Komentaras

Kalba, kurioje manęs nėra

Mano teisės

Džordana Graicevičiūtė, Jūratės Schoenherr nuotr.

Džordana Graicevičiūtė | 2021 03 13

9

2020-ųjų pabaigoje Vokietijos Teisingumo ministerija paruošė bankroto įstatymo projektą, po kurio pateikimo kilo skandalas. Buvo suabejota, ar įstatymo projektas nepažeidžia konstitucijos ir atitinka teisės normas. Kas gi jame buvo parašyta?

Klausimą reikėtų formuluoti ne kas, o kaip? Visas įstatymo projektas ir jo terminologija buvo parašyta apibendrinamąja moteriškąja gimine (vok. generisches Feminimum). Tai reiškia, kad moteriškoji giminė buvo pavartota kalbant tiek apie moteris, tiek apie vyrus. Vietoj direktoriai įstatyme vartojamas žodis direktorės; vietoj skolininkaiskolininkės; vietoj vartotojaivartotojos. Ši vartosena neturi omeny tik moterų, o kalba apie visus žmones bendrai. Skamba kaip nesąmonė? Tačiau būtent tai mes darome jau šimtus metų vartodami apibendrinamąją vyriškąją giminę (vok. generisches Maskulinum, toliau tekste GM), kuri neva apima ir moteris. Bet ar tikrai?

Kodėl tai svarbu?

Prieš leisdamasi į detales, kas toji GM giminė, kaip ji vartojama ir kokias pasekmes ši vartosena turi, norėčiau pakalbėti apie kalbos (bet kurios) galią ir reikšmę. Jei paklausčiau, kam mums reikalinga kalba, turbūt pirmiausia pagalvotume apie komunikaciją. Kalba mums reikalinga, kad galėtume bendrauti. Ir tai tiesa. Tačiau tai tik viena iš jos funkcijų. Kiekvienoje kalboje yra užkoduotos per amžius besiformavusios tam tikros visuomenės vertybės, tradicijos ir pasaulėžiūra. Bręsdami ir mokydamiesi tos visuomenės kalbos (arba kelių) mes sykiu perimame ir jos pasaulėvaizdį, kurį suvokiame kaip objektyvią tikrovę, jos nekvestionuodami ir nereflektuodami. Kyla klausimas, tai kokią gi „objektyvią“ tikrovę mes perimame?

Tai, kaip kalba atspindi šalies kultūrą ir istoriją bei formuoja tam tikras mąstymo ir pasaulio suvokimo gaires, iliustruosiu keliais pavyzdžiais. Brazilijos Amazonės miškų genties kalboje Pirahã nėra praeities laiko. Savo komunikacijoje genties žmonės vartoja tik esamąjį laiką. Lingvistas Danielis Everettas, tyrinėjantis šios genties kalbą, juokauja, kad čia vyrauja carpe diem filosofija – gyventi šiuo momentu. Kyla klausimas, kokią reikšmę šiai visuomenei turi praeitis, jei jie negali apie ją kalbėti? Jei praeitis nesvarbi ir yra tik ši diena, kokią pasaulėžiūrą ir gyvenimo būdą tai formuoja? Mums, europiečiams, tai sunkiai suvokiama, nes mūsų dabartis ir ateitis remiasi į tai, ką mes žinom iš praeities. Todėl nenuostabu, kad daugelyje Europos kalbų yra net kelios praeities laiko formos. Vadinamoji kolektyvinė atmintis yra fundamentas mūsų dabarties ir ateities.

Lyčių diskursas kalbiniu požiūriu vienas sudėtingiausių. Yra kalbų, tokių kaip indoneziečių, turkų, japonų ar suomių, kuriose nėra lytį nurodančių įvardžių ji ar jis. Kognityvinės psichologijos tyrinėtoja Lera Boroditsky aprašė savo pokalbį su žmogumi, kurio gimtoji kalba yra indoneziečių. Šis žmogus uždavinėjo mokslininkei klausimus apie vieną jai pažįstamą asmenį. Šio asmens lytis paaiškėjo tik ties 21 klausimu. Beveik visas pokalbis apie konkretų žmogų praėjo jo lyties nežinant. Žvelgiant iš lietuvių kalbos perspektyvos tai ir vėl atrodo vargiai įmanoma, nes mes visą savo pasaulį organizuojame į binarinį moterišką ir vyrišką. Viskas mūsų realybėje turi lytį. Viskas yra jis arba ji. Kaip turėtų atrodyti visuomenė, kurioje lytis nėra pirmame plane arba jos nėra visai?

