Jau 2024-aisiais visos Lietuvos mokyklos turės būti pasiruošusios priimti negalią ir specialiuosius ugdymo poreikius turinčius vaikus. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba primena: įsigalioję Švietimo įstatymo pakeitimai reikš, kad vaikai su negalia nebegalės būti diskriminuojami juos ugdant tik atskirtose specialiosiose mokyklose. Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas prof. Jonas Ruškus teigia, kad šis pokytis didelę naudą atneš ne tik vaikams su negalia, bet ir jos neturintiems. Kad tai įvyktų – turime kovoti su neigiamomis nuostatomis ir mitais.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, įpareigojančią vaikams su negalia suteikti lygias teises bendroje švietimo sistemoje, Lietuva ratifikavo prieš dvylika metų. Kaip manote, kodėl prireikė tiek daug laiko, kad būtų pasistūmėta su realiais pokyčiais?
Priežastis yra Lietuvoje ir kitose šalyse įsišaknijęs mąstymas, kad žmonėms su negalia yra gerai gyventi atskirai nuo likusios visuomenės, specialiai jiems sukurtose vietose. Lygiai taip pat visada buvo manoma, kad vaikams su negalia bus geriau mokytis atskirai nuo kitų vaikų. Neva, taip jie bus apsaugomi nuo neigiamai jų atžvilgiu nusiteikusios visuomenės, neva, vaikai su negalia neturi gebėjimų mokymuisi bendro ugdymo sistemoje, iš jų nieko negalima tikėtis.
Mokyklos klasė, „Fotolia“ nuotr.
Trumpiau tariant, viskas vertinama per sutrikimo prizmę. Metaforiškai kalbant, manoma, kad vaikai su negalia yra „sugedę“ ir juos reikia kažkaip „remontuoti“. Netikima, kad žmonės su negalia gali įnešti savo indėlį visuomenėje, prisidėti savo gebėjimais, žiniomis, dalyvavimu. Tai įsišakniję kolektyvinėje sąmonėje, visuomenei tarsi natūralu diskriminuoti žmones su negalia.
Pirmosios įtraukiojo ugdymo idėjos atsirado jau Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. Buvo tikrai gerų iniciatyvų – pavyzdžiui, panaikinta diskriminacinė terminologija, suvokta, kad specialiosios mokyklos nėra absoliutus gėris ir kad reikia siekti taip tuo metu vadintinos „integracijos“. Buvo daromi tam tikri žingsniai, tačiau tai niekada netapo politine valia. Įtraukusis švietimas, negalią turinčių vaikų ugdymas drauge su visais vaikais veikiau buvo traktuojamas kaip iš užsienio primesta valia. Buvo bandymų jį įgyvendinti, bet nelabai pavyko vien todėl, kad mokyklos nebuvo pasiruošusios keistis – keisti mokymo metodus, keisti supratimą, kad vaikai su negalia gali ir turi mokytis kartu su visais.
Kadangi pati švietimo sistema ir mokyklos nesikeitė, buvo dar kartą suformuotas požiūris, kad integracija yra neįmanoma.
Vaikai pamokos metu, pexels.com nuotr.
Kita priežastis – pati Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kaip dokumentas, nebuvo traktuojama kaip valstybės įsipareigojimas. Labiau kaip vizija, skirta kažkam kitam. Tačiau didėjo nevyriausybinių organizacijų ir ekspertų spaudimas, Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas nuolat primindavo šalims, kad atskirai nuo bendrosios ugdymo sistemos vykdomas vaikų su negalia ugdymas yra žmogaus teisių pažeidimas. Pilietinis, ekspertinis, tarptautinis spaudimas lėmė tai, kad prasidėjo pokyčiai.
Įtraukusis švietimas nėra naujiena ir kitose šalyse. Gal galite pasidalinti geraisiais pavyzdžiais, kuriose valstybėse ši praktika vykdoma teisingai?
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitete įtraukiojo ugdymo atžvilgiu vertinama daug pasaulio šalių. Paprastai pagiriame šalį, kuri padarė didelę pažangą žmonių su negalia teisių srityje. Yra viena vienintelė valstybė, kuri buvo pagirta dėl įtraukiojo ugdymo – Švedija. Ten atskirai mokosi mažiau nei 1 proc. vaikų su negalia. Vienos šalys įtraukiojo ugdymo aspektu yra labiau pažangios, kitos – mažiau.
Yra šalių, kur įtraukiojo ugdymo pažanga yra didelė, pavyzdžiui – Ispanija. Tai viena pažangiausių šalių, kalbant apie žmonių su negalia įtrauktį visuomenėje, tačiau ir ten yra nemažai diskriminacijos dėl negalios atvejų, taip pat ir švietimo sistemoje.
Vaikinas sprendžia uždavinį, Pexels.com nuotr.
Norėčiau išskirti vieną labai dažną klaidą, daromą Lietuvoje. Nuolat girdžiu: „Parodykite mums kokią nors šalį, kuri viską padarė tobulai, o mes nuvažiuosime, pažiūrėsime ir žinosime, į ką turime lygiuotis, kaip turime daryti“. Norėčiau pasakyti, kad tokios šalies nėra, o mums reikia keisti supratimą, į ką reikia lygiuotis. Mokytis iš gerų praktikų reikia, tačiau lygiuotis mums būtina ne į šalis, o į tarptautinės žmogaus teisės standartus ir tikslus, nurodytus Konvencijoje. Kitaip tariant, siekti žmonių su negalia, kaip dalies žmonių įvairovės pripažinimo, siekti visiškos socialinės įtraukties.
