Ar kalbos gali turėti prestižą? Taip, atsako sociolingvistė dr. Anastasija Kostiučenko. Kalbos turi prestižą, socialinį statusą ir savo vietą hierarchijoje. Kaip ir jų vartotojai:os. 2015 m. Greifsvaldo universitete mokslininkė apsigynė disertaciją, kurioje ji tyrinėjo lietuvių, lenkų ir rusų kalbų ir jų vartotojų prestižą Lietuvoje. Savo darbe ji išsikėlė tikslą parodyti, kokia gausa asociacijų ir stereotipų mums iškyla vos tik išgirdus žmogų kalbant viena iš šių kalbų, o manymas esą nesivadovaujant jokiais stereotipais labai dažnai yra naivus.
Esate sociolingvistė ir rašėte sociolingvistinį darbą. Ar galėtumėt paaiškinti, kas tai per mokslo šaka ir ką ji nagrinėja?
Sociolingvistika – tai mokslinė disciplina, tyrinėjanti kalbą kaip socialinį fenomeną, taip pat santykį tarp kalbų visuomenėje. Sociolingvistika apima labai platų tyrimų spektrą. Vienu atveju tyrimai orientuojasi į pačią kalbą ir nagrinėja jos variantiškumą, sąlygojamą tam tikrų socialinių veiksnių. Tokiu būdu galima pamatyti, kokia įvairi gali būti viena ir ta pati kalba, priklausomai nuo regiono, amžiaus, lyties arba tam tikro socialinio sluoksnio. Kiti tyrimai orientuojasi į socialines struktūras ir suvokia kalbą kaip esminį veiksnį organizuojant visuomenę.
Šiaip manoma, kad sociolingvistika atsirado po vadinamojo pragmatinio lūžio (vok. pragmatische Wende) 6-jame XX a. dešimtmetyje, pažyminčio pakitusį požiūrį į kalbą. Anksčiau dauguma tyrimų buvo orientuoti į kalbos sistemą, t.y. gramatiką, kalbos istoriją ir pan. Po šio lūžio lingvistika skilo į dvi stovyklas: vienoje ir toliau tyrinėjama kalbos sistema, kitoje dėmesys perkeltas į komunikaciją, kalbų funkcionavimą visuomenėje.
Kalbininkams:ėms visos kalbos kaip tyrimų objektai yra vienodai svarbios ir įdomios. Tačiau tikrovėje kalbos nėra vienodos nei pagal savo statusą, nei pagal savo funkciją visuomenėje, kaip ir tų kalbų vartotojai:os, pvz., vieni žmonės moka kelias kiti mažiau kalbų; vieni kalba su akcentu, kiti be; vieni kalba dialektu, kiti bendrine kalba ir t.t. Būtent šis neatitikimas tarp kalbinės tikrovės ir kalbos mokslo padėjo pamatus sociolingvistikos atsiradimui.
Jūsų disertacija vadinasi „Kalbos ir jų vartotojai Lietuvoje. Sociolingvistinė lietuvių, lenkų ir rusų kalbų socialinio statuso analizė“. Galite ją trumpai pristatyti?
Taip, mielai. 2016 metais disertacijos pagrindu išleidau monografiją. Ji parašyta vokiečių kalba, tačiau šiuo metu jau planuojamas vertimas į lenkų kalbą. Šiame darbe pristatomas 2012-2014 metais Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje vykdytas tyrimas, kuriame dalyvavo 416 humanitarinių mokslų studentų:čių. Tikslas buvo išsiaiškinti, kokios kalbinės nuostatos vyrauja trijuose didžiausiuose Lietuvos miestuose lietuvių, rusų ir lenkų kalbų bei jų vartotojų atžvilgiu. Tam buvo pasitelktas netiesioginis eksperimentinis metodas matched-guise (liet. kaukės testas). Šis metodas Lietuvos mokslininkams:ėms yra žinomas, tačiau skirtingų kalbų socialiniam statusui prestižo prasme nustatyti jis iki mano tyrimo Lietuvoje nebuvo naudotas.
Ar galite paaiškinti, kaip taikomas šis metodas ir kaip vyko pats tyrimas?