Grįžkime į Europą ir mums geriau suprantamą pasaulį, kuris kalbiniu požiūriu ne ką mažiau intriguojantis. Pradėsiu nuo vokiečių kalbos (1). Vokiečių kalboje yra trys giminės: moteriškoji, vyriškoji ir niekatroji. Visi kalbos daiktavardžiai turi vieną iš šių giminių, kurios yra išreiškiamos artikeliais die (mot. g.), der (vyr. g.) ir das (niekat. g.). Tai, kas vokiečių kalboje laikoma vyriška ar moteriška, atsispindi ir daiktavardžių giminėse, pvz. tokios šalys kaip Iranas, Irakas ar Jemenas turi artikelį der. Galima manyti, kad tai susiję su patriarchaline šalių kultūra.

Vokiečių kalboje žodis mergaitė turi artikelį das (vok. das Mädchen). Tai rodo, kad ji dar neturi lyties, tuo tarpu berniukams yra priskiriama vyriškoji der (vok. der Junge). Kitaip sakant mergaitė yra be lyties, kol netampa moterimi (vok. die Frau), kai berniukai jau gimsta berniukais. Kritikuotini yra ir moters kūno dalių pavadinimai. Pvz., moters lytinės lūpos vokiškai vadinamos Schamlippen, kas išvertus pažodžiui reikštų gėdingosios/gėdos lūpos. Nepaisant feminisčių kritikos, šis terminas vis dar plačiai vartojamas. Tiesa, šiandieną jau kyla ir protestų. Literatūrologė ir žurnalistė dr. Gunda Windmüller kartu su žurnaliste ir kultūros tyrinėtoja Mithu Melanie Sanyal pateikė peticiją reikalaudamos oficialiai įteisinti žodį Vulvalippen (liet. vulvos lūpos), įtraukiant jį į pagrindinį vokiečių kalbos žodyną DUDEN (2). Vieną kūrybingiausių pasiūlymų pateikė lingvistė, komunikacijos specialistė Laura Méritt, kuri ragina vietoj Schamlippen vartoti žodį Charme-Lippen (liet. šarmingosios lūpos).

Žinoma, norėčiau paminėti ir lietuviškų pavyzdžių. Vieni mano mėgstamiausių yra susiję su romantiniais santykiais. Lietuvių kalboje įprasta sakyti, kad vyras veda, o moteris teka. Žodžių vesti ir tekėti semantika apeliuoja į labai konkrečias vyro ir moters roles santuokoje. Vyras yra vedlys, moteris seka paskui jį. Remiantis įvairiomis statistikomis sunku būtų ginčytis, kad ši meilės terminologija neturi pagrindo.

Šiame kontekste matyti, kaip kuriamas ne tik pasaulėvaizdis, tačiau ir normos bei galios struktūros – kas yra leistina ir kas ne, kas gėdinga ir kas priimtina. Dar svarbesnis klausimas, ar gali egzistuoti tai, kas negali būti ar tiesiog nėra įvardijama žodžiais? Ir šioje vietoje jau galime grįžti prie pagrindinės straipsnio temos – apibendrinamosios vyriškosios giminės (GM).

Kas čia negerai?

Kaip jau minėjau, kalbant apie GM svarbu nepamiršti, kad ne visos kalbos susiduria su šiuo fenomenu. Yra kalbų, kaip estų ar suomių, kurios neturi daiktavardžių ir įvardžių giminės. Yra kalbų, kurios giminę žymi tik įvardžiuose, kaip anglų. Tokios kalbos nereikalauja ypatingos kalbos lygiateisiškumo strategijos lyčių pagrindu. Tačiau yra kalbų, kuriose giminės gramatinė kategorija reiškiasi tiek daiktavardžiuose, tiek įvardžiuose. Tarp geriausiai žinomų būtų galima paminėti slavų kalbas bei vokiečių kalbą. Šiai grupei priklauso ir lietuvių kalba. Tokiose kalbose galioja norma vartoti vyriškąją giminę kalbant apie vyrus ir moteris bendrai. Štai keli pavyzdžiai:

Gydytojai uždirba daugiau nei mokytojai.
Japonų gyvenimo trukmė viena ilgiausių pasaulyje.
Skaitytojai palankiai įvertino naują Sabaliauskaitės knygą.

