Pastaruosius mėnesius kaip žurnalistas tyriau antisemitizmo Lietuvoje temą. Darbams įsibėgėjant, ji tapo aktualesnė nei atrodė iš pradžių.
Balandžio viduryje, kai NARA tinklalaidėje kalbėjausi su Lietuvos žydų bendruomenės tarybos nare, medicinos profesionale Amit Goldman, ji teigė stebinti, ar antisemitizmo korta nebus panaudota priešinti visuomenę karo Ukrainoje fone. „Rusijos prezidentas sakė, kad eina „denacifikuoti“ Ukrainos – turinčios žydą prezidentą. Man labai neramu, ar (panašūs argumentai – aut.) nebus panaudoti kibirkšties pakurstymui Lietuvoje“, – tada kalbėjo Amit.
Gegužės pabaigoje jos žodžiai išsipildė: Seimo narys Remigijus Žemaitaitis pradėjo antisemitinių tekstų kampaniją feisbuke, o vėliau ją tęsė ir portale DELFI.lt, sutikusiame jo rašinius publikuoti. Iš pradžių apsimesdamas, kad rūpinasi palestiniečiais, vėliau Žemaitaitis perėjo prie Antrojo pasaulinio karo metu nacių naudoto melo, kad žydai organizavo lietuvių trėmimus. Kaip interviu manoteises.lt tinklalapiui 2016 m. kalbėjo kultūros istorikė daktarė Violeta Davoliūtė, ypač pirmosios tremtys Lietuvoje buvo daugiatautės, buvo tremiami ir lietuviai, ir lenkai, ir žydai, ir rusai. Tik vėliau nacionaliname naratyve tremtys buvo sulietuvintos.
Amit Goldman
Žemaitaičio taktika primena Donaldo Trumpo ir kitų pastarųjų metų politikų norą gauti dėmesio, kalbant šokiruojančius dalykus ir taip judinant „Overtono langą“, pamažu į viešąją erdvę įleidžiant idėjas, lig tol buvusias užribyje. Tai jaukas, publiką pastatantis į „lose lose“ situaciją. Jeigu ignoruosi – rizikuoji tokį kalbėjimą įgalinti. Jeigu oponuosi – suteiksi tokiam politikui dar daugiau dėmesio.
Svarbu suprasti, kad Žemaitaičiui šios temos niekada anksčiau nerūpėjo. Iki 2023-ųjų gegužės „Google“ neranda nė vieno įrašo su žodžiais „Žemaitaitis“ ir „Palestina“, „Žemaitaitis“ ir „Izraelis“ ar „Žemaitaitis“ ir „žydai“. Seimo narys tiesiog nusprendė įpūsti naujo deguonies į dalyje Lietuvos visuomenės tūnantį antisemitizmą, taip paniekindamas augančią etninių lietuvių ir Lietuvos žydų draugystę. Draugystę, kurią pastebi ir Amit.
„Žinau, kad yra žmonių, kurie Lietuvą mato kaip krauju suteptą žemę ir niekada čia nevažiuos. Bet dabar rakursas pasikeitęs. Lietuvos žmonėms Lietuvos žydai tampa smalsu“, – interviu tinklalaidėje teigė Amit. Ji pati prisiminė, kaip neseniai atėjus į barą Vilniaus senamiestyje, savininkas ją ir grupę žydų studentų pasitiko energingu „šalom“. Tuo tarpu prieš penkiolika metų, kai ji Vilniuje Gedimino prospektu ėjo su drauge, ant jų spjovė skinhedas. Gali atrodyti, kad žydams Lietuvoje dabar saugiau nei bet kada anksčiau.
Tačiau Amit išlieka budri. „Visada sunkiau identifikuoti jėgą, kuri keičia formą. Kurios tu gatvėje neatpažinsi. Negaliu pasakyti, kad žmonės su (antisemitinėmis – aut.) pažiūromis yra dingę. Jie šalia mūsų, tik jie nebekalba taip garsiai, nes supranta, kad politinis korektiškumas yra svarbus dalykas“, – NARA podkaste, rengtame kartu su Žmogaus teisių centru, kalbėjo Amit.
Šūkių „Lietuva – lietuviams“ Kovo 11-osios eitynėse nebegirdėti, bet Lietuvos žydų identitetą trinančios idėjos turi savo atstovus tarp politinių jėgų. Šiemet pirmą kartą į Vilniaus miesto tarybą išrinkta Nacionalinio susivienijimo partija, siekianti apginti tokias istorines figūras kaip Holokauste Baltarusijoje dalyvavęs Juozas Krikštaponis, kuriam pastatytas paminklas Ukmergėje, ar Lietuvių aktyvisto fronto įkūrėjas Kazys Škirpa, kurio vizija Lietuvai buvo kartu su nacistine Vokietija, be žydų (atsišaukimas „Amžiams išvaduokime Lietuvą nuo žydiškojo jungo“).