Ši technika atkeliavo į sociolingvistiką iš socialinės psichologijos. Ją 1960-aisiais sukūrė kanadiečių mokslininkas Lambert. Eksperimento metu dalyviai:ės išklausė kelių žmonių (mano darbe tai buvo tik moterys) skaitomo to paties teksto įrašų lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Tas kalbėtojas, kurių balsai buvo girdimi, reikėjo įvertinti pagal pateiktą skalę, taip vadinamą semantinį diferencialą. Buvo pateikta 15 būdvardžių priešybių porų, pvz. protingas-kvailas. Tarp šių dviejų priešybių yra septynių balų skalė, pagal kurią klausant įrašų reikėjo įvertinti kalbėtoją. Antroje eksperimento dalyje reikėjo spėti kalbėtojos profesiją. Rinktis buvo galima iš devynių profesijų, kurios Lietuvoje laikomos labai prestižinėmis, mažiau ir visai neprestižinėmis.
Eksperimento esmę sudaro tai, kad dalyviai:ės nežino, kad trys eksperimento įrašai yra įgarsinti tos pačios kalbėtojos, vadinamosios kaukės, trimis skirtingomis kalbomis. Radau moterį, kuri visomis kalbomis kalbėjo be akcento. Siekiant eksperimento metu užmaskuoti kaukės balsą, kad jos nepažintų, tarp trijų jos įrašų lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis buvo įterpti kitų kalbėtojų įrašai. Viena iš tyrimo užduočių buvo išsiaiškinti, ar respondentų:čių vertinimai skiriasi priklausomai nuo to, kokia kalba kaukė kalbėjo. Taikant šią techniką iškeliama hipotezė, kad jau vien minėtų kalbų pavartojimo pakanka, kad būtų sukeltos reakcijos, susijusios su stereotipinėmis nuostatomis šių kalbų ir jų vartotojų atžvilgiu.
Jūsų tyrimas susideda iš dviejų dalių – eksperimentinės ir tiesioginės apklausos. Kam buvo reikalinga pastaroji?
Antroje tyrimo dalyje dalyviai:ės gavo atvirus klausimus apie stereotipus ir tuo metu Lietuvoje aptarinėjamas aktualijas, kaip pvz., dvikalbės lentelės. Antroji dalis buvo reikalinga tam, kad galėčiau palyginti, ar mūsų sąmoningas vertinimas skiriasi nuo to, kaip mes vertinam skirtingus kalbėtojus:as nesąmoningai.
Galiu duoti pavyzdį. Po eksperimento vykdavo grupės diskusija. Vienas studentas teigė esą neturintis stereotipų ir nežinojo, kaip atsakyti į anketos klausimus. Mano tyrimas ir siekė patikrinti, ar tikrai taip yra, nes tokiu atveju tiek eksperimentinė, tiek klausimyno dalys turėjo sutapti. Tačiau įdomu tai, kad žmonių, teigusių neturint stereotipų, eksperimentinė dalis to nepatvirtino. Skirtingomis kalbomis kalbančią kaukę jie vertino skirtingai.
Tyrime iškėlėte penkias hipotezes. Kokios jos buvo?
Pati pagrindinė hipotezė, į kurią remiasi visas tyrimas, kad skirtingos kalbos kaukės vertinamos nevienodai. Atsispirdama nuo šios bazinės hipotezės eksperimentinėje dalyje tyriau, ar rezultatai skiriasi priklausomai nuo regiono ir ar jiems įtaką daro pačių dalyvių tautybė ir gimtoji kalba. Remiantis tiesioginės apklausos rezultatais bandžiau išsiaiškinti, ar savo etninė grupė vertinama palankiau ir kaip vertinamas lietuvių, lenkų ir rusų kalbų socialinis statusas.
Kokie buvo eksperimentinės dalies rezultatai?
Pagrindinė tyrimo išvada būtų tokia, kad trys kalbos ir jų vartotojai:os Lietuvoje vertinami nevienodai, tarp jų egzistuoja hierarchija: geriausiai vertinama lietuvių kalba, po to seka rusų ir lenkų kalbos.
Pvz., lietuviškai kalbanti kaukė buvo įvertinta kaip protingesnė, sąžiningesnė bei patikimesnė nei tada, kai ji kalbėjo lenkiškai arba rusiškai.
