Šeštadienį festivalis „Nepatogus kinas“ kviečia į diskusiją „Kas pasikeitė per metus nuo #MeToo?“. Renginyje dalyvaus seksualinio priekabiavimo istorijas viešinę žurnalistai ir nukentėjusias moteris viešojoje erdvėje palaikę žmonės. O ką apie praėjusius metus mano žmogus, pradėjęs #MeToo atsiskleidimų bangą Lietuvoje?
Po 2017 m. lapkritį paskelbto įrašo apie seksualinę prievartą, patirtą iš režisieriaus Šarūno Barto, filmų koloristė Julija Steponaitytė sako, kad #MeToo judėjimas pirmiausia yra apie dialogo paieškas. Anot jos, tyla iš Š. Barto ir vėlyva Lietuvos kino centro reakcija leido pabėgti nuo atsakymų į užduotus klausimus, o visuomenės tai priėmė kaip garbingą poziciją.
Festivalyje „Nepatogus kinas“ apžvelgsime #MeToo metus. Tu buvau žmogus, kuris pradėjai #MeToo bangą Lietuvoje. Kokie tau buvo šie metai?
Gan audringi. Metus vertinu labai pozityviai, nors buvo ir labai sunku. Po to, kai lapkričio mėnėsį paskelbiau savo #Metoo isotriją, gavau daug palaikymo, bet, kai jis po truputį nuslūgo, pamačiau, kad yra ir labai daug neigiamų reakcijų. Vėliau buvo tyla. Nors jau trejus metus nebegyvenu Lietuvoje, tačiau vis tiek esu susijusi su Lietuvos kino industrija. Atrodo, visi taip glaudžiai gyvena šeimoje ir kol niekas nešneka apie nemalonius dalykus, tol viskas yra gerai, visi esame daugiau mažiau bendraminčiai. Tačiau po mano istorijos paviešinimo atsiskleidė labai daug skirtingų požiūrių: praradau pasitikėjimą daugeliu žmonių, bet labai daug ir atradau. Įvyko autoritetų griūtis, atsirado labai daug pasitikėjimo savimi, stiprybės, optimizmo ir noro tęsti.
Po tavo pasisakymo, kaip ir minėjai, kurį laiką stojo tyla, atrodė, kad #MeToo Lietuvoje bagėsi. Ar tikėjaisi antrosios pasisakymų bangos Lietuvoje, kurią sukėlė blogas „Akadės paslaptis“, paviešinęs trijų Vilniaus dailės akademijos (VDA) dėstytojų seksualinį priekabiavimą prie studenčių?
Prieš pasirodant blogo įrašams, buvau girdėjusi, kad toks blogas pasirodys ir labai laukiau. Kadangi aš pati esu studijavusi VDA, buvo malonu, kad akademija tapo pirmąja institucija, kuri realiai sureagavo į merginų pasisakymus.
Kaip vertini kitų institucijų, ypač Lietuvos kino centro reakciją ?
Lietuvos kino centras labai ilgai tylėjo, remdamasis tuo, kad kol nepasisakė abi pusės, tol jie negali išreikšti savo nuomonės. Po kelių dienų Centras pamiinėjo, kad „na, žinome, kad mergina buvo išgėrusi“ – kaip svarų argumentą toliau tylėti ir nieko nesakyti. Paskui, berods, gruodžio mėnesį įvyko Lietuvos kino centro organizuota Lietuvos kino retrospektryva Paryžiuje. Joje daugiau dėmesio buvo skirta Jono Meko ir Šarūno Barto filmams.
Atrodo, kad Lietuvos kino centras iš tiesų buvo priverstas prabilti, kai kovo mėnesį buvo pasklebta Lietuvos kino bendruomenės buvo pasirašyta peticija. Ir tik birželio mėnesį buvo suorganizuotas susitikimas. Kas dar įdomu – to susitikimo metu buvo pasižadėta organizuoti kursus apie seksualinį priekabiavimą ir lyčių lygybę filmavimo aikštelėje, tačiau kol kas nieko apie tai negirdėti. Apmaudu.
Praėjus keliems mėnesiams po tavo #MeToo atsivėrimo ir kilusio skandalo, Šarūnui Bartui buvo skirtas pusės milijono eurų valstybinis finansavimas naujam filmui kurti. Kaip vertini tokią situaciją?
Sudėtingas klausimas, nes atrodo, kad Š. Bartas yra padaręs didelį indėlį Lietuvos kino istorijoje. Iš kitos pusės žiūrint, man atrodo, kad 2018-aisiais jau nebegana galvoti tik apie meno kūrinį, bet reikia galvoti ir apie tai, kaip jis buvo sukurtas. Labai paprastas pavyzdys – kai perkame pomidorą, mums svarbu, ar jis nebuvo užaugintas išnaudojant žmones, ar buvo tausojama gamta. Kodėl negalime tokių pačių kriterijų taikyti ir meno kūriniams? Aš nesu už tokių žmonių ištrėmimą iš kultūrinio pasaulio. Tiesiog siūlau labiau pagalvoti apie tai, kas gauna valstybės finansavimą.
Kaip vertini paties Š. Barto poziciją – jis praktiškai taip nieko ir nepasakė?
Na, įdomi ta tyla, kuri bet kur kitur pasaulyje būtų priimta akivaizdus bėgimas nuo problemos ir iš esmės pripažinimas, kad neturi, ką pasakyti. O Lietuvoje ji buvo priimta lyg garbingo vyro patylėjimas. Tylėdamas jis visiškai išsisuko iš atsakymo ir daugybė žmonių priėmė tai kaip garbingą tylą. Tai yra absurdiška, bet mūsų visuomenėje tai veikia. Paskui po „Sidabrinių gervių“ apdovanojimo ceremonijos jis pasisakė, kad irgi yra prieš smurtą… (juokiasi).
Toks Šarūno Barto pasisakymas po ceremonijos – cinizmas ar elementarus nesuvokimas, kas įvyko?
Tiesiog tokio visiškai neklystančio žmogaus pozicija. Atrodo, visiška apatija visam tam, kas vyksta aplinkui. Man atrodo, kad #Metoo judėjimas yra apie dialogo kūrimą, apie ribų nustatymą kalbėjimosi būdu. Aiškinimąsi, kur yra tos ribos? Kaip galima elgtis bei kalbėti ir kaip negalima? Ir man atrodo, kad paprastas atsakymas ir įsitraukimas į dialogą būtų išsprendęs situaciją, bent jau iš dalies.
Turbūt ne tik Š. Bartas, bet ir nemažai kitų vyrų nesuprato, apie ką yra #Metoo judėjimas. Kaip, tavo nuomone, reikėtų su tuo tvarkytis?
Atrodo, kad dėl kartų skirtumo atrasti tą susikalbėjimo momentą darosi vis sunkiau ir sunkiau. Bet jeigu yra noro, įvyksta ir dialogas. Tiesiog reikia nesustoti – viskas prasideda nuo edukacijos, diskusijos, viešumo. Svarbiausia nuolatos apie tai kalbėti. Tokie pokyčiai neįvyksta per dieną.
Jeigu tau reikėtų įvardinti 3 svarbiausias #Metoo judėjimo Lietuvoje akimirkas, kokios jos būtų?
Pirmiausia, atsirado tyrimas apie moteris Lietuvos kino industrijoje. Nors tyrimas dar nebuvo baigtas, tyrėjos nusprendė pasidalinti dalimi jo metu surinkta informacija, kad parodytų realią moterų padėtį kino industrijoje ir kokias pozicijas jos užima. „Sidabrinių gervių“ ceremonija taip pat labai svarbi, jos metu pagaliau buvo pradėta kalbėti ne tik apie filmus, bet ir apie taip, kaip jie kuriami. Ir, aišku, noriu pasidžiaugti visomis merginomis. Prieš papasakodama savo istoriją, galvojau, kad aš viena esu. Po mano įrašo paskelbimo atėjo tiek daug asmeniškų žinučių iš merginų, kurios dalinosi savo istorijomis. Arba sakė: „Ačiū, Julija, aš galvojau, kad aš viena esu, bet supratau, kad ne“. Suvokimas, kad mūsų yra daug ir kad pagaliau galime kalbėti, man ir galbūt daugeliui kitų, yra neįkainojama patirtis.
Šeštadienį planuojama ir palaikymo akcija – lėšų rinkimas Julijos Kozlovos teisinei gynybai paremti. Ši neurochirurgė paskelbė trijų gydytojų vardus ir pavardes, kurie, anot jos, seksualiai priekabiavo prie jos rezidentūros Kauno klinikose metu. Gydytojai kreipėsi į prokuratūrą dėl galimo šmeižto. Kiek tau atrodo svarbu paremti kaltinimus viešai išdrįsusią įvardyti neurochirurgę?
Man atrodo, svarbu, kad toks rėmimas vyksta. Nepažįstu ir nežinau, kaip ji jaučiasi, bet lygindama su savo patirtimi, žinau, ką reiškia atsistoti prieš žmones, kurie yra įtakingesni, turi didesnį užnugarį ir tu lyg stovi vienas. Todėl bet kokia paramos forma ir palaikymas yra labai svarbus.
Už pagalbą rengiant interviu autorė dėkoja Gintarei Visockytei.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „Jos basas: įgalinant seksualinio priekabiavimo ir smurto aukas“. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneris – Lygių galimybių plėtros centras. Projektą finansuoja Švedijos institutas ir Alumni Engagement Innovation Fund. Už tekste pateikiamą informaciją atsako portalas manoteises.lt, projektą finansuojančių institucijų nuomonė gali nesutapti su tekste pateikiama informacija.