Tokia vyro kaip normos (male bias) ir moters kaip varianto (3) sistema susiklostė dėl istorinių aplinkybių. Moterys, ilgą laiką nedalyvavusios viešajame gyvenime, negalėjo reprezentuoti savęs ir kalboje. Todėl daugumą profesijų pavadinimų, kaip gydytojas ar inžinierius, vis dar priimtina vartoti vyriškąja gimine. Šių normų laužymas dažnai žmonėms sukelia diskomfortą ir pasipiktinimą. Kartą susiginčijau su savo buvusiu viršininku, nes viename el. laiške norėjau pavartoti vokiečių kalboje nepopuliarią žodžio direktorius moteriškąją giminę (vok. Vorständin). Man uždraudė tai daryti motyvuojant, esą tai nėra kalbinė norma. Ìšimtis sudaro tik nuo seno buvusios išskirtinai moteriškos profesijos ir veiklos kaip slaugė, pribuvėja ar valytoja. Kalbėdami apie tam tikrą visuomenę ar jos grupę, mes vėlgi vartojame vyriškąją giminę, nes visuomenė beveik visą laiką iki pat pirmosios feminizmo bangos ir reiškė būtent vyrus. Ši vadinamoji norminė kalbos vartosena iš tiesų yra patriarchalinės visuomenės santvarkos palikimas, kuris stūkso mūsų sąmonėje kaip nepajudinamas sunkus paminklas (kadangi Lietuva turi ypatingą ryšį su paminklais, šis palyginimas įgauna gerokai daugiau prasmės).

Šioje vietoje galėčiau parašyti, kad tai tiesiog nesąžininga, kad tai reikia keisti, ir padėti tašką. Idealioje visuomenėje, kurioje kiekviena:s yra vienodai gerbiama:s, nepriklausomai nuo jo:s lyties, tautybės, seksualinės orientacijos etc., to turėtų užtekti. Deja, gyvename visuomenėje (turiu omeny ne tik Lietuvą), kurioje didelei žmonių grupei vis dar tenka įrodinėti savo lygiateisę egzistenciją šalia kitų (tas mažumos apibūdinimas mane stebina, nes vien moterys sudaro daugiau nei pusę pasaulio gyventojų. Todėl siūlyčiau kalbėti apie privilegijuotus ir neprivilegijuotus). Norėčiau pateikti keletą argumentų, kodėl GM nėra savaime suprantama ir gali būti kritikuotina.

1. Pats paprasčiausias paaiškinimas, kad tai veda prie prasminių netikslumų, kai nebėra aišku, kas turima omenyje, arba yra iškreipiama objektyvi realybė. Garsi vokiečių lingvistė Luise Pusch, kritikuojanti vokiečių kalboje dominuojančią GM formą, pateikia populiarų pavyzdį: „Jei patalpoje yra 99 mokytojos, užtenka pasirodyti vienam vyrui, kaip, pasak norminės gramatikos, ta grupė tampa 100 mokytojų vyrų“. Lingvistai:ės, nesunkiai randa įvairių pavyzdžių, kai GM vargiai ką apibendrina ir greičiau sukuria nenusipratimų ir nematomumo jausmą. Štai kalbininkės Helga Kotthoff ir Damaris Nübling pateikia įvairių pavyzdžių iš Vokietijos spaudos. Vienas jų yra iš vieno didžiausių šalies dienraščių „Frankfurter Allgemeine Zeitung“. 2018 spalio 13 d. jame pasirodė straipsnis apie besikeičiančią darbo rinką Japonijoje ir tai, kad šalyje yra laukiami imigrantai ir užsieniečiai, esą Japonijoje trūksta darbo jėgos, ypač tokiuose sektoriuose kaip statybos, slauga ir žemės ūkis. Remiantis mums įprasta GM vartosena, norime manyti, kad kalbama ir apie vyrus, ir apie moteris. Tačiau tik straipsnio pabaigoje pasirodžius sakiniui: „Tokie darbo imigrantai turėtų galėti kartu atsivežti sutuoktines ir vaikus“ tampa aišku, kad straipsnyje nebuvo vartojama apibendrinamoji giminė, o iš tikrųjų buvo kalbama tik apie vyrus. Panašių pavyzdžių lingvistai:ės yra surinkę daug. Tai tik įrodo, kad GM aiškumo argumentas nėra nepajudinimas ir kelia daug abejonių.