Rusiškai kalbanti kaukė pasirodė linksmesnė, labiau pasitikinti savimi, patrauklesnė, ambicingesnė, įdomesnė ir komunikabilesnė už lietuviškai ir lenkiškai kalbančią kaukę. Lenkiškai kalbanti kaukė buvo įvertinta kaip mažo ūgio, mažiau patraukli ir mažiau sėkminga. Komunikabilumo atžvilgiu ji buvo įvertinta geriau nei lietuviškai kalbanti kaukė, bet prasčiau nei rusiškai.
Įdomus buvo ir profesijų pasiskirstymas. Lietuviškai kalbanti kaukė siejama su aukštesnio prestižo profesijomis (pvz. gydytoja, teisininkė). Lenkiškai ir rusiškai kalbančios kaukės vertinamos maždaug vienodai ir siejamos su vidutinio arba žemesnio prestižo profesijomis.
Kas liečia regioninius skirtumus, tai kaukės vertinimai statistiškai reikšmingai skyrėsi tarp Vilniaus ir Klaipėdos bei tarp Klaipėdos ir Kauno respondentų:čių. Pvz., Vilniaus gyventojai:os įvertino rusiškai arba lenkiškai kalbančią kaukę palankiau nei respondentai:ės iš Klaipėdos. Tačiau Vilniaus ir Kauno vertinimai panašūs.
Įdomūs buvo ne tik rezultatai, tačiau ir pati tyrimo eiga, pvz., stebėti, kaip reaguojama į įrašus. Labiausiai įsiminusi istorija, kai vienoje grupėje pirmą kartą suskambėjus įrašui lenkų kalba iš salės pasigirdo prašymas „pakeisti kalbą“.
Ar tiesioginėje apklausoje nuostatos taip pat aiškiai pasireiškė?
Atlikus skaičiavimus bei išanalizavus atviro klausimyno atsakymus paaiškėjo, kad hipotezė apie geresnį savosios kalbinės ir etninės grupės vertinimą nepasitvirtino. Šis rezultatas įdomus tuo, kad jis iš esmės skiriasi nuo pasaulyje atliktų panašių tyrimų rezultatų. Kitaip sakant, Lietuvos gyventojai:os pasirodė esą labai savikritiški:os. Nepaisant to, kad žmonės turi aiškius stereotipus apie kitas tautines grupes, savosios jie neaukština. Galbūt palankiausiai save iš visų trijų kalbinių grupių vertino rusai:ės, tuo tarpu kritiškiausia savirefleksija buvo iš lietuvių respondentų:čių.
Jūsų tirta grupė gana homogeniška. Kiek tokiam tyrimui turi reikšmės amžius, lytis, socialinis sluoksnis?
Reikia suprasti, kad viename tyrime neįmanoma ištirti visko. Aš pradėjau nuo studentų:čių grupės, o vėliau atsispiriant nuo šio tyrimo atlikau dar vieną, kuriame aprėpiau daugiau miestų ir skirtingų dalyvių. Taip pat ir įrašai buvo įvairesni – šįkart trim kalbom kalbėjo ne tik moterys, bet ir vyrai. Išsamus straipsnis anglų kalba pasirodė praeitais metais rinktinėje The Social Status of Languages in Finland and Lithuania. A Plurimethodological Empirical Survey on Language Climate Change.
Trumpai reziumavus ir palyginus abu tyrimus, galiu pasakyti, kad pagrindinė hipotezė apie skirtingą kalbų vertinimą pasitvirtino. Tačiau skirtumų, žinoma, būta. Vienas pagrindinių išryškėjo skirtingose amžiaus grupėse. Vyresniųjų grupėje nuostatos visų kalbų atžvilgiu buvo pozityvesnės. O mano disertacijos tyrime tarp studentų:čių buvo daugiau radikalesnių požiūrių. Tyrimas buvo tikrai didelės apimties, jis nebūtų galėjęs įvykti, jeigu ne Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijos parama, VU Vokiečių filologijos katedra ir geranoriškas dalyvių bendradarbiavimas, už ką ir norėčiau padėkoti.
Jūsų tyrimo rezultatai labai įdomūs ir savaime kyla noras analizuoti tokių nuostatų priežastis. Ar bandėte jų ieškoti?
