Prieš porą dešimtmečių, kai Lietuva rengėsi stoti į Europos Sąjungą, viešojoje erdvėje nuolat skambėjo šūkis „Opa opa į Europą“. Jis buvo ir žodžių žaismas, ir raginimas palaikyti šalies narystę ES.
Praėjus dviem dešimtmečiams didelė Seimo dalis užsimojo šį šūkį pakeisti į „Opa opa iš Europos“, inicijuodami patariamąją referendumą dėl šeimos apibrėžimo Lietuvos Konstitucijoje.
Pateikimo stadijoje Seime už tokį referendumą nubalsavo 50 Seimo narių, 19 iš jų – didžiausios, save proeuropietiška jėga vadinančios socialdemokratų frakcijos nariai.
Viena iš viešumoje garsiai girdimų referendumo iniciatorių, Seimo ir valdančiosios koalicijos narė valstietė Ligita Girskienė „Facebooke“ rašo, kad, jos nuomone, „Konstitucinis Teismas, aiškindamas šiuo metu Konstitucijoje esantį Šeimos apibrėžimą, peržengė savo kompetencijos ribas ir perrašė Konstitucinę nuostatą savo nuožiūra, o ne ją išaiškino“.
Nors gudraujama ir bandoma sakyti, kad šis referendumas yra nacionalinis klausimas, skirtas Konstituciniam Teismui „pažaboti“, tačiau šis referendumas – gerokai didesnis žaidimas. Jis kvestionuoja Lietuvos narystę europinėse institucijose.
Kodėl?
Priešingai nei pasiūlymo autoriai sako, LR Konstitucinis Teismas nieko apie šeimą ir partnerystę neperinterpretavo ir Konstitucijos neišplėtė, o tik vykdė savo pareigą – aiškinti Konstituciją kaip visumą (Konstitucija įtvirtina tokius principus kaip nediskriminavimas, lygiateiškumas ir kt.), taip pat aiškinti Konstituciją mūsų europinių įsipareigojimų kontekste.
Lietuva yra Europos Tarybos narė. Todėl LR Konstitucija turi atitikti Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – Konvencija) keliamus standartus. Taip pat kiekviena valstybė-narė įsipareigoja vykdyti Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) sprendimus.
Tad aiškindamas Konstituciją Konstitucinis Teismas privalo remtis ir Konvencija, ir EŽTT suformuota praktika.
Ką šiais klausimais yra pasakęs Strasbūro teismas?
Kad Konvencijos 8 straipsnyje vartojama sąvoka „šeima“ neapribojama tik santuokos pagrindu sukurtais santykiais ir gali apimti de facto šeimos ryšius, kai asmenys gyvena kartu nesudarę santuokos. Pagal tą patį Konvencijos straipsnį yra ginama tiek skirtingų lyčių, tiek tos pačios lyties porų teisė į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą. Taip pat kad šeimos samprata apima ne tik tėvų santykius su vaikais, bet ir kitų asmenų, pavyzdžiui, senelių ir vaikaičių, brolių ir seserų, ryšius.
Galiausiai, kad teisė į šeimos gyvenimą suponuoja ne tik valstybių pareigą susilaikyti nuo neteisėto kišimosi į asmens šeimos gyvenimą, bet ir pozityvius įsipareigojimus.
Paprastai tariant, valstybė ne tik negali kišti nosies, kur jai nepriklauso, bet ir negali apsimesti, kad dalies šeimų nėra bei nesuteikti joms pripažinimo ir apsaugos. Valstybės gali tik pasirinkti kokią pripažinimo formą suteiks – santuoką ar partnerystę.
Vis dėlto kišti galvą į smėlį, kaip siūlo referendumo iniciatoriai, ir sakyti kad tos pačios lyties poros nenusipelno valstybės pripažinimo ir apsaugos, jau nebegali.
Ne ką mažiau svarbu ir Europos Sąjungos teisė bei pastarieji Europos Teisingumo Teismo sprendimai. Europos Sąjunga remiasi pagarba žmogaus teisėms bei pagrindinėms laisvėms. 2018 metų sprendime Europos Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad ES valstybės turi pripažinti tos pačios lyties santuokas, sudarytas užsienio valstybėse, tiek kiek tai susiję su sutuoktinių teise laisvai judėti ES. Praėjusių metų pabaigoje tas pats Teismas konstatavo, kad ES narės privalo registruoti užsienyje sudarytas tos pačios lyties santuokas.
Referendumo iniciatoriai apie tai vengia kalbėti, tačiau įsivaizduokime, kaip atrodys Lietuvos narystė europinėse institucijoje, jei Lietuvos Konstitucija prieštaraus ES teisei ir Europos žmogaus teisių konvencijai? Ar atsidursime ten pat, kur buvo atsidūrusi Vengrija, kai dėl teisės viršenybės pažeidimų buvo stabdomos ES lėšos? Ar kitoms ES valstybėms, kad ir tai pačiai Vokietijai, tokios Lietuvos gynyba bus patraukli?
Šie klausimai nėra svarbūs populistams. Tačiau sau juos turėtų užduoti atsakingai balsuojantys Seimo nariai, taip pat tie parlamentarai, kurie sako priklausantys valstybiškai mąstančioms partijoms.
