Praėjusių metų gruodį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) priėmė ganą įdomią nutartį. Įdomia ja laikau ne tik dėl to, kad pačiai teko prisidėti prie šio ginčo nagrinėjimo, parengiant kasacinį skundą, bet ir dėl to, kad LAT šioje nutartyje pasisakė trimis mūsų teismų praktikoje mažai ištyrinėtais klausimais: a) dėl knygų leidėjo teisinio statuso, b) dėl leidėjo pareigos platinti leidinį (šiuo atvejų knygą), c) dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant apie diskriminacinio elgesio buvimą. Nors bylos rezultatas – grąžinimas pakartotiniam nagrinėjimui į apeliacinę instanciją – mane pradžiugino, to paties negaliu pasakyti apie dalį nutartyje LAT išdėstytų su ginču susijusių motyvų.
Priešistorė
Ginčas šioje byloje kilo tarp pasakų knygos autorės ir šią knygą išleidusios leidyklos. Leidykla, susitarusi su LR Kultūros ministerija, išspausdino pasakų knygą. Atskira knygos išleidimo sutartis su autore nebuvo sudaryta. Išleidusi knygą leidykla kurį laiką ją platino, tačiau gavusi nusiskundimų dėl knygos turinio, konkrečiai – dėl pasakų susijusių su vienalytėmis poromis – jos platinimą sustabdė ir pašalino knygą iš prekybos. Autorei leidykla paaiškino, kad knygos platinimas buvo sustabdytas paaiškėjus, jog joje esanti informacija gali daryti neigiamą poveikį nepilnamečiams, taip pat gavus tai patvirtinančias Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadas.
Autorė su tokiu vertinimu nesutiko ir manė, kad leidykla įsipareigojo ne tik išleisti knygą, bet ir ją platinti, o knygos platinimas buvo sustabdytas diskriminaciniais pagrindais be teisėto pagrindo. Ginčo nagrinėjimo teisme metu pasakų knygos platinimas kuriam laikui buvo atnaujintas, leidyklos iniciatyva pažymėjus knygą lipdukais apie jos galimą neigiamą poveikį nepilnamečiams.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję ginčą, autorės ieškinį atmetė. Teismai sprendė, kad, nesant autorės ir leidyklos rašytinio susitarimo, leidykla neturi pareigos platinti knygos ir tokia pareiga jai nekyla iš Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) nuostatų. Teismai taip pat sprendė, kad leidykla kaip viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas turėjo teisę ir pareigą sustabdyti knygos platinimą. Teismų nuomone, leidyklos sprendimas sustabdyti knygos platinimą, o vėliau jį atnaujinti, atitinkamai pažymėjus knygą, atitiko Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo (Nepilnamečių apsaugos įstatymas) reikalavimus ir negali būti laikomas pažeidžiančiu autorės teisę skleisti informaciją. Kartu teismai sprendė, kad autorė neįrodė diskriminacijos fakto, todėl jos reikalavimai įpareigoti nutraukti neteisėtą diskriminacinę praktiką bei toliau tęsti knygos platinimą yra nepagrįsti.
Ar leidėjas yra viešosios informacijos rengėjas?
Spręsdamas ginčą LAT visų pirma pasisakė apie leidėjo vaidmenį šioje istorijoje. Kasacinis teismas nurodė, kad pagal Visuomenės informavimo įstatymą (VIĮ) viešąja informacija laikoma informacija, skirta viešai skleisti, išskyrus VIĮ 2 str. 42 d. nurodytą informaciją, taip pat ta, kuri pagal Lietuvos Respublikos įstatymus negali būti viešai skleidžiama. Teismas detaliau nekomentuodamas padarė išvadą, kad grožinės literatūros knygos (tarp jų ir pasakos) taip pat yra viešoji informacija.