Kaip manote, kokius pokyčius Lietuvos visuomenėje atneštų tinkamai įgyvendintas įtraukusis švietimas?
Labai daug pokyčių. Žmonių su negalia diskriminacija pasireiškia jų socialine atskirtimi, segregacija. Įtraukusis švietimas reikštų mažiau diskriminacijos negalios pagrindu, daugiau įvairovės ir galimybių lygybės – juk tuo, žmogaus teisėmis, ir grindžiama demokratinė visuomenė.
Vienas didžiausių lūžių, įvyksiančių transformuojant įprastą mokyklą į įtraukią mokyklą, yra įvairovės principo įgyvendinimas. Kaip prisitaikyti mokyklai, švietimo sistemai, mokytojams, specialistams, prie to, kad vaikai yra įvairūs? Tai vienas iš daugiausiai iššūkio keliančių uždavinių. Užtikrinti prieinamumą, tinkamai pritaikyti sąlygas pagal kiekvieno vaiko poreikius, turėti aukštus edukacinius lūkesčius, tuo siekti kokybiško ir lygiateisio ugdymo.
Įtraukųjį ugdymą būtina matyti viso žmogaus gyvenimo perspektyvoje. Kai vaikai su negalia mokysis drauge su visais kitais vaikais, jie kartu užaugs, pabaigs mokyklą, įsilies į visuomenę. Juk vienas iš mokyklos tikslų yra kad žmonės galėtų realizuoti save visuomenėje, prisidėti prie bendruomenių gyvenimo. Žmonės su negalia, kurie mokysis kartu su visais, galės prasmingai ir veiksmingai įsilieti į gyvenimą.
Mokyklos koridorius, pexels.com
Artėjant 2024 metams, tarp negalios neturinčių vaikų be negalios tėvų sklinda įvairūs mitai apie tai, kaip pasikeis jų vaikų kasdienybė. Kokius mitus, susijusius su įtraukiuoju švietimu, jums tenka girdėti ar susidurti? Ar jie pagrįsti?
Žinau dvi pagrindines baimes, kurios tokiems tėvams kyla: kad nukentės jų vaikų akademinis pažangumas ir kad pamokų metu kils elgesio problemų. Abi baimės kyla iš klaidingų įsitikinimų.
Visų pirma, įtraukusis švietimas reiškia labai individualią prieigą prie vaiko – mokykla prisitaiko prie vaikų įvairovės ir skirtingų gebėjimų. Mokykla, kurioje mokosi vaikai su negalia, daug laimi mokymosi metodų įvairovės prasme. Jei pažiūrėsime į tarptautinius Jungtinių Tautų ar UNESCO dokumentus, pamatysime, kad ten vartojamas platesnis terminas: įtraukus, kokybiškas, lygiateisis ugdymas. Tai reiškia mokymosi aplinkų prisitaikymą prie kiekvieno vaiko. Vaikai be negalios, lygiai taip pat, kaip vaikai su negalia, gauna labai daug, nes jie nebėra tik standartiniai mokymo objektai, į juos žiūrima per įvairovės prizmę, kaip į individualius subjektus.
Antra – elgesio problemos, kurių bijo tėvai. Tai – diskriminacinis mitas, kuris neturi pagrindo. Juk elgesio klausimų gali iškilti bet kuriam vaikui. Įtraukiojo ugdymo metu kaip tik gerėja, stiprėja vaikų tarpusavio bendravimo gebėjimai, padėsiantys ir ateityje. Vaikai auga įvairovės aplinkoje, vystosi komunikavimo su skirtingus gebėjimus turinčiais žmonėmis įgūdžiai.
Svarbu suvokti, kad mitai, stereotipai, išankstiniai nusistatymai tikrai egzistuoja, ir mokyklų bei švietimo politikų uždavinys yra tuos mitus griauti.
Įtraukusis švietimas, kaip ir kaip kurie kiti žmonių su negalia įtraukties klausimai, kartais klaidingai matomi kaip pagalbos vienai visuomenės grupei išraiška, o ne kaip žmogaus teisių klausimas. Kaip manote, ko reikia, kad tai pasikeistų?
Visuomenei vis dar labai sunku suvokti ir atpažinti, kad įtraukusis ugdymas, visų pirma, yra žmogaus teisių klausimas. Tai jokiu būdu nėra gailestis, primesta valia ar globa. Įtraukų ugdymą būtina traktuoti kaip moralinę pareigą, kaip ugdymą be diskriminacijos dėl vaiko negalios.
Iki šiol turėjome diskriminacinę praktiką. Antai, švietimo įstatymu buvo pabrėžtos ne vaikų su negalia teisės mokytis drauge su visais, o mokyklų teisės atsirinkti vaikus, atsisakyti priimti vaikus su negalia. Metas pažvelgti į įtraukujį švietimą per žmogaus teisių, lygybės, socialinio teisingumo perspektyvas.
Didysis lūžis įvyks tada, kai suprasime, kad įtraukusis švietimas yra vaiko su negalia teisė. Tai šių metų balandžio mėnesį išsakė Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetas kartu su Vaiko teisių komitetu.
Kas už tos teisės? Ugdymo sąlygų pritaikymas pagal individualius vaiko poreikius, mokytojų teisė gauti paramą, kad būtų užtikrinta ši teisė. Dėl to laimi visi vaikai. Svarbu suvokti, kad negalios neturinčių vaikų teisė į kokybišką švietimą taip pat bus dar geriau realizuota taikant įtraukųjį švietimą.
Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija keičia pasaulį. Ne negalią turinčius žmones, o pasaulį. Kad įvyktų pokytis, pasaulis turi keistis.
