Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) teigimu, asmenys su negalia dažnai tampa neapykantos nusikaltimų taikiniu, tačiau šis neigiamas reiškinys išlieka gana nematomu. Pasak ESBO, šių nusikalstamų veikų pobūdis kiek skiriasi nuo kitų neapykantos nusikalstamų ir pirmas žingsnis kovoje su jais – problemos masto pripažinimas (1).
Jungtinė Karalystė yra viena iš nedaugelio Europos valstybių, kurios teisėsaugos institucijos šią problemą ne tik pripažįsta, bet ir ėmėsi įvairių priemonių jai spręsti: policija registruoja ir tiria visus nusikaltimus kaip turinčius neapykantos motyvą, jei bent vienam procese dalyvaujančiam asmeniui kyla toks įtarimas, prokurorai peržiūri visus taip policijos pažymėtus nusikaltimus, teisėsaugos atstovai šiuos klausimus (tarp jų – ir konkrečias bylas) aptaria su negalios organizacijomis. Apie pastangas užtikrinti asmenų su negalia, nukentėjusių nuo neapykantos nusikaltimų, teisę į teisingumą – pokalbis su Jungtinės Karalystės Karūnos prokuratūros (Crown Prosecution Service, CPS) neapykantos nusikaltimų klausimais suinteresuotų grupių vadovu Micku Conboy.
Kas yra neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš asmenis su negalia?
Jei remsimės teisiniu apibrėžimu, tai neapykantos nusikaltimai nukreipti prieš asmenis, turinčius negalią, yra tokios nusikalstamos veikos, per kurias kaltininkas aukai parodo priešiškumą dėl jo/jos tikros ar tariamos negalios. Arba ši nusikalstama veika yra visiškai ar iš dalies motyvuota priešiškumo, jaučiamo asmenims su bet kokia negalia ar asmenims su tam tikra negalia.
Puiku, kad tai įtvirtinta įstatymu, bet, savaime suprantama, kad žmonės vis tiek sako: „Gerai, man pateikei teisinį apibrėžimą, bet ar mano patirtis jį atitinka? Ar tai, ką patyriau, galiu pavadinti neapykantos nusikaltimu?“. Ir mes prokuratūroje bei, kiek žinau, policija daug laiko praleidžia kalbėdami su bendruomenėmis ir asmenimis, aiškindami, ką sako įstatymas, ir, kas svarbiausia, kaip jis veikia, kai kalbame apie žmonių patirtis.
Kodėl svarbu, kad neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš asmenis su negalia, būtų tokiais pripažįstami, o netiriami vien kaip įprastos nusikalstamos veikos?
Neapykantos nusikaltimai turi itin didelį poveikį nukentėjusiems asmenims, nes jie kaltininkų pasirenkami dėl savo individualios tapatybės ar jos dalies, kuri yra dažniausiai arba sunkiai pakeičiama.
Jei tave kažkas užpuola gatvėje ir apvagia – baisu, nes praradai visus turėtus pinigus. Tai yra siaubinga patirtis, bet jei prie to dar pridėsim tai, kad užpuolikas tave pasirinko dėl to, kas esi, tai nusikaltimas atrodys dar siaubingesnis. Neapykantos nusikaltimai paveikia ne tik asmenis, bet ir platesnę bendruomenę. Štai kodėl įstatymai neapykantos nusikaltimus įtvirtina kaip sunkesnę nusikalstamą veiką.
Jungtinėje Karalystėje prokurorai baudžiamajame procese dėl nusikaltimų, nukreiptų prieš asmenis su negalia, tarp jų ir neapykantos, vadovaujasi specialiai tam parengtomis gairėmis (2). Kodėl reikėjo tokių atskirų gairių?