Juokauju, kad esu hard core empyrikė. Mano metodas ir tyrimas parodo tik situaciją, tačiau man kaip mokslininkei neleidžia daryti išvadų apie jos priežastis ir aš galėčiau tik kelti hipotezes. Iš esmės tokio tyrimo, kodėl taip yra, dar trūksta. Tai viena iš priežasčių, kodėl rašiau šį darbą. Aš norėjau, kad jis būtų impulsas kitų disciplinų mokslininkams:ėms, tyrinėjantiems:čioms istoriją, politiką, teisę etc., kad tema galėtų būti toliau plėtojama ir ieškoma priežasčių.
Kaip savo darbe rašiau, kiekviena kalbinė situacija turi dvi puses: objektyvę ir subjektyvę. Objektyvioji pusė apima tokius dalykus kaip kalbėtojų skaičių, įstatymus ir pan. Subjektyvi pusė pasakoja apie kalbėtojų nuostatas. Savo darbe teigdama, kad Lietuvos sprendimų priėmėjai:os menkai atsižvelgia į subjektyvią pusę, turėjau omeny, kad dažnai net nėra žinoma, kokios tos nuostatos apskritai yra. Todėl aš jas ir tyriau, kad jos būtų žinomos ir moksliškai pagrįstos, o jau jas žinant, kažkas su tuo daroma. Esu nuomonės, kad kiekvienas turi daryti savo darbą. O harmonija visuomenėje atsiranda tik tada, kai procesai viršuje, t.y. sprendimų priėmimas, ir procesai apačioje, t.y. reali situacija visuomenėje (anglų kalboje vartojami terminai top down ir bottom up) neprieštarauja vieni kitiems. Kol kas Lietuvoje yra taip, kad tarp kalbinių nuostatų ir oficialių sprendimų dažnai žioja skylė.
Susidaro įspūdis, kad mes menkai pajėgūs sąmoningai atpažinti mus valdančius stereotipus ir kad dauguma procesų vyksta jų sąmoningai nekontroliuojant. Ką apie tai sako mokslas?
Mokslas skiria keletą požiūrių į stereotipus. Remiantis kognityvine teorija stereotipai mums reikalingi informacijos apdorojimui. Tai yra visiškai natūralus dalykas ir neatsiejama kognityvinių procesų dalis. Žinant, kad stereotipai yra neišvengiami, galime sau leisti daryti klaidų. Tačiau kai kažkuriame lygmenyje ta kategorizacija jau tampa problema, metas pradėti šį procesą sąmoningai reflektuoti ir tas išankstines nuostatas keisti, nes jos dažniausiai neturi loginio pagrindo ir gyvenime mums daugiau trukdo, nei padeda, pvz., skatina nesusikalbėjimą.
O gal tai ir būtų iš dalies problemos sprendimas: pripažinti, kad mes visi daugiau mažiau turim kažkokių išankstinių nuostatų ir stereotipų ir tokiu būdu vietoj baimės matyti save ne pačioj gražiausioj šviesoj, imti jas reflektuoti?
Taip. Norėčiau, kad mano tyrimas paskatintų šiam žingsniui.
Dėl istorinių aplinkybių Lietuvoje kalbų klausimas itin jautrus ir bet kokių kalbų vartojimas šalia lietuvių dažnai matomas kaip grėsmė. Tačiau Jūs jau daug metų gyvenat Vokietijoje, kurioje tautinių mažumų su labai skirtingomis kultūromis yra gerokai daugiau nei Lietuvoje. Kokia situacija Vokietijoje? Ar galėtume palyginti su Lietuvos situacija?
Vokietija šiuo atžvilgiu yra labai nevienalytė ir kontrastinga. Pati gyvenu šalies Šiaurėje, Vokietijos mastu nedideliame universitetiniame mieste, kur kasdienybėje šalia vokiečių kalbos kartais galima išgirsti lenkų arba anglų kalbas. O nuvykus pvz., į Berlyną ar į Kelną pasineri į multikultūrinę daugiakalbystės jūrą. Tad ir požiūrių į kalbines mažumas Vokietijoje yra įvairių – nuo tolerancijos iki neapykantos.
