srityje svarbiausia užtikrinti juridinį lyčių pripažinimą, kad žmonės galėtų ne tik fiziškai pakeisti savo lytį, bet ir vardą visuose dokumentuose. Tačiau sunku tiksliai pasakyti, kur kreiptis šiuo klausimu, nes įvairiose šalyse tvarka skiriasi.

Islandijoje mes užmezgėme ryšius su ministerijomis, organizavome susitikimus su jų atstovais, parlamento nariais bei įstatymų leidėjais. Tai įrodo, kad viešumo nepakanka. Taip pat svarbu kalbėtis su politikais. Islandijoje teisinė apsauga stipri, tačiau socialinė sritis vis dar atsilieka. Kita vertus, kai teisinė bazė veikia, daug lengviau pradėti stiprinti komunikaciją. Tuomet galima atšauti: „Žiūrėkite, šie įstatymai taikomi ir gina translyčių asmenų teises ne be priežasties.“ Tai palengvina derybas.

Gyvybiškai svarbi ir tarptautinių organizacijų parama, mat jie turi daug atstovų bei idėjų, kurias siekia įgyvendinti. Pavyzdžiui, Europos Taryba iniciavo svarbų LGBT* teisių projektą, prie kurio įtvirtinimo turi prisidėti visos Europos Sąjungos šalys narės. Todėl taip svarbu veikti žmones valdžioje. Juk siekiame, kad jie pripažintų, jog turi įsipareigojimų.

Su kokiais specifiniais iššūkiais ir problemomis susiduria translyčiai paaugliai?

Manau, kad Lietuvoje labai sunku būti translyčiu žmogumi, ypač dėl čia taikomo diskriminuojančio įstatymo (Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas) ir neapykantos translyčių paauglių atžvilgiu. Suvokęs, kad yra translytis, jaunas žmogus susiduria su dideliais iššūkiais. Jie gali būti pragaištingi, ypač brendimo laikotarpiu, kai suvoki, kad tavo kūnas nėra tavo. Pabandykite įsivaizduoti, kokie sukrečiantys translytės merginos, kuriai ima želti barzda, išgyvenimai.

Translyčiams paaugliams sudėtingiausi – fiziniai pokyčiai, nes jų kontroliuoti neįmanoma. Būtent todėl prieiga prie sveikatos priežiūros paslaugų tokia svarbi. Tam tikrose šalyse paaugliams paskiriami hormonų blokatoriai, atitolinantys brendimą ir negrįžtamas jo pasekmes. Suaugę jie gali nuspręsti, ar nori hormonų terapijos ir operacijos. Šalyse, kur ši praktika netaikoma, paaugliams dar sunkiau. Juk kai esi nepilnametis, nieko negali daryti be tėvų sutikimo. Tai keblu, nes tėvų sutikimas reikalingas net ir šalyse, kuriose hormonų blokatoriai prieinami.

Taip pat egzistuoja aplinkos spaudimas. Dėl lytinės tapatybės, išvaizdos ir saviraiškos būdų translyčiai paaugliai susiduria su patyčiomis mokykloje. Taigi ši grupė – itin pažeidžiama. Tyrimai atskleidžia itin aukštus translyčių jaunuolių savižudybių rodiklius. Tai neramina, ypač, kai situacija tokia bloga kaip Lietuvoje, kur taikomas diskriminuojantis įstatymas.

Kaip atsiskleidimas praturtina translyčio individo asmenybę?

Ryžtas atsiskleisti ir būti savimi man suteikė galimybę būti žmogumi. Iki tol aš jaučiausi taip, lyg būčiau kažkuo kitu. Tai – nuolatinis vaidinimas, todėl niekada nesijauti laimingas. Atsiskleidimas suteikė man progą gyventi. Jaučiau, kad priėjau ribą, kai turėjau rinktis atsiskleidimą arba pasitraukimą iš gyvenimo.

Taigi manau, kad translyčiams žmonėms svarbiausia – būti savimi. Niekas nenorėtų gyventi dvigubo gyvenimo. Atsiskleidimas leidžia gyventi oriai.

Gal galėtumėte pasidalinti savo gerąja patirtimi, kai siekėte patraukti translyčių asmenų bendruomenės dėmesį?

Iki 2007 metų, kai buvo įkurta translyčių asmenų bendruomenė, Islandijoje nebuvo realaus translyčių žmonių teisių atstovavimo. 2007 metais mūsų translyčių žmonių teisių grupė tapo nacionalinės LGBT* organizacijos nare. Tai buvo vienas esminių mūsų bendruomenės žingsnių Islandijoje, nes skirtingų LGBT* grupių žmonės kartu kalbėjosi apie bendras problemas.