2. Vis tik antrasis paaiškinimas, kodėl apibendrinamosios vyriškosios giminės vartosena turi būti diskutuojama, yra gerokai svarbesnis ir remiasi psicholingvistiniais tyrimais, kurie jau ne kartą įrodė, kad tai, ko nepasakome, to ir nemanome. Kitaip sakant, žodžiais neįvardijamos ar jokiais kalbiniais ženklais nežymimos moterų grupės mūsų sąmonėje ir nesukelia asociacijų, kad toje grupėje jų gali būti. Moterys tampa nematomos ne tik kalboje, bet ir mūsų galvoje. Šį argumentą iliustruosiu keliais moksliniais tyrimais. Mokslininkės Lisa Irmen ir Astrid Köhncke atliko psicholingvistinį eksperimentą. Jo dalyviai:ės gavo po 200 sakinių, kuriuose buvo vartojama vyriškoji giminė (Dviratininkas važiavo per tvorą), moteriškoji giminė (Ši dviratininkė prisideda prie gamtos apsaugos) ir apibendrinamoji vyriškoji giminė (Pacientas pats turi rūpintis savo sveikata). Tyrimo dalyviai:ės ilgai negalvojant turėjo atsakyti, ar sakinyje pabrauktas subjektas yra vyras ar moteris. Sakinių subjektai, kurie buvo vartojami apibendrinamąja gimine, 85 % buvo interpretuojami kaip vyrai.

Dar vieną panašų psicholingvistinį tyrimą atliko mokslininkės Dagmar Stahlberg ir Sabine Sczesny. Savo respondentų:čių jos paprašė atsakyti, kas yra jų mėgstamiausi autoriai:ės ir romanų herojai:ės. Klausimas buvo formuluojamas dviem būdais. Viena grupė gavo klausimą su diferencijuota gimine: Kas yra Jūsų mėgstamiausia autorė/mėgstamiausias autorius? Mėgstamiausias romano herojus/mėgstamiausia romano herojė? Kita grupė buvo paklausta vartojant GM. Tyrimas ir vėl patvirtino, kad vartojant apibendrinamąją giminę respondentai:ės daug dažniau minėjo vyrus autorius ir romano herojus. Tuo tarpu klausiant alternatyviomis formomis, kuriose pažymima moteriškoji giminė, atsakymuose pasirodė gerokai daugiau moterų.

Tai tik maža dalis tyrimų, tačiau dauguma jų patvirtina hipotezę, kad moterys tampa matomos, tik kai jos yra konkrečiai įvardijamos. Panašių eksperimentų kiekvienas mūsų galime pasidaryti ir savo kasdienybėje. Štai aš pastebėjau, kad skaitydama vokiškus tekstus, kuriuose asmenys minimi tik su jų pavarde be vardo, aš iškart galvoju apie vyrą. Tai įvyksta pasąmoningai ir nekontroliuojamai, nes mano atmintis man sako, kad visos moterų pavardės turi turėti galūnę, kuri pažymi moteriškąją giminę. Todėl kai matau Müller, Schneider ar Zimmermann, aš savaime galvoju apie vyrus, kol nepasiekiu teksto vietos, kurioje konkrečiai įvardijama, kad minimas asmuo yra moteris. Mūsų mąstymo procesas ir dalykai, kurie vyksta nesąmoningai, daro mūsų pasaulio suvokimui ir priimamiems sprendimams daug didesnę įtaką nei mes gebame ją įvertinti. O daryti pokyčius galime tik sąmoningai pradėdami tai reflektuoti.