Vertindami, kaip mums sekasi kovoti su neapykantos nusikaltimais, nukreiptais prieš asmenis su negalia, supratome, kad sekant kitų neapykantos nusikaltimų modeliu, buvo akcentuojamas priešiškumas. Kitaip tariant, buvo manoma, kad tokio nusikaltimo metu turi būti parodytas priešiškumas negaliai ar asmenims su negalia. Iš esmės rėmėmės rasistinio nusikaltimo modeliu, kai dažnai yra naudojami užgaulūs, įžeidžiantys žodžiai, kurie rodo, kad nusikaltimu siekiama išreikšti priešiškumą.
Vis dėlto, organizuodami neapykantos nusikaltimų, nukreiptų prieš asmenis, turinčius negalią, tyrimus, pastebėjome tam tikrą elgesio modelį, kai kaltininkai kartais nenori parodyti priešiškumo, nes stengiasi susidraugauti su asmeniu, kad jį išnaudotų. Turint tokį tikslą, negali rodyti priešiškumo, nes nori, kad tave asmuo matytų kaip draugą, kaip bičiulį, kad pelnytum jo pasitikėjimą. Taigi elgiamasi draugiškai, kas ilgainiui perauga į išnaudojimą. Pavyzdžiui, kažkas gali specialiai susidraugauti su asmeniu, kad jį įtikintų išsiimti iš bankomato pinigų ir jiems jų neva paskolinti ir pan.
Dėl šios priežasties, diskutuodami su organizacijomis, atstovaujančiomis asmenims su negalia, keliame klausimą, kaip galime šią problemą spręsti, jei įstatymas sako: „priešiškumas arba nieko“? Tokiais atvejais mes vis tiek atkreipiame teismo dėmesį, pabrėždami, kad šis asmuo buvo pasirinktas dėl jo tariamo pažeidžiamumo ir juo buvo pasinaudota. Tai yra nusikaltimą sunkinančioji aplinkybė.
Taigi, kalbant apie neapykantos nusikaltimus, nukreiptus prieš asmenis su negalia, pagrindinė kliūtis įstatyme yra tai, kad turime ieškoti priešiškumo įrodymų. Tačiau diskutuodami su negalios organizacijomis, pačiais asmenimis su negalia ir iš turėtų bylų supratome, kad labai dažnai priešiškumo elemento nėra, nes siekiant pasinaudoti asmeniu, kaltininkas specialiai stengiasi jo nerodyti.
ESBO neapykantos nusikaltimą supranta kaip nusikaltimą motyvuotą šališkumu, o ne vien priešiškumu tam tikrai socialiai pažeidžiamai grupei. Todėl jei asmuo pasirenkamas kaip „lengvas taikinys“, pavyzdžiui, vagystei, dėl negalios, tai taip pat galėtų būti laikoma neapykantos nusikaltimu. Ar sutiktumėte su tokiu požiūriu?
Kalbant bendrai apie neapykantos nusikaltimus, jų apibrėžimas diktuoja, kad priešiškumas yra būtinas jų elementas. Neužtenka, kad nukentėjęs asmuo būtų juodaodis, gėjus ar su negalia, kad nusikaltimas būtų neapykantos. Turime įrodyti priešiškumo elementą.
Jei, pavyzdžiui, kažkas išstumtų asmenį iš vėžimėlio, tada galėtume teigti, kad nusitaikę į vėžimėlį, kaltininkai pasirinko tai, kas yra esminė priemonė nukentėjusiam asmeniui judėti. Tokiu atveju bent jau turėtume kažką, kad teismui parodytume, jog tai susiję su negalia. Tačiau jei kažkas nuspręstų palaukti asmens, kuris, tarkim, turi autizmo spektro sutrikimą, kol jis išsiims pinigų iš bankomato, kad jį apvogtų, tai būtų apiplėšimas, tačiau priešiškumo dėl negalios jame nebūtų. Šiuo atveju, kaltininkas gali net nežinoti, kad nukentėjęs asmuo turi autizmo spektro sutrikimą.