Nemažai nacionalinės LGBT* organizacijos narių manė, kad seksualinės ir lytinės tapatybės klausimai nesusiję, ir turėtų būti svarstomi atskirai. Tačiau taip nėra: juos jungia bendras diskriminacinis aspektas. Todėl mes teikėme specifinių savitarpio pagalbos grupių pagalbą, organizavome susitikimus, apmokėme savo darbuotojus. Translyčiai asmenys nesijaučia laukiami organizacijoje, kuri jiems neatvira. Taigi labai svarbu informuoti darbuotojus, įtraukti translyčius asmenis į darbuotojų komandą ir nacionalinės LGBT* organizacijos valdybą.

Ar translyčiai asmenys noriai įsitraukė į visuomeninę veiklą?

Kai pristatėme savo idėją kilo daug nesutarimų. Tiesą sakant, nacionalinėje LGBT* organizacijoje išryškėjo susiskaldymas, tačiau, laimei, viskas išsisprendė. Ir nors pirmaisiais metais buvo nelengva, galiausiai sulaukėme puikių rezultatų.

Pastaraisiais metais nacionalinės LGBT* organizacijos valdyboje pasiekėme tinkamą translyčių žmonių teisių atstovavimo lygį. Kaip matote, panašių iniciatyvų įgyvendinimas užtrunka, tačiau reikia nuo kažko pradėti. Vis dėlto, translyčių asmenų bendruomenei privalu būti organizuotai. Reikia susitarti dėl esminių klausimų, į kuriuos bus telkiamas dėmesys.

Kokiais Islandijos pasiekimais LGBT* teisių srityje Islandijoje Jūs labiausiai didžiuojatės?

Šiemet įsigaliojo diskriminuojančio įstatymo pataisa: įtrauktas naujas skirsnis apie lytinį tapatumą. Didžiuojamės, kad savo šalyje pasiekėme teisinio translyčių žmonių problemų pripažinimo. Viešųjų ryšių akcijų ir diskusijų su parlamento nariais bei žiniasklaida įdirbis pagaliau atsipirko.

Prieš keletą metų buvo kilusi iniciatyva įtraukti lyties tapatumo sąvoką į Islandijos konstituciją, tačiau ji nebuvo įgyvendinta, nes parlamentas balsavo prieš pakeitimus. Jautėmės nusivylę, nes politikai ignoravo mūsų problemas. Taigi, kai galiausiai siūlymas buvo priimtas, audringai šventėme. Translyčių žmonių teisių pasiekimai, kuriais Islandijoje labiausiai didžiuojamės, – diskriminuojančio įstatymo panaikinimas ir sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas.

Kaip vertinate translyčių asmenų situaciją Europoje?

Žaviuosi Danija, kur priimtas naujas įstatymas, dėl kurio fizinę lytį norintiems pakeisti translyčiams asmenims nebereikia atlikti diagnostinės procedūros. Sukurta išskirtinė lyties pakeitimo proceso sistema. Taigi Danijoje translyčiam individui nebereikia įrodinėti, kad yra translytis.

Koks galėtų būti nevyriausybinių LGBT* teisių organizacijų ir visuomenės vaidmuo skatinant būtinus teisinius pokyčius?

Esminė užduotis joms tenka didinant visuomenės sąmoningumą ir informuotumą. Juk didžioji dalis translyčių žmonių problemų kyla dėl klaidingo visuomenės įsitikinimo, kad buvimas translyčiu – psichinė liga. Labai svarbu kovoti prieš panašius mitus, nes būtent dėl jų veikia diskriminuojantys įstatymai. Štai Danijoje jau pavyko tai įgyvendinti, todėl pažangios šalys seka danų pavyzdžiu.

Translyčiai žmonės susitaiko su tuo, kad diagnostinė procedūra – privaloma, nes fizinio lyties pakeitimo metu jiems būtinos sveikatos priežiūros paslaugos. Jei galėtume, pasaulį pakeistume per dieną, tačiau tai – neįmanoma. Todėl manau, kad kartais išmintingiausia – judėti į priekį mažais žingsneliais.

Kokią žinutę norėtumėte perduoti translyčiams asmenims Lietuvoje?

Gal nuskambės banaliai, tačiau norėčiau paskatinti neprarasti tikėjimo. Situacija – bloga, tačiau svarbiausia – laikytis drauge ir vienytis, nes nieko nėra blogiau už vienatvę. Taigi mūsų bendruomenės misija – palaikyti vieni kitus. Niekas geriau jūsų nesupras kaip kitas translytis žmogus. Nebūčiau sugebėjusi būti tokia, kokia esu šiandien, be paramos, kurios sulaukiau iš translyčių žmonių bendruomenės.

Todėl žinia, kurią noriu perduoti translyčiams žmonėms Lietuvoje, yra tokia: vienykitės, palaikykite vienas kitą ir būkite drauge. Nors labai sunku, ir viskas atrodo beviltiška, – būkite aktyvūs ir nepamirškite savo tikslų. Nepasiduokite.

———————–
Daugiau apie Asociacijos LGL veiklą gali sužinoti čia.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai