Klausimą „Ar balsuosi?“ pastaruoju metu uždaviau daugybei žmonių. Daugelis nedvejodami atsakė „taip“. Tačiau nemaža dalis iki šiol sprendžia, ar dalyvaus rinkimuose.
Šis tekstas jiems. Tiems, kuriuos kamuoja sudėtingas klausimas – už ką balsuoti žmonėms, kurie tikėjosi proveržio žmogaus teisių srityje per praėjusią Seimo kadenciją, tačiau rezultatas arba netenkina, arba ir visai nuvylė?
Atsakymas sudėtingas – jį priimti turime kiekvienas ir kiekviena iš mūsų. Vis dėlto atsisakyti dalyvauti rinkimuose ir taip patikėti valstybės, o ir savo ateitį, kitiems būtų didelė klaida.
Kodėl? Rasti visus įtikinančių argumentų sunku, vis dėlto pasidalinsiu trimis priežastimis, kodėl aš balsuosiu.
Pirma, šiandien, kaip niekada anksčiau, rinkimuose dalyvauja daug prieš žmogaus teises ir demokratiją apskritai nusiteikusių politikų. Didžiausias grėsmes įvardyti nesudėtinga – tai politikai, kas antrame sakinyje vartojantys žodį „taika“. Akivaizdu, kad ne taika jiems galvoje, tad ir daugiau apie juos kalbėti didelės prasmės nėra.
Tačiau net ir pašalinus iš apsisprendimo lauko šias iš esmės antivalstybines partijas, nerimas dėl būsimo Seimo nedingsta: „tradicinėmis“ laikomų partijų sąrašuose daug žmonių, kurie ne tik nepalaikys reikalingų pokyčių, bet ir siūlys priešingų iniciatyvų. Tikiu, kad ne tik man vienai kyla klausimas, ar bus grįžta prie idėjos varžyti abortus Lietuvoje? Ar vėl sulauksime iniciatyvų keisti Konstituciją, joje numatant, kad šeima Lietuvoje yra tik susituokusi pora? Ar bus panaikintas medikamentinis abortas? O gal vėl bus grįžta prie moksleivių segregavimo priklausomai nuo to, turi jie negalią ar ne?
Žmonių, palaikančių tokias ir panašias idėjas, Lietuvoje daug. O ar prie balsadėžių ateis jiems atsvarą galintys suteikti rinkėjai ir partijų sąrašuose išreitinguos tvirtai žmogaus teises palaikančius politikus? Kiekvienas konstruktyvus balsas Seime – didelė pagalba žmogaus teises ginančioms organizacijoms bei žmonėms, tikintiems laisva ir atvira visuomene.
Antra, debatų ir diskusijų metu dalis politikų sąmoningai siaurina žmogaus teises iki dviejų, visuomenėje aštriai diskutuojamų klausimų: tos pačios lyties partnerystės ir Stambulo konvencijos. Taip jie tikisi susirinkti lengvų balsų, o likusiai visuomenės daliai kuria iliuziją, kad kitų žmonių teisių jie nelies. Tačiau jei šiandien lyg kortų žaidime žaidžiama mušamų moterų ir tos pačios lyties šeimose gyvenančių žmonių gyvenimais, nereiškia, kad, pasikeitus aplinkybėms, jūsų gyvenimas netaps šių žaidimų objektu.
Bene ryškiausias to pavyzdys – negalios bendruomenė. Iki šių Seimo rinkimų pasisakyti prieš žmones su negalia buvo blogo tono ženklas. Paradoksalu – nugalinantis požiūris, kad šie žmonės yra nuskriausti likimo, todėl apie juos reikia kalbėti tik gražiai, o geriausiai dar ir su patosu, saugojo šią visuomenės grupę nuo didesnių politinių išpuolių. Šį rugsėjį vienos partijos veidas ir vienos savivaldybės merė šią tradiciją pakeitė be didesnių skrupulų: įtraukiojo ugdymo sabotavimas tapo viena svarbiausių jų rinkiminės kampanijos žinučių. Jei puola žmones su negalia, kodėl manote, kad vieną dieną neužpuls jūsų?
Galiausiai trečia – kaip jausitės spalio 14 d., kai atsikėlęs ar atsikėlusi ryte galvosite, kad vis dar sapnuojate košmarą, kuriame antisemitai, ksenofobai, homofobai ir mizoginai kelia šampano taures ir TV ekranuose džiaugiasi ateinančius ketverius metus valdysiantys Lietuvą? Iš košmaro lyg iš eilinio sapno pabusti, deja, nepavyks dar ketverius metus. Jei nebalsuosi.
Tad ar balsuosi?