Nusprendęs, kad pasakos gali būti viešoji informacija, LAT, remdamasis VIĮ, taip pat sprendė, jog atsakovas – leidėjas – pagrįstai teismų buvo pripažintas viešosios informacijos rengėju ir skleidėju, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai ginčui taikė Nepilnamečių apsaugos įstatymo nuostatas. Tačiau LAT pažymėjo, kad, taikydami šį įstatymą, teismai turėjo vertinti, ar iš tikrųjų autorės knygoje esančios pasakos skatina kitokią negu Konstitucijoje ir LR civiliniame kodekse įtvirtinta santuokos sudarymo ir šeimos kūrimo sampratą, ar tik skatina toleranciją kitokios lytinės orientacijos asmenims.
Vis tik nesinorėtų visiškai sutikti su LAT pateikta leidėjo statuso interpretacija, nes, mano nuomone, toks aiškinimas nekyla iš LAT nurodytų VIĮ normų turinio.
VIĮ įtvirtina tokius apibrėžimus:
- Leidėjas – asmuo, kuris vykdo leidybinę veiklą (VIĮ 2 str. 29 d.);
- Viešosios informacijos rengėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, radijo programų transliuotojas, leidykla, kino, garso ar vaizdo studija, informacijos, reklamos ar viešųjų ryšių agentūra, redakcija, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas, nepriklausomas kūrėjas, žurnalistas ar kitas asmuo, rengiantys ar pateikiantys skleisti viešąją informaciją (VĮĮ 2 str. 77 str.);
- Viešosios informacijos skleidėjas – visuomenės informavimo audiovizualinėmis priemonėmis paslaugos teikėjas, retransliuotojas, asmuo, teikiantis Lietuvos Respublikos vartotojams televizijos programų ir (ar) atskirų programų platinimo internete paslaugas, radijo programų transliuotojas, informacinės visuomenės informavimo priemonės valdytojas ar kitas asmuo, skleidžiantis viešąją informaciją visuomenei ir atsakantis už tos informacijos teisėtumą (VĮĮ 2 str. 78 d.).
Iš šių sąvokų bendros analizės peršasi išvada, kad leidykla viešosios informacijos rengėju ir skleidėju tampa ne dėl savo statuso (leidyklos statuso), bet dėl vykdomos veiklos (viešosios informacijos rengimo ir skleidimo). Todėl leidyklos statusas pats savaime nepadaro leidyklos viešosios informacijos rengėju ir skleidėju. Be to, grožinės literatūros autoriai nėra nurodomi tarp VIĮ paminėtų viešosios informacijos srities subjektų, nors kitokios informacijos rengėjai, pavyzdžiui, žurnalistai yra įtraukti į tokių subjektų ratą.
Šią išvadą pastiprina ir ATGTĮ normų analizė: ATGTĮ numato, kad leidybos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos netaikomos periodiniams leidiniams ir kitiems kolektyviniams kūriniams. ATGTĮ taip pat numato, jog leidybos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos taikomos ir literatūros, mokslo ar meno kūrinio užsakymo atvejais. Toks reguliavimas lemia, kad grožinės literatūros kūrinio leidėjo statusas ir periodinio leidinio leidėjo statusas yra skirtingi, o šį statusą apibrėžia ir leidžiamas kūrinys, kuris gali priklausyti autorių teisių ar visuomenės informavimo reguliavimo sričiai.
VIĮ numatyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. ATGTĮ gi numato, kad autorių teisių objektai – originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kokia nors objektyvia forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas. Teisės doktrinoje dar papildomai nurodoma, kad grožinės literatūros kūriniams būdingas absoliutus originalumas, t. y. jie grindžiami autoriaus sugalvota idėja (tema), o ne realiais faktais (V. Mizaras „Autorių teisė“ I tomas, Vilnius, Justitia 2009, p. 183).
Taigi, grožinės literatūros kūrinys yra „užprogramuotas“ neatitikti teisingumo, tikslumo ir nešališkumo reikalavimų, keliamų viešajai informacijai. Laikant grožinės literatūros kūrinius viešąja informacija, rengėjai ir skleidėjai praktiškai visuomet pažeis viešajai informacijai keliamus kriterijus. Viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų veiklą prižiūrinčioms institucijoms tektų arba imtis visų grožinės literatūros kūrinių vertinimo, arba toleruoti tokius „pažeidimus“.
