Labas, dėže. Gulėk tarp kitų dėžių taip, kad Tavo dėžės defektas būtų nematomas, nes jei kas pamatys, Tave išmes. Tu patyrei įmestį, tad būk maloni, visi Tavo giminaičiai irgi buvo dėžės, nors lygiai kaip Tu – įmesti, bet vis tiek gerbk jų tradicijas, būk dėžė ir puoselėk savo dėžišką identitetą. Velniažin, kodėl taip turi būti, kas taip sutvėrė, bet tokios idėjos gerai surezonuoja tiems, kuriems jos patogios, rezonansas, kaip žinia, bangų sklidimą sustiprina. Jei idėjos nesklinda, nieks nerezonuoja, nieks negirdi, joks impulsas nesužadinamas. Jei kažkam šios bangos pasirodys artimos – būsiu pats laimingiausias vaikis pasaulyje.
Grįžtu prie temos – taigi, kas ta dėžių krūva ir ta dėžė, su kuria esi tapatinamas?
Taigi. Atėjo nauja diena, įvairiausių vienodai skirtingų dėžių karalystėje užgimė naujas Homo sapiens individas. Medikai atlieka įprastines procedūras, tikrina naujagimio būklę, matuoja jo ūgį, masę, tikrina, ar neserga kokiomis nors ligomis. Nustato, vyriškos ar moteriškos lyties tai žmogus. Iš karto aišku, ar Tavo dėžė bus pūkuota ir su rūžavu kaspinėliu, ar mėlyna, prie kurios visai neblogai koks mašiniukas žiūrėtųsi, vėliau didelis automobilis – idėja laikui bėgant nekinta, tik didėja forma – prie dėžutės spalvos jau puikiai žiūrisi tai, ką turėtum daryti, kas Tau tinka, o kas – ne. Prie rūžavos neblogai žiūrisi gelinis lakavimas ar kosmetologija, iš pradžių barbės, vėliau grožio salonai, puikiai iliustruojantys Tavo trapumą ir moterišką „In“ energiją, kurią neabejotinai su 1 džaulio paklaida galima apskaičiuoti vaikui vos gimus. Atitinkamai, mėlynai spalvai visai priderėtų bėmsas, galios ir dominavimo simbolis, po keliolikos metų bent „Facebook“ viršelio nuotrauka su bėmsu ar tikras bėmsas (žaislo idėja nesikeičia – tik darosi solidesnė, labiau matoma, didesnė) – tikėtini to atspindžiai. Nežinia, kiek arklio galių, bet tikrai daugiau, negu pas rūžavos dėžės savininkę papūstomis lūpytėmis. Summa summarum: tikimybė lygi būtinybei. Galbūt ir perdedu, tačiau kodėl, ko gero, pats populiariausias klausimas vaikui gimus yra ne „ar gimdymas sėkmingas?“, „ar vaikui viskas gerai?“, o „berniukas ar mergaitė?“
Savo ruožtu, tėvai apsprendžia individo vardą ir tautybę, religines pažiūras, vėliau diegia vertybes, kurias, jam duodama suprasti, tikslinga ginti iki grabo lentos, jei ne (gi kiekvienas turime teisę rinktis! ☺), no problem, jei išeina, gyvenk užgulęs tą defektyvią dėžės dalį, kol jos nedemonstruosi, tol niekam neklius, nuspaus tą šoną, ir kuo toliau, tuo labiau. Laimė Tau, jei Tavo kaimynystėje yra kitų dėžių, kurioms irgi kažką spaudžia – galima atsiremti viena į kitą, prisidengti tuos šonus kartu. Pašnibždom galbūt spėsi apie kažką pasipasakoti, gal bus kiek lengviau išbūti. Jei ne, nuspaustas šonas suirs ir Tu ir Tavo dėžė suplyš iš skausmo nepataisomai, kitos dėžės didžiai nustebs, kad neatlaikei – gi viskas gerai su Tavim buvo, na, gal kiek ramesnis, kuklesnis buvai, žinai, jautruolis. Neišeina garsiai pasakyti, jog jiems paprasčiausiai per mažai rūpėjo – kitos dėžės gali supykti, nes jos rodė kontrolę, pakrikštytą rūpesčio vardu. Jos gi stengėsi, jos turi Savo Nuomonę – nevalia Jos liesti, ypač jeigu ji po palietimo gali pakisti.
Norėčiau būti tas, kuriam būtų padaryta išimtis – vis dėlto, ne toks aš kaip kažkas, o tiesiog kaip visi – irgi dėžė, užaugusi tarp tokių pat dėžių. Defektyvaus šono pernelyg nedengiau, tad daug kas jį pastebėjo ir nevengė komentuoti, juk, kaip byloja „Nike“ išmintis, just do it, nepaisant to, teisingos ar bent pasakytinos jų pastabos ar ne, imtis veiksmų būtina. Taigi, išliekame human doings. O gal human beings niekad ir nebuvome?
Neduok Dieve, jeigu ne tik dėžės sukirpimas netinka, bet dar ir tai, kokios dėžės Tau patinka. Gi nesusikrauna taip, kaip įprasta – bardakas. Galima sukrauti taip pat gerai, tik kitaip, bet krovikams taip neįprasta. Turi sukrauti taip, jog skirtingos dėžės būtų sukomplektuotos kartu, tik jokiu būdu ne atskirai – svarbu užtikrinti, jog dėžiška in/jan pusiausvyra būtų išlaikyta ir visos dėžės turi būti išreikštos tik kaip „In“ arba tik kaip „Jan“, t.y.: arba tik rūžava, arba tik bėmsas. Ružavų bėmsų neturi būti.
Užaugau nedideliame miestelyje, nereikėjo Šerloko samdyti tam, kad jis įžvelgtų, jog aš neatitinku šablono, nors turėčiau. Nes sukau barbėms galvas, o ne žaidžiau su jomis, nes žaidžiau krepšinį, nors man nepridera, nes nenešiojau suknelių, nes nenorėjau, nes per vienas Kalėdas dovanų gavau makiažo rinkinį, nors prašiau teleskopo (tokia dovana puikiai derėjo prie to, kad iš manęs tyčiojosi dėl to, jog atrodau kaip bernas). Skaudėjo, neturėjau kam pasiguosti – galvojau, kad su jais viskas gerai, o aš – išsigimus.
Kaip žinia, ligas reikia gydytis, tad bandžiau gydytis. Na, taip atrodė tuo metu. Jaučiau, jog, nepaisant mano dėžės formos neatitikimų, man norisi būti ir su dėžėmis, su kuriomis nepridera būti. Taigi, mano kūnas pajautė kažką panašaus į Staphyllococcus homosexualis infekciją ir tuoj pat pradėjo gaminti antikūnus, pats tuo metu nesuvokęs, jog tai, ką jis daro, yra autoimuninė liga, kuomet nekenti ir naikini save patį, o ne kovoji prieš patogeną. Nekenčiau savęs labiau už viską pasaulyje, lindau į dėžę, kuri mane dusina, šaipiausi iš tų, kurie tą dėžę suplėšo ir išlipa, nes prigaminau per daug antikūnų, kurių neišsivalau dar ir šiandien, po bandymo išeiti ne tik iš dėžės. Baisiai ilgai pūliuoja.
Vėžlio laiku slinko juodas laikas, ypač blyškiai juodos naktys, sėdi savo galvoje, kurioje dėžė be išėjimo, taip ankšta, kad, atrodo, suplėšys širdį gabalais. Sunkus širdies ir smegenų konfliktas, dėl kurio kenčia dar ir plaučiai su kepenimis.
Atsiranda, kas paguodžia: „Žiūrėk, ta kita dėžė turi daugiau defektų, Tavo iš pažiūros mažesnės, ko jaudiniesi? Mėgaukis šia akimirka, tokios gyvenime nebus. Žiūrėk, kokios gražios gėlės lauke, kaip nuostabiai jos kvepia!“
Tik dėl defektų lieku be uoslės ir be akių. Puiki idėja aklam žmogui be uoslės stebėti žydinčią pievą.
Kuomet ugningai rėkia širdys ir laužai, Tu nori žviegti.
Tyli.
Nieko nesakai.
Visai neišprotėjau, nors kartais atrodė, kad tai gerai – išvengčiau kančios. O ir grįžti į sveiką protą neskubu – nežinau, nuo ko mane saugo beprotybė. Bet žaizdas galima užlopyti. Ir išlįsti iš dėžės. Nėra tokios būklės, kurios neįmanoma pagerinti, viskas praeina, įsimink tai, jeigu Tau sunku ir tai skaitai.
IR TAI PRAEIS!
Neversk savęs paklusti tokiam rytojui, kur Tavo laimės vardas – prarastas rojus.
Rašinio autorė yra medicinos studentė Vilniaus universitete, jai 20 metų. Ji pageidavo išlaikyti anonimiškumą.