Tai ką daryti?

Šiuo metu, kai rašau šį straipsnį, Vokietijoje pasirodė naujas „Der Spiegel“ numeris (viena įtakingiausių Vokietijos žiniasklaidos priemonių), ant kurio viršelio pavaizduota aliuzija į DUDEN žodyną ir užduodamas klausimas: „Ar tai vis dar vokiečių kalba?“ Kaip matyti, ne tik Lietuvoje baiminamasi dėl kalbos likimo. Dėl lyčiai jautrios kalbos vartojimo (vok. gendersensible Sprache arba gendergerechte Sprache, dar trumpinama veiksmažodžiu gendern) Vokietijoje šiuo metu pjaunamasi beveik taip pat, kaip Lietuvoje dėl Stambulo konvencijos.

Kyla klausimas, kas gi kelia tokį konservatyvių pažiūrų žmonių protestą ir visuomenės susipriešinimą? Visų pirma reikia pradėti nuo to, kad gendernimas pasiekė įvairias veiklos sritis: mokslą, žiniasklaidą, verslą ir netgi politiką (Europos Parlamentas dar 2008 išleido lyčių požiūriu neutralios kalbos gaires). Jo nematyti tapo nebeįmanoma. Kaip pastebi „Der Spiegel“ žurnalistai, kalba šiuo požiūriu veikia kaip kodas. Todėl gendernti ar negendernti reiškia priskirti save konservatyviai arba moderniai kategorijai. Abi šios grupės propaguoja skirtingas vertybes ir skirtingai supranta, kas yra teisingumas ir kiek verta dėl jo aukoti. Tiesa, tam tikri lytims teisingesnės kalbos niuansai yra seniai įsitvirtinę ir nekelia jokių diskusijų ar ginčų. Pvz., Vokietijoje tiek raštu, tiek žodžiu įprasta kreiptis į abi lytis atskirai, pvz.:

Gerbiamos ponios ir gerbiami ponai!
Gerbiamos klientės ir gerbiami klientai!
Gerbiamos mokytojos ir gerbiami mokytojai!

Problemų kyla vis daugiau žmonių atsisakant vartoti GM rašytiniuose tekstuose ir siūlant jo alternatyvas. Vartojimo pavyzdžių pateiksiu su tarptautiniu ir visiems suprantamu žodžiu politikas (vok. Politiker) ir politikė (vok. Politikerin). Norint vokiečių kalboje pavartoti žodį politikas atsisakant GM yra tokie variantai:

· Politiker und Politikerin
· Politiker/Politikerin
· Politiker(in)
· PolitikerIn
· Politiker/in

Pradėjau nuo pačių nepopuliariausių, kurie šiandieną vis mažiau vartojami. Pirmieji du variantai tiesiog tekste atima per daug vietos. Trečiasis nevartojamas dėl skliaustelių konotacinės reikšmės: moteriškoji giminė yra suskliaudžiama kaip šalutinis, vyriškosios formos variantas, tokiu būdu netekdama savo savarankiškumo ir lygiateisės pozicijos šalia vyriškosios. Paskutinieji du variantai kritikuojami dėl binarinės lyčių sistemos įtvirtinimo. Būtent šis aspektas inspiravo atsirasti kitus rašybos variantus, dėl kurių ir kyla daugiausiai šaršalo:

· Politiker_in
· Politiker in
· Politiker*in
· Politiker:in

Šie keturi rašybos variantai turi vieną bendrą tikslą – nutolti nuo binarinės lyčių sistemos ir palikti vietos asmeninei lytinei tapatybei. Pirmieji du variantai vadinami Gender Gap, antrasis Gender-Stern (liet. Gender-žvaigždė). Tuščia vieta, žvaigždutė ar dvitaškis žymi vietą, kurioje gali atsirasti daugiau lytinių identitetų nei tik vyriškasis ir moteriškasis. Tai sykiu ir solidarumo simbolis su žmonėmis, kurie negali ar nenori savęs identifikuoti su visuomenėje įtvirtintomis lytimis. Iš šių idėjų kilo ir dar alternatyvesnių pasiūlymų kaip šie:

· Lytis žyminčios galūnės keitimas į neutralią: Politika
· Dinamiško brūkšnio įvedimas: Pol_itiker arba Pol_itikerin
· x-Formos įvedimas: Politikx

Ir vėl negerai

Oficialiai gendernimas kritikuojamas dėl nepatogumo, dėl kalbos iškraipymo ir gramatinių formų neatitikimo. Lingvistės Helga Kotthoff ir Damaris Nübling į tokią kritiką atsako paprastai, esą būti mandagiu ir neturi būti patogu. Kaip įeidami į patalpą mes pasisveikinam su ten sėdinčiais, prieš pradėdami valgyti palinkime gero apetito ir neignoruojame šalia esančių, lygiai taip mes negalime ignoruoti ir pusės šio pasaulio gyventojų. Pasak mokslininkių, tai yra paprasčiausias civilizuotumas.

Šiame konflikte dėl gendernimo užkoduotas įdomus paradoksas. Siekis kalboje atspindėti abi konvencialias, visuomenei priimtinas lytis jas kalbiškai pabrėžiant iš esmės antrina konservatyvių jėgų ideologijai ir siekiui padalinti pasaulį į dvi kategorijas – moterišką ir vyrišką. Šis gendernimas tik įtvirtina ir taip seną tvarką, kurią taip bijo prarasti konservatyvusis sparnas. Todėl jų pasipriešinimas iš esmės prieštarauja jų pačių logikai ir išpažįstamoms vertybėms. Tuo tarpu gendernimo šalininkai:ės sulaukia vis daugiau kritikos iš žmogaus teisių gynėjų, esą tokia vartosena tik įtvirtina pasenusius moteriškumo ir vyriškumo konceptus, kurie nesiderina prie teisingesnio pasaulio kūrimo idėjos. Viešojoje erdvėje girdėti jaunosios kartos moterų pasisakymų, esą perdėtas jų moteriškumo žymėjimas iškelia lytiškumą kaip pagrindinę jų tapatybę visas kitas nustumiant į antrą planą. Štai rašytoja Nele Paollatschek sako: „Kas mane iš „rašytojo“ nori padaryti „rašytoja“, tegu geriau iškart šaukia „vagina“!“

——

Istorija apie įstatymo projektą, parašytą moteriškąja gimine, baigėsi kaip ir buvo galima tikėtis. Nors Bundestago Socialdemokratų partijos frakcijos vicepirmininkė Katja Mast komentuodama situaciją ironizavo, esą valstybė jau kaip nors ištvers truputį daugiau teisingumo, galiausiai turėjo pripažinti, kad vis tik dar ne. Provokacija baigėsi kapituliacija ir projektas galiausiai buvo perrašytas vartojant GM.  Lyčių pagrindu teisingos kalbos naratyvas pasaulyje atsirado tik praeito amžiaus pabaigoje. Todėl nenuostabu, kad nežinome, kaip tą kalbą paversti teisingesne. O kai nežinome, tai ir bijome. O iš baimės netrukus atsiranda ir pyktis. Dėl lietuvių kalbos lingvistinių niuansų jos laukia ne ką mažesni iššūkiai nei vokiečių kalbos. Tikėtina, kad dėl istorinių aplinkybių ir ypatingos lietuvių kalbos rolės mūsų šalyje, Lietuvoje drieksis gerokai ilgesnis kultūrinis karo frontas nei dabar yra Vokietijoje. Belieka tikėtis, kad nesprogdinsime atominės bombos ir apsiribosim mažesnėmis granatomis.

Šiame straipsnyje leidau sau paeksperimentuoti su lietuvių kalba ir jos galimybėmis būti šiek tiek teisingesne.