Dėl leidėjo pareigos platinti jo atgamintą kūrinį
LAT, vertindamas iš ko kyla leidėjo pareiga platinti kūrinį, nurodė, kad leidėjo ir autoriaus santykius reglamentuoja tokios teisės normos:
- ATGTĮ 15 str. 1 d., kurioje įtvirtinta išimtinė autoriaus teisė leisti ar uždrausti atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu, išleisti kūrinį, platinti kūrinio originalą ar jo kopijas;
- ATGTĮ 43 str. 1 d., kuris numato, kad leidybos sutartimi autorius ar kitas autorių teisių subjektas perduoda ar suteikia leidėjui už sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą teisę atgaminti spausdinimo ar kitokiu būdu literatūros, mokslo ar meno kūrinį pagaminant pagrįstiems visuomenės poreikiams patenkinti pakankamą egzempliorių kiekį ir teisę juos platinti;
- ATGTĮ 43 str. 4 d. numatanti, kad leidybos teisinius santykius reglamentuojančios nuostatos taikomos ir literatūros, mokslo ar meno kūrinio užsakymo atvejais;
- ATGTĮ 44 str. įtvirtinantis leidybos sutarties formą ir turinį ir numatantis, kad leidybos sutartis turi būti sudaroma raštu. Leidybos sutartyje, be ATGTĮ 40 ir 41 straipsniuose nurodytų sąlygų, turi būti nustatyta kūrinio pateikimo tvarka ir (ar) būdas, kūrinio aprobavimo tvarka ir terminai, autorių teisės ir pareigos rengiant kūrinį spaudai (kūrinio pakeitimas, redagavimas, korektūros skaitymas ir kita), didžiausias ir (ar) mažiausias išleidžiamų kūrinio kopijų (egzempliorių) skaičius, jų platinimo tvarka, autoriui perduodamų išleisto kūrinio kopijų (autorinių egzempliorių, kuriais laikomi ne daugiau kaip dešimt išleidžiamo kūrinio kopijų) skaičius ir kitos sąlygos (ATGTĮ 44 straipsnio 2 dalis);
- ATGTĮ 46 str., kuriame numatyta leidėjo pareiga pradėti platinti išleistą kūrinį sutartyje nustatytu laiku ir sąlygomis bei pareiga užtikrinti, kad kūrinio komercinis platinimas atitiktų įprastą praktiką leidybos srityje, taikoma tuo atveju, jeigu leidybos sutarties šalių susitarimu jis prisiima pareigą platinti kūrinį.
Teismas nusprendė, kad aptartų normų analizė lemia tokias išvadas:
- Šalys yra laisvos susitarti dėl kūrinio platinimo tvarkos, įskaitant ir dėl to, kam atiteks platinimo pareiga;
- Leidybos sutartyje tarp kūrinio autoriaus ir leidėjo privalo būti nustatyta kūrinio kopijų platinimo tvarka;
- ATGTĮ 43, 44 ir 46 str. normos nesudaro pagrindo teigti, kad leidybos sutartimi autorius, perduodamas leidėjui teisę atgaminti jo kūrinį, kartu privalomai perduoda ir kūrinio platinimo pareigą;
Sisteminė aptartų ATGTĮ normų analizė leidžia daryti išvadą, kad leidybos sutartimi autoriaus suteikta leidėjui teisė atgaminti kūrinį neapima leidėjo pareigos platinti atgamintą kūrinį, jeigu šalys leidybos sutartyje nėra susitarusios dėl tokios platinimo teisės leidėjui suteikimo, o leidėjui pareiga platinti jo atgamintą kūrinį atsiranda tik tuo atveju, jeigu tokia teisė jam suteikiama leidybos sutartimi.
Todėl tarp šalių susiklosčius leidybos santykiams, bet nesant šalių rašytinio susitarimo dėl kūrinio platinimo, leidėjui nekyla pareiga atgaminti kūrinį ir platinti jį įprastais tam kūriniui būdais.