Vis dėlto, Amit savo žydiškame aktyvizme Lietuvoje renkasi atvirumo ir bendrumo kelią. „Lietuvoje mes turėtume būti jautresni vieni kitiems. Nesvarbu, ar esi žydas, ar ne“, – sako ji. Išgirskite visą interviu su Amit Goldman:
Kitas susitikimas Lietuvos žydų temos kontekste įvyko su profesoriu Josifu Parasoniu, gimusiu Kaune 1941-ųjų vasarį. Po keturių mėnesių Kaune, Lietūkio garaže, viešai, besityčiojant, buvo žiauriai nužudyta daugiau nei 50 Lietuvos žydų. Prof. Parasonis įtaria, kad jo tėvas galėjo būti tarp jų. Holokausto metu nužudytą tėvą jis matė tik pirmus gyvenimo mėnesius, užaugo be jo. Į Lietuvą su mama jis grįžo karui pasibaigus – nuo mirties jie pabėgo pasitraukdami traukiniu į Sovietų Sąjungą. Prof. Parasonis tapo vienu autoritetingiausių statybos specialistų Lietuvoje, buvo Architektūros inžinerijos katedros vedėju Vilniaus Gedimino technikos universitete.
„Laikas gydo“, – savo asmeninę istoriją reflektuoja prof. Parasonis, susitikus jo namuose Vilniuje. Jis pastebi didžiosios Lietuvos visuomenės progresą bendrapiliečių žydų klausimu. „Jau laisvoje Lietuvoje pirmose publikacijose, straipsniuose, diskusijose, daugelis autorių naudodavo žodžius „Žydai Lietuvoje“. Ir tik vėliau – ir aš laikau tai didele pažanga – buvo pereita prie kitos formuluotės: „Lietuvos žydai“. Tai rodo, kad mes evoliucionuojame“, – videodokumentikoje kalba prof. Parasonis.
„Kita vertus, – prideda jis – nors daugelis rašančių ta tema, pripažįsta, žinoma, kad Holokaustas įvyko, bet kai kalbama apie lietuvių dalyvavimą, apie jų veiklą tuo metu – jeigu ir pripažįstamas pats faktas, vis tiek bandoma tai pateikti su išlygomis. Ieškomos pateisinamos priežastys. Mano galva, šitam reiškiniui pateisinimo nėra.“
Josifas Parasonis su žmona, Karolio Vyšniausko nuotr.
Interviu mokslininkas pastebi, kad nepaisant didesnio žydų matomumo dabartinėje Lietuvoje, mes vis dar neturime ministro ar tuo labiau prezidento žydo. Ministro žydo nebuvo ir sovietmečiu Lietuvoje. Tai kertasi su stereotipiniu požiūriu, kad žydai buvo įtakingi komunistinėse struktūrose. Pats prof. Parasonis niekada nebuvo įstojęs į komunistų partiją. „Pirmoje laisvoje Lietuvoje, buvo žydas ministras – žydų reikalams. Bet jis buvo“, – prisimena pašnekovas.
Pamatykite kolegos videografo Mindaugo Drigoto režisuotą prof. Parasonio videoportretą:
„Europoje – nerimą keliantis antisemitizmo antplūdis“ („Europe’s Worrying Surge of Antisemitism“) 2021 m. skelbė žmogaus teisių organizacija „Human Rights Watch“, referuodama į antisemitines atakas Vokietijoje, Austrijoje ir Jungtinėje Karalystėje. Dalis šių atakų buvo siejamos su neva pro-palestinietiškais judėjimais Europoje. „Human Rights Watch“ akcentavo, kad Izraelio valstybės žmogaus teisių pažeidimų negalima naudoti kaip priedangos neapykantai prieš žydus visur pasaulyje. Diskusijoje, ar kritika Izraelio valstybės veiksmams tolygi antisemitizmui, taip pat pastebima, kad ženkli dalis įtakingų žydų mąstytojų – taip pat ir iš Vilniaus geto išsigelbėjęs, JAV gyvenantis dailininkas Samuelis Bakas – kritikuoja Izraelio vyriausybės veiksmus. Apie tai su dailininku kalbėjomės ankstesnėje NARA tinklalaidėje.
2021 m. spalį Europos Komisija pristatė pirmąją „Europos Sąjungos kovos su antisemitizmu ir žydų gyvenimo puoselėjimo strategiją.“ „Atsižvelgiant į nerimą keliantį antisemitizmo plitimą Europoje ir už jos ribų, strategijoje numatyti veiksmai, suskirstyti į tris grupes: užkirsti kelią visų formų antisemitizmui; saugoti ir puoselėti žydų gyvenimą; skatinti tyrimus, švietimą ir Holokausto atminimą“, – rašoma Komisijos pranešime spaudai.
Šių metų balandį UNESCO ir Europos Komisija pradėjo edukacinį projektą dvylikoje Europos šalių (Lietuvos tarp jų nėra), skirtą kalbėti apie antisemitizmo sukeliamas problemas. UNESCO tyrėjai atrado, kad maždaug vienas iš aštuonių įrašų socialiniuose tinkluose apie Holokaustą falsifikuoja istoriją. Telegramo kanale šis santykis yra vienas iš dviejų.
Žodis „antisemitizmas“ Lietuvoje šiomis savaitėmis asocijuojasi su vieno Seimo nario pavarde. Bet tai yra daug didesnė tema, kuri liks, kai ši gėdinga kampanija baigsis.
Komentaras parengtas įgyvendinant projektus, skirtus kovoti su antisemitizmu ir antičigonizmu. Projektus kartu su partneriais įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, bendrai finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas, Švedijos ambasada Vilniuje ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Tekste išsakyta nepriklausoma autoriaus nuomonė, su projektų rėmėjais ji nederinta.