Tam, kad nusikalstama veika būtų neapykantos, turi būti parodomas priešiškumas, arba ji turi būti jo motyvuota. Kai priešiškumas nėra parodomas nusikalstamos veikos metu, reikia žiūrėti į kaltininko motyvaciją. Ją galėtų parodyti, tarkim, teisės pažeidėjo kompiuteryje saugoma informacija, jo naršymo internete duomenys, su kuo jis bendrauja. Jei sugrįžtume prie negalios konteksto, tai nesant žeminančių, įžeidžiančių žodžių, informacijos internete, kas rodytų, kad kaltininkas turi nusistatymų prieš asmenis su negalia, neapykantos nusikaltimo nebus.
Kita vertus, net jei kaltininkas nieko nepasakė apie asmens negalią, vis dar galime argumentuoti teisme, kad šis asmuo iš visų buvo pasirinktas, išskirtas kaip vagystės taikinys, nes teisės pažeidėjas, pavyzdžiui, pamatė, kad jis juda vėžimėliu. Asmuo neretai yra laikomas pažeidžiamu dėl turimos negalios. Tokiais atvejais, negalime to vadinti neapykantos nusikaltimu, nukreiptu prieš asmenis su negalia, tačiau galime teismui pasakyti, kad kaltininkas pasinaudojo asmens pažeidžiamumu.
Ir čia, CPS nuomone, greičiausiai reikia keisti įstatymą, nes dabartinė jo versija neapima visų asmenų su negalia, nukenčiančių nuo neapykantos nusikaltimų, patirčių.
Ar keičiant baudžiamąjį įstatymą tokia situacija, kai asmuo yra išskiriamas dėl savo negalios iš visų kitų galimų aukų kaip „lengvas taikinys“, galėtų iš principo būti laikoma neapykantos nusikaltimu?
Tai galėtų būti viena iš galimybių. Jungtinėje Karalystėje Teisės komisija šiuo metu peržiūri teisės aktus, susijusius su visais neapykantos nusikaltimais. CPS bei daugelis organizacijų yra sakę, kad neapykantos nusikaltimai, nukreipti prieš asmenis su negalia, neseka tuo pačiu modeliu kaip kiti neapykantos nusikaltimai. Kai kurios organizacijos yra pasiūliusios įtraukti tai, kas vadinama išankstiniu nusistatymu paremtas aukos pasirinkimas (angl. prejudicial targeting). Tas išankstinis nusistatymas suprantamas taip, kad kaltininkas nusprendžia apvogti asmenį būtent dėl to, kad jį laiko labiau pažeidžiamu dėl jo ar jos negalios.
Regis, kad tokia situacija yra dažna tarp asmenų su negalia. Teisės pažeidėjas nebūtinai jaučia priešiškumą kaip tokį, bet vis tiek laiko asmenį su negalia silpnu ir išnaudotinu. Ir tam tikra prasme tai atspindi diskriminaciją, kurią matome visuomenėje. Diskriminaciją draudžiantys teisės aktai leidžia žmogui pasakyti, kad jo vadovas turi diskriminacinių nusistatymų prieš asmenis su negalia, jei nemano, kad jie gali dirbti tam tikrą darbą, nes neva visi asmenys su negalia yra niekam tikę ir bejėgiai. Tai yra išankstinis nusistatymas. Tačiau jis nėra atspindėtas baudžiamojoje teisėje, nes baudžiamasis įstatymas sako, kad turi būti parodytas priešiškumas. Taigi civiliniame kontekste tokios situacijos atitikmuo būtų, kad pažeidimas fiksuojamas tik tada, jei vadovas tiesiai pasakytų: „Tu, invalide, esi niekam tikęs, lauk iš čia!“. Tačiau vadovai to nedaro. Tai, kad turi išankstinių neigiamų nuostatų, nereiškia, kad parodysi priešiškumą.
Karūnos prokuratūra laikosi socialinio negalios modelio (3), kuriuo remiantis asmenų su negalia pažeidžiamumas yra sąlyginis dalykas, nulemtas visuomenėje esančių kliūčių. Vis dėlto, teisme, siekiant didesnės bausmės kaltininkui, naudojama asmenų su negalia kaip „pažeidžiamų nukentėjusiųjų“ sąvoka. Ar tame nėra prieštaravimo?