Vėlgi nesinorėtų visiškai sutikti su LAT išsakytais argumentais dėl leidėjo pareigų, susijusių su kūrinio platinimu.
ATGTĮ 43 str. 1 d. numato, kad leidybos sutartimi autorius ar kitas autorių teisių subjektas perduoda ar suteikia leidėjui už sutartyje nustatytą autorinį atlyginimą teisę atgaminti spausdinimo ar kitokiu būdu literatūros, mokslo ar meno kūrinį pagaminant pagrįstiems visuomenės poreikiams patenkinti pakankamą egzempliorių kiekį ir teisę juos platinti. Remiantis šia ATGTĮ norma galima daryti išvadą, kad kūrinio atgaminimo tikslas yra ne tik jo padauginimas, bet ir galimybės suinteresuotiems visuomenės nariams susipažinti su kūriniu suteikimas. Vien tik kūrinio atgaminimas jo neplatinant ar platinant tokiu būdu, kad kūrinys būtų sunkiai prieinamas visuomenei, negali būti laikomas tinkamu leidybos susitarimo įgyvendinimu. Šį teiginį patvirtina ir ATGTĮ 46 str. 4 d. įtvirtinta leidėjo pareiga užtikrinti, kad kūrinio komercinis platinimas atitiktų įprastą praktiką leidybos srityje.
Teisė į kūrinio platinimą įprastais būdais kyla ir iš autoriaus teisių. Konkrečiai – ATGTĮ 15 str. 1 d. 5 p. įtvirtinta autoriaus turtinė teisė platinti kūrinio originalą ar jo kopijas. ATGTĮ 43 str. 1 d. numatyta, kad autorius leidėjui suteikia kūrinio platinimo teisę. Taigi ši teisė yra ne leidėjo teisė, bet autoriaus teisė, todėl negalima sutikti, kad leidėjas turi teisę vienašališkai spręsti dėl disponavimo autoriui priklausančia teise. Kartu ir pačius leidybos santykius reikėtų suprasti plačiau, tai yra ne tik kaip leidėjo pareigą atgaminti knygą. Todėl šalims nepadarius išlygų dėl kūrinio platinimo ir detaliai neaptarus kūrinio platinimo sąlygų, manytina, kad kūrinys turi būti platinamas įprastais tokio tipo kūriniams platinti būdais.
Nors LAT ir nepritarė tokiam mano išdėstytam teisės normų aiškinimui, vis tik konstatavo, kad nors tarp šalių nebuvo leidybos sutarties, teismai privalėjo atsižvelgti į faktą, kad atsakovas iš tikrųjų platino autorės knygą ir įvertinti kokiu pagrindu ji buvo platinama. Nors leidybos sutarčiai privaloma rašytinė forma, tačiau jos nesilaikymas nelemia sutarties negaliojimo, nes tokia pasekmė nėra įsakmiai nurodyta įstatyme. Todėl šalių susitarimas gali būti įrodinėjamas visomis CPK leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, įskaitant ir ginčo šalių elgesiu.
Kaip įrodinėti diskriminacinį elgesį?
Galiausiai LAT pasisakė dėl diskriminacinio elgesio įrodinėjimo priemonių. Vertinant diskriminacinio elgesio įrodinėjimo sąlygas, visų pirma reikia nepamiršti, kad Lygių galimybių įstatymas (LGĮ) įtvirtinta procesinę taisyklę dėl įrodinėjimo naštos diskriminacijos bylose paskirstymo, kuri skamba taip: teismuose ar kitose kompetentingose institucijose nagrinėjant fizinių ir juridinių asmenų skundus, pareiškimus, prašymus, pranešimus ar ieškinius dėl diskriminacijos lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės, religijos pagrindu, pareiškėjui nurodžius aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą dėl tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos buvimo, preziumuojama, kad tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos, priekabiavimo ar nurodymo diskriminuoti faktas buvo. Skundžiamas asmuo turi įrodyti, kad lygių galimybių principas nebuvo pažeistas.
