„Mes važiuojame dirbti, mus kviečia, tad kodėl turiu su šeima miegoti purve kažkur pasienyje?“ – taip svarsto pabėgėliai apie jų gimtosiose šalyse žiniasklaidos ir kontrabandininkų tiražuojamą Angelos Merkel kvietimą atvykti bei karčią realybę pasiekus Europą. Pasak pabėgėlių gyvenimą fiksuojančio fotožurnalisto Artūro Morozovo, svarbu suvokti ir visuomenei paaiškinti, kokie žmonės atvyksta, kad būtų atsikratyta stereotipinių vaizdinių.
Teoriškai migracija turėtų̨ spręsti darbo rinkos problemas – mažinti nedarbą ar tenkinti darbo pasiūlą̨, tačiau dažnai Vakarų visuomenės priešiškai žiūri į migrantus, manydamos, jog atvykėliai atima iš jų darbus, slopina kultūrą̨ ir didina nusikalstamumą̨.
Dar prieš įvykius Paryžiuje DELFI užsakymu „Spinter tyrimų“ atlikta apklausa atskleidė radikalią lietuvių nuomonę – net 61 proc. visiškai nepritaria principiniam Lietuvos sprendimui suteikti prieglobstį pabėgėliams. Tuomet visų akys nukrypo į didžiausią visuomenės nuomonės formuotoją – žiniasklaidą. Ar tikrai ji sugeba profesionaliai, kritiškai ir objektyviai žmonėms pateikti migrantų krizę?
Siras: viską padaryčiau dėl galimybės būti namuose
Alanas Kaghdo, nuotr. iš asm. albumo
Vilniuje gyvenantis aštuoniolikmetis siras Alanas Kaghdo iš savo gimtinės išvažiavo dar būdamas mažas. Šeima, bijodama kylančių neramumų Damaske, išvyko ieškoti ramesnio gyvenimo Europoje. Lietuviškai puikiai kalbantis ir jau penkiolika metų Vilniuje gyvenantis Alanas dirba viename sostinės viešbučių ir sako, jog nėra linkęs girtis savo šaknimis.
„Nėra nei čia kuo girtis, nei dėl ko džiaugtis, jog esu iš Sirijos. Viską padaryčiau, kad galėčiau praleisti dar laiko valstybėje, kurioje gimiau ir augau. Nors ir neilgai, bet turėjau ten namus. Deja, dėl tokios situacijos šalyje nebeliko ir jų, ir saugumo, kad galėčiau į juos sugrįžti“, – apgailestavo vaikinas.
Pasak Alano, kaip ir visas likęs pasaulis, pabėgėliai žiniasklaidoje yra nušviečiami klaidingai, nes visi pateikiami kaip teroristai: „Taip, suprantu, kad jie (pabėgėliai – red. past.) kilę iš to krašto, kur žmonės ruošiami kelti skausmą nekaltiems žmonėms, bet juk ne visi yra dėl to kalti. Žmonės sako tai, ką girdi, tačiau norėtųsi platesnio mąstymo, kaip iš subrendusios valstybės piliečių, Kaip ir rodo statistika, žmonės nepritaria pabėgėlių priėmimui Lietuvoje.“
Pagrindinė viena ir vienintelė priežastis, sako siras, yra tai, kad per visus informacinius šaltinius pabėgėliai pateikiami kaip chaoso kūrėjai. „Kyla klausimas, ar Europa, paskelbusi galinti priimti pabėgėlius, iš tikrųjų galėjo juos priimti ir ar tinkamai buvo pasiruošusi? Manau, jog žiniasklaida yra vienas didžiausių veiksnių kuriant žmonių nuomonę“, – svarstė A. Kaghdo.
Egiptietė: mano religijoje žudyti draudžiama
Esraa Ahmed, nuotr. iš asm. albumo.
Iš Egipto atvykusi Esraa Ahmed yra Vilniaus kolegijos studentė, persikėlusi į Lietuvą dėl šeimos. Jos tėtis Vilniuje gyvena jau aštuonerius metus, o jos mama, sesuo ir brolis čia jau treti metai. Esraa, sulaukusi 21-erių ir norėdama gyventi su šeima, išvažiavo iš Kairo ir įstojo į programų sistemų specialybę. Sostinėje ji apsistos mažiausiai trejus metus.
„Turiu daug lietuvių draugų, net geriausių. Jie mažai žino apie islamą, dėl to dažnai manęs klausia įvairių su Koranu susijusių dalykų. Tik porą kartų žmonės gatvėje pamatę mane sureagavo priešiškai, tačiau nei jie manęs, nei aš jų nepažinojau. Nekreipiau dėmesio į jų blogą žodį ar piktą žvilgsnį“, – apie gyvenimą Lietuvoje pasakojo Esraa.