Žvelgiant iš asmenų su negalia organizacijų perspektyvos, įprastas žodžio „pažeidžiamas“ vartojimas yra problematiškas, nes juo daroma žala, jis yra diskriminacinis ir vengtinas. Kita vertus, įstatymai numato ypatingas priemones asmenims, kurie įstatymu pripažįstami kaip pažeidžiami. Todėl turime teisinę priežastį, kodėl naudojame žodį „pažeidžiamas“. Tačiau sutinkame, kad visų žmonių su negalia įvardinimas kaip pažeidžiamų neatitinka socialinio negalios modelio, tačiau neturime įtakos įstatymų turiniui.
Be to, šios etiketės naudojimas siunčia žinią, kad žmonės su negalia yra silpni ir priklausomi, kai iš tikrųjų fizinės kliūtys ir visuomenėje vyraujantis požiūris sukuria neprieinamas, nesaugias ir pažeidžiamas situacijas asmenims su negalia. Taigi [naudojant sąvoką „pažeidžiamas“ – GJ] problema yra apverčiama ir kaltė yra perkeliama pačiam asmeniui.
Esmė tame, kad manydamas, jog asmenys su negalia yra pažeidžiami dėl turimos negalios, pats demonstruoji nugalinančias (angl. disabalist) nuostatas. Kitaip tariant, gali būti, kad pats sustiprini tą žinutę apie asmenis su negalia, kurią norėtum keisti.
Jei pažiūrėtume į diskusijas apie negalią, stebina tai, kad jos nėra pasiekusios tokio lygio kaip JAV pilietinių teisių judėjimas, kaip „Stonewall“ ir kampanija dėl LGBTI klausimų pripažinimo ir vertinimo. Šioje srityje vis dar dominuoja globėjiškas, jei galima šį žodį naudoti, požiūris, paplekšnojimas per galvą. Ir tai nelaikoma nugalinančiu požiūriu. Neva tai ne kitų asmenų veiksmai, o asmens būklė, kuri daro jį pažeidžiamu, ir mes turim asmenis su negalia apglėbti per pečius, paplekšnoti per galvą, jais pasirūpinti. Jei nebūsi atsargus, tai bus nugalinantis elgesys, nes tu nepripažinsi asmens teisių.
Bet kokie pokyčiai, kurie palietė žmonių su negalia gyvenimus, iš esmės buvo padaryti tarsi iš kaltės jausmo, o ne įtvirtinant jų teises. Štai kodėl nugalinantis požiūris vis dar nėra kvestionuojamas. Tai didžiulė problema. Ir reikia daug platesnio atsako nei vien policijos, baudžiamojo teisingumo ar panašiai. Ir aš nesu tikras, ar visuomenė yra pasiekusi tą lygį.
Naudoti šaltiniai:
- OSCE ODIHIR, Hate Crime Against People with Disabilities, https://www.osce.org/files/f/documents/5/0/290021.pdf
- The Crown Prosecution Service, „Disability Hate Crime and other crimes against Disabled people – prosecution guidance“, https://www.cps.gov.uk/legal-guidance/disability-hate-crime-and-other-crimes-against-disabled-people-prosecution-guidance
- Remiantis šiuo modeliu, išankstinis nusistatymas, diskriminacija ir socialinė atskirtis, kuriuos patiria daugelis žmonių su negalia, nėra neišvengiama jų turimų sutrikimų ar sveikatos būklės pasekmė, bet kyla dėl visuomenėje esančių fizinių, informacinių, požiūrio ar kitų kliūčių, kurias būtina šalinti. Žr. daugiau: Crown Prosecution Service, Hate Crime. Public statement on prosecuting disability hate crime and other crimes against disabled people, 2017, https://www.cps.gov.uk/sites/default/files/documents/publications/disability-hate-crime-public%2520statement-2017.pdf
Interviu parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.