LAT pastebėjo, jog bylą nagrinėję teismai reikalavimą dėl diskriminacinio elgesio pripažinimo atmetė remdamiesi vien tuo motyvu, kad leidykla turėjo teisę neplatinti autorės knygos ir todėl nėra pagrindo konstatuoti diskriminacijos. Autorė gi įrodinėjo, kad leidykla ją diskriminavo, nes knygos platinimą sustabdė anksčiau nei buvo priimti atitinkamų institucijų sprendimai, kuriais leidykla grindė platinimo sustabdymą.
LAT šiame ginče laikėsi nuomonės, kad sprendžiant dėl autorės nurodyto diskriminacijos fakto įrodinėjimo, būtina atkreipti dėmesį į EŽTT praktiką dėl nepilnamečių interesų apsaugos su homoseksualumu susijusios informacijos sklaidos kontekste, o konkrečiai į tai, kad:
- EŽTT analizuodamas saviraiškos laisvės (Konvencijos 10 str.) ribojimo būtinumą demokratinėje visuomenėje, daug dėmesio skiria kūrinio, leidinio turinio analizei, jų atskiriems elementams (tekstui, iliustracijoms ir pan.) ir jų galimam poveikiui nepilnamečiams, visuomenei, moralei (neapibendrintai, bet detaliau argumentuojant šiuos aspektus), taikomo ribojimo mastui ir jo objektyviam poreikiui (įskaitant įvairių galimų priemonių (specialių žymėjimų, pakuočių ir pan.) būtinumo apsvarstymą);
- EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad diskriminacija dėl seksualinės orientacijos yra tokia pat rimta kaip rasinė ar etninė diskriminacija. EŽTT, aiškindamas bendruosius principus dėl Konvencijos 14 str. (diskriminacijos draudimas), pagal kuriuos tam, kad iškelta problema nulemtų 14 str. taikymą, turi egzistuoti skirtingas asmenų, esančių panašiose (palyginamose) situacijose, traktavimas. Toks nevienodas (skirtingas) požiūris laikomas diskriminaciniu, jeigu jis neturi objektyvaus ir pagrįsto pateisinimo; kitaip tariant, jeigu juo nėra siekiama teisėto tikslo arba jei nėra pagrįsto proporcingumo ryšio tarp taikomų priemonių ir siekiamo tikslo;
- EŽTT yra nurodęs, kad skirtumai dėl seksualinės orientacijos, kaip ir dėl lyties, reikalauja „ypač įtikinamų ir svarių pateisinimo argumentų“. Kai taikomas nevienodas požiūris yra pagrįstas lytimi ar seksualine orientacija, valstybės vertinimo laisvės ribos yra siauros. Skirtumai, pagrįsti tik seksualinės orientacijos aplinkybėmis, yra nepriimtini pagal Konvenciją.
LAT kartu pastebėjo, jog apeliacinės instancijos teismas, pagrįsdamas neigiamą knygos poveikį nepilnamečiams asmenims, vadovavosi Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos išvadomis ir laikė jas privalomu dokumentu. Vis tik Vilniaus apygardos administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje konstatavo Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos rašto rekomendacinį pobūdį ir neprivalomumą atsakovui. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neatliko rašte esančios išvados vertinimo, taip pat netyrė ir nevertino pačios knygos turinio, knygos platinimui pritaikytų ribojimų proporcingumo. LAT sprendė, kad šis raštas nėra privalomas ir bylą nagrinėjančiam teismui, bet jis yra rašytinis įrodymas ir vertintinas kartu su kitais įrodymais. Todėl teismai patys privalo ištirti ir įvertinti ar egzistuoja knygos platinimo ribojimo prielaidos ir ar knygos platinimo ribojimas apskritai yra proporcinga priemonė įstatymų laikymuisi užtikrinti.
Komentare aptarta Neringos Dangvydės pasakų knygos „Gintarinė širdis“ istorija.