Pasak jos, žiniasklaida yra labai galinga: „Iš tiesų, aš nesu patenkinta medijų darbu, nes labai mažai žurnalistų sugeba atskleisti tikrovę, kalbėti apie tai, kas iš tiesų parašyta Korane. Ypač po Paryžiaus įvykių nuomonė musulmonų atžvilgiu dar labiau smuko, nors iš tiesų mūsų religijoje žudyti yra draudžiama. Dėl to man labai gaila.“
Esraa pasidžiaugė, jog bendrai lietuviai teigiamai reaguoja į musulmonus, o keli nemalonūs atvejai yra individualios tų žmonių, bet ne visuomenės, problemos.
Emigrantai sutrikę: juk patys kvietėte
Fotožurnalistas Artūras Morozovas, nuotr. iš asm. albumo.
Fotožurnalistas, fotografas Artūras Morozovas nuo karo bėgančius žmones vaizdavo ir dvi savaites paskui juos į Europą keliavo dirbdamas su projektu „Migrantų krizė“.
Pasak Artūro, svarbu pabrėžti, kad tai daugybė įvairiausių tautybių, tikėjimų, likimų ir skirtingų tikslų vedini žmonės. Negalima jų absoliutinti, niveliuoti jų istorijų ar nuotaikų: „Europa yra didelė. Jie jaučiasi saugūs Graikijoje, Austrijoje, Vokietijoje. Tačiau tokiais nesijaučia Turkijoje, Vengrijoje, Serbijoje ar Makedonijoje, kur dažnai jie ar prieš tai plūdę migrantai patyrė smurtą, nemalonumų su teisėtvarkos pareigūnais. Viena vertus, pasiekę Austriją, Vokietiją, jie sako, kad čia jaučiasi laukiami – vietos bendruomenės, savanoriai ir įvairios organizacijos jiems labai padeda – suteikia visų reikalingų daiktų, maisto, padeda susigaudyti teisės aktuose, yra vertėjai, kurie išverčia viską į jų kalbą, o medikai suteikia visą kokybišką pagalbą tiems, kurie kelionėje patyrė sveikatos sutrikimų. Tačiau kita vertus, atvykę čia jie yra priversti ilgai laukti legalizacijos, leidimo dirbti. Kartais tai trunka iki metų ar net dvejų. Tai jie traktuoja kaip svetingumą ar jo nebuvimą“, – iš pokalbių su migrantais prisimena Artūras.
Pasak fotografo, dauguma migrantų jaučiasi labai sutrikę dėl to, kad šią kelionę įsivaizduoja kaip kvietimą dirbti. Konkrečiau – Angelos Merkel kvietimą atvykti dirbti ir gauti vieną iš milijono darbo vietų. Tokią žinią jų šalyse platina žiniasklaida, kontrabandininkai, užsiimantys šiuo nelegalios kelionės verslu: „Sunkiais kelionės momentais jie sutrinka: mes važiuojame dirbti, mus kviečia, tad kodėl turiu su šeima miegoti purve kažkur pasienyje?“
Žodžių galia
Artūro nuomone, lietuvių nenoras įsileisti pabėgėlius kilo dėl kompleksinių priežasčių. Viena vertus, labai suprantama žmonių baimė dalintis savo šalimi, laiptine ar kiemu su kažkuo, ko jie nepažįsta. Ypač gajūs sovietmečiu įdiegti stereotipai, prie jų prisideda ir šiandieninė žiniasklaida.
„Manau čia yra labai svarbi edukacija – aiškinimas, kokie žmonės atvyksta, iš kokios kultūrinės terpės. Tai reikalinga ne tam, kad Lietuva priimtų migrantus. Baimė yra nieko blogo, tačiau ji turi būti aiškiai suvokiama ir vertinama, o ne remiantis stereotipais ir mitais. Kalbant apie žiniasklaidą kaip pagrindinį visuomenės nuomonės formuotoją, jos vaidmuo yra ypač svarbus. Tačiau taip pat būtina suvokti žiniasklaidos mechanizmus, suprasti, kodėl viena ar kita žinia yra pateikiama taip ryškiai ir garsiai“, – kolegų darbą vertino fotografas.