Paaiškinimai ir nuorodos į literatūrą:

  1. Šiame straipsnyje daugiausiai remiuosi vokiečių kalba ir Vokietijos realijomis, nes gyvenu Vokietijoje aštuonerius metus ir čia studijavau Germanistiką, todėl geriausiai šią temą galiu iliustruoti būtent tokiais pavyzdžiais.
  2. Nauji žodžiai pripažįstami kaip oficialiai vartojami tik kai patenka į DUDENą. Jo reikšmė formuojant norminę vokiečių kalbą yra viena didžiausių.
  3. Apie vyrą kaip žmogaus prototipą įvairiose visuomenės veiklos srityse išsamiai savo knygoje „Invisible Women: Exposing Data Bias in a World Designed for Men“ aprašė britų žurnalistė Caroline Criado-Perez.
Komentuoki

  1. Denis

    2021 03 18 / IP: 86.38.236.197
    Netinkamas komentaras?

    labai geras straipsnis!
    “ko nepasakome, to ir nemanome” – įkrito. kaip kalbame, taip mąstome, ir atvirkščiai – kaip mąstome, taip ir kalbame. tai yra pastoviai besikeičiantis procesas. smagu, kad daugiau suvokiame apie pirmą dalį, kai antra dalis atrodo savaime suprantama.

    o dėl įvardijimo, tai fuck nekatrąją giminę, atsiras kažkas kas veikia ir nesudaiktina žmonių!

  2. Džordana

    2021 03 17 / IP: 89.247.252.165
    Netinkamas komentaras?

    Straipsnyje nekalbama nei apie tiesą, nei apie taisyklingumą. Kalbama apie teisingumą.

  3. Ricardas

    2021 03 16 / IP: 81.183.33.6
    Netinkamas komentaras?

    Galima dar pasižvalgyti: https://www.smetona.lt/vlkm/vardgk/gimine/

  4. Ricardas

    2021 03 16 / IP: 81.183.33.6
    Netinkamas komentaras?

    NB! pastebėjimas ir patikslinimas:
    Straipsnyje kalbama apie kalbos tiesą ar taisykles? Pvz.,
    Todėl nenuostabu, kad nežinome, kaip tą kalbą paversti teisingesne (=taisyklingesne).
    Šiame straipsnyje leidau sau paeksperimentuoti su lietuvių kalba ir jos galimybėmis būti šiek tiek teisingesne (=taisyklingesne). plg.: http://www.vlkk.lt/konsultacijos/7440-taisyklingas-kvepavimas

  5. Jūratė Ewig

    2021 03 16 / IP: 78.61.109.83
    Netinkamas komentaras?

    Džordana, – kaip ir “das Weib” – boba. Kaip vokiečiai kartais nedailiai juokauja: das Mädchen (niekatroji g.)- nes dar ne moteris, o “das Weib” – jau ne moteris :(
    Domėsimės toliau :)

  6. Džordana

    2021 03 16 / IP: 88.130.159.120
    Netinkamas komentaras?

    Dėl “das Mädchen”: Jūratės Ewig pastaba visiškai taikli. Kas žino vokiečių kalbą, tam turėjo užkliūti šis pavyzdys ir čia jau ilga diskusija, bet aš šį žodį paminėjau ne kaip absoliučią tiesą, bet kaip keliantį abejonių. Kaip minėta, su priesaga -chen galima padaryti įvairius mažybinius žodžius ir visi jie turės artikelį das. Tada man kyla klausimas, kodėl berniukai turi savo savarankišką žodį der Junge, o ne das Männchen, o merginoms padaryta mažybinė niekatroji forma. Yra ir dar vienas žodis, das Mädel, kas reiškią merginą. Žodžiu, kaip tik jauna mergina, taip vis belytė. Man gramatinio argumento šioje vietoje nebeužtenka.

  7. Jūratė Ewig

    2021 03 15 / IP: 78.61.109.83
    Netinkamas komentaras?

    Žodis Mädchen yra niekatrosios giminės ne todėl, kad nepriskiriama jokiai lyčiai, o todėl, kad turi mažybinę priesagą – chen. Taip gali būti ir , pvz., Mann – das Männchen (vyrukas).

  8. Justė

    2021 03 15 / IP: 86.182.180.52
    Netinkamas komentaras?

    Koks reikalingas ir akis atveriantis straipsnis!!! Labai ačiū! Kitą kartą žaisdama su savo dukra ligoninę, įvardinsiu ją kaip daktarę, o ne kaip daktarą:)

  9. Simona

    2021 03 15 / IP: 24.193.239.3
    Netinkamas komentaras?

    Džordana, ačiū už straipsnį, buvo labai įdomu skaityti ir informatyvu!