Lyginant Lietuvą su Vokietija reikia atsižvelgti ir į vokiečių bei lietuvių kalbos vitališkumo indeksą: vokiečių kalba priklauso pasaulyje labiausiai vartojamų kalbų grupei, todėl ir grėsmių jai įžvelgiama rečiau nei Lietuvoje lietuvių kalbai. Svarbus vaidmuo tenka ir abiejų šalių kalbos politikoms. Vokietijoje teigiama, esą kalbos politikos nėra, nors iš tikrųjų ji yra. Istoriškai susiklostė, kad Vokietijoje kalbos politika yra užslėpta, tuo tarpu Lietuvoje kalbos politika yra oficialiai deklaruojama. Užslėpta politika ilgainiui pozityviai veikia ten gyvenančių žmonių kalbines nuostatas, t.y. daugumai yra savaime suprantama, kad gyvenant čia reikia mokėti vokiečių kalbą, o į individualią daugiakalbystę žiūrima kaip į privalumą. Oficialiai deklaruojama kalbos politika (pvz., Lietuvoje ar Prancūzijoje) gali sukelti atstūmimo reakciją, nes žmonės jaučiasi esą yra verčiami kalbėti viena ar kita kalba.
Kalbos rolė ir jos galia šiandieną vis dažniau diskutuojamos. Vienas iš pavyzdžių yra lytims jautrios ir teisingos kalbos vartojimas. Viešajame diskurse dažnai girdimas argumentas, esą kišantis į kalbos sistemą mes per daug ją keičiame. Šiame kontekste ir vėl iškyla grėsmės naratyvas. Ar jis turi pagrindą?
Argumentas apie kalbos pakeitimą yra žinomas, tačiau jis yra keistas. Pvz., kalboje jau egzistuoja moteriški profesijų pavadinimai ar moteriškos giminės įvardžiai. Mano žiniomis niekas nesiruošia vykdyti kalbos reformų. Kalbame apie pragmatiką, galų gale apie mandagumą. Mums tereikia pradėti vartoti tai, kas ir taip jau egzistuoja, arba naudojantis esama baze sukurti formas, kurios būtų visiems:oms priimtinos.
Tačiau ar nėra taip, kad ir kurti nieko nereikia? Galbūt užtektų tik prisiminti ir ištraukti į dienos šviesą. Juk dažnai mes nė nežinom apie mūsų vartojamos kalbos galimybes. Ar tiesa, kad Vokietijoje lytims teisinga kalba nėra visai svetima?
Vokietijoje tikrai vyksta aršios diskusijos šia tema. Tačiau tuo pat metu lytims jautri kalba yra tapusi kone standartu. Aš galiu tai teigti iš savo pačios patirties, nes lytims jautri kalba nuolat vartojama mūsų universiteto kasdienybėje, mokslo leidiniuose. Niekas tuo nebesistebi ir greičiau jau kyla klausimų, kai ji nėra vartojama.
Tokiose diskusijose dažnai girdimas dar vienas argumentas, esą pakeitę kalbą daugiau teisingumo pasaulyje nesukursime ir kad tai tėra tam tikrų visuomenės grupių spekuliacijos. Ką Jūs kaip sociolingvistė galėtumėt į tai atsakyti?
Pirma reikia pabandyti, o tada jau diskutuoti, tapo jis teisingesnis ar ne. Tačiau mes kalbame apie tai, ko dar nė nemėginome. Toks požiūris, esą nieko čia nebus tai neverta ir bandyti, niekada nevedė į progresą.
Tai kas ta kalbos galia?
Šiaip į klausimą apie kalbos galią jau yra atsakęs profesorius Jürgen Schiewe, kurį ir norėčiau pacituoti: „Kalbos galia pasireiškia ne tuo, kad ji kažką paslepia arba atskleidžia, nuo vienų atsiriboja, o kitus įtraukia, meluoja ar sako tiesą, manipuliuoja ar informuoja, kelia baimę ar nuramina. Visa tai yra kalbėtojų galia. Kalbos galia kyla iš kai ko daug paprastesnio: jos principinės neišvengiamybės ir begalinio visapusiškumo“ (citatą iš vokiečių kalbos išvertė Jūratė Žukauskaitė – red. past.).
Dr. Anastasija Kostiučenko yra mokslo darbuotoja Greifsvaldo universiteto Slavistikos ir Baltistikos institutuose. Jos tyrimų kryptys yra kalbų kontaktai, daugiakalbystė, kalbų politika ir kalbinės nuostatos. Pati mokslininkė kalba rusų, lietuvių, vokiečių, anglų, lenkų, latvių ir ukrainiečių kalbomis.