Kita vertus, Artūras džiaugiasi, kad net trys Lietuvos žiniasklaidos redakcijos investavo ir siuntė savo žurnalistus susipažinti su į Europą plūstančiais migrantais bei karo pabėgėliais. Pasak jo, tai tikrai labai praturtina bendrą istorijos suvokimą, nors nėra tikras, ar mūsų žiniasklaida turi patirties nušviesti tokias subtilias ir jautrias temas, kur viską gali pakeisti netiksliai pavartotas epitetas.
„Yra labai aiški žurnalisto etika, kuri apibrėžia terminologiją, pasakojimo nuotaiką. Čia priartėjame prie santykio su propaganda. Ji šioje temoje taip pat yra. O propaganda, kaip dažnai klaidingai suvokiama, nėra melas. Ji gali kalbėti apie tikrus faktus. Propaganda yra įvykio, naujienos interpretacija. Ir būtent šioje vietoje pasireiškia epitetų, terminų ir žodžių žaismo galia“, – sako fotožurnalistas. – „Asmeniškai aš labai tikiu švietimo ir edukacijos galia. Viešojoje erdvėje žinomi žmonės pirmiausia turėtų suvokti savo atsakomybę ir prieš kalbėdami tam tikromis temomis suprasti galimas savo žodžių pasekmes.“
Menkinanti leksika ir žvelgimas iš galios pozicijų
Neringa Jurčiukonytė, nuotr. iš asm. albumo.
Nacionalinio socialinės integracijos instituto vadovė ir žurnalistų ugdymo programos „Media4Change“ vadovė Neringa Jurčiukonytė sako, jog vaizduodama pabėgėlius žiniasklaida renkasi du kelius: informuoti visuomenę ir griauti mitus bei baimes, kylančias iš nežinojimo, arba priešingai – pasitelkti pabėgėlių temą kaip nišą mušti skaitomumo ir vadinamųjų „klikų“ rekordus. Pasak jos, tenka pripažinti, kad pastarasis kelias – vienas dažniausiai pasitaikančių.
„Menkinamoji leksika, tarptautinių žmogaus teisių standartų neatitinkantys terminai, konteksto nepateikimas arba jo neišmanymas visai, sudaiktinimas, žvelgimas iš galios pozicijų – tai dominuojantys pabėgėlių vaizdavimo motyvai. Toks vaizdavimo pasirinkimas gali kilti ne tik iš žinių ar praktikos šioje srityje stokos. Žodžiai „svetimas“ ir „kritinis pavojus“ žiniasklaidos tyrimuose jau seniai pastebėti kaip didžiausią matomumą užtikrinantys motyvai“, – pastebi N. Jurčiukonytė.
Pasak sociologės, verta pastebėti, kad žurnalistai šiandien gali rinktis: pasinaudoti auditorijos baimėmis, geografinės padėties sąlygotu uždarumu ar užimti atsakingą poziciją: „Kiekvienas nori gyventi tolerantiškoje, iš patyčių kultūros išsivadavusioje visuomenėje, tačiau kiekvienas mūsų ir esame už tokios visuomenės kūrimą atsakingi.“
Žmogus negali būti „nelegalus“
Jungtinių Tautų Organizacija ir Europos Sąjunga emigrantais laiko asmenis, kurie į kitą šalį išvyksta ilgesniam nei vienerių metų laikotarpiui. Reglamentuose išskiriama legali ir nelegali migracija, dar skirstoma į tris nelegalumo šaltinius. Nelegalus gali būti pats atvykimas, gyvenimas ir darbas svetimoje šalyje.
Aprašant migracijos temą žiniasklaidoje dažnai pasitelkiama „nelegalaus migranto“ sąvoka, nors iš tiesų nė vienas žmogus negali būti „nelegalus“ – visi asmenys yra legalūs, turi žmogiškąjį orumą ir savo teises. Deja, savo šalį palikusių žmonių statusas žiniasklaidoje apibrėžiamas kaip nelegalų. Tiesa, visada galima rinktis mažiau stigmatizuojantį variantą ir gerbiant žmonių orumą juos vadinti tiesiog „migrantais be dokumentų“.
Apklausose imigrantai beveik visada teigia, kad šalyje, į kurią atvyko, dirba žemesnės kvalifikacijos darbus, nei jaučiasi verti. Imigrantai dažniausiai gauna būtent tokius darbus rinkoje. Jie patys priimančiose visuomenėse išsiskiria darbo neturėjimu, žemesnės nei savo turimos kvalifikacijos darbą̨ tenka dirbti daugumai imigrantų. Atsidūrus naujoje šalyje visada iškyla būtinybė̇ iš naujo pradėti karjerą nuo žemiausio laiptelio.
