Kai kurie tarptautinių institucijų sprendimai mums nemalonūs ar politiškai skausmingi, bet mes tuo ir skiriamės nuo nedemokratinių valstybių, kad pripažįstame teisės, taip pat ir tarptautinės, viršenybę ten, kur sutikome prisiimti tarptautinius įsipareigojimus. Atrodo, kad įvykdytume kai kuriuos įsipareigojimus, apsaugotume ne tik į Europą atvykstančius prieglobsčio prašytojus, bet ir patys save, turėsime efektyviau spręsti neapykantos nusikaltimų problemą.
Kaip tauta priima Konstituciją, siekdama apsaugoti individus nuo įkurtos valdžios galimos savivalės, taip ir tarptautiniai žmogaus teisių apsaugos mechanizmai yra sukurti tam, kad apsaugotų individus nuo galimų žmogaus teisių pažeidimų. Todėl pagal tai, kaip šiandien saugosime pabėgėlius, migrantus ar kitus mums ne itin patinkančius asmenis, galbūt jau rytoj kils arba kris mūsų pačių teisių vertė.
Visiems aišku, kad 2015 metais Europa susidūrė su beprecedenčiu nuo Antrojo pasaulinio karo laikų migrantų srautu. Eurostat duomenimis, prieglobsčio prašymų skaičius Europoje jau 2015 m. lapkritį pasiekė vieną milijoną. Teisėtų būdų atvykti į Europą ribojimai (pvz., teisės susijungti su šeima) yra viena iš priežasčių, skatinančių asmenis rinktis pavojingus ir ne visuomet teisėtus atvykimo būdus. Tai jau pražudė beveik 3000 asmenų per metus.
Pirmas klausimas, kuris natūraliai kyla prisiminus žiniasklaidos priemonių transliuojamus pabėgėlių vaizdus Europoje, yra: kodėl būtent dabar Europoje susidūrėme su tokiais srautais? Pagrindinė priežastis, žinoma, nėra nauja – konfliktas Sirijoje ir kitose Vidurio Rytų šalyse (Irake, Afganistane), bet taip pat vis blogėjančios sąlygos pabėgėlių stovyklose regione, nes joms paprasčiausiai nebeteikiama pakankama ir gyvybiškai būtina parama. Visi 95 procentai iš 4 milijonų Sirijos pabėgėlių glaudžiasi vos 5 šalyse: Turkijoje, Libane, Egipte, Jordanijoje ir Irake. Europoje šiuo metu yra vos 5 proc. visų Sirijos pabėgėlių. Iš Libano atvykti į Turkiją nėra sudėtinga, o iš Turkijos į Europą- visai čia pat.
Antras klausimas, kuris kyla ne vienam iš mūsų – negi Europa, metų metus vadinta „tvirtove“, lengva ranka atkėlė vartus, kad iš Italijos ir Graikijos migrantai ir pabėgėliai galėtų per Vakarų Balkanus ir Vidurio Europos šalis patekti į Austriją ar Vokietiją? Ko nepaminėjo, berods, nė viena žiniasklaidos priemonė Lietuvoje – tai, kad Europoje, pradedant Vakarų Balkanais iki pat Vokietijos, buvo atidarytas vadinamasis „humanitarinis koridorius“. Kodėl? Pirmiausia – dėl praktinių priežasčių, t.y. šių asmenų tiesiog nėra kur išsiųsti, nes uždarius sienas jie galiausiai atsidurs taip vadinamojoje „Balkanų kišenėje“, kur pabėgėlių priėmimo sąlygos nėra tinkamos.
Tačiau kartu tai ir teisinės priežastys. Svarbūs trys Europos žmogaus teisių teismo sprendimai. Dar 2011 metais Teismas M.S.S. prieš Graikiją ir Belgiją byloje uždraudė išsiųsti prieglobsčio ieškančius asmenis iš vienos Europos Sąjungos valstybės į kitą, kurioje jų teisių apsauga nebuvo pakankama. 2012 metais Hirsi Jamaa ir kiti prieš Italiją byloje Teismas pasisakė už draudimą grąžinti į trečias nesaugias šalis asmenis, sulaikytus ar išgelbėtus jūroje, net nesančius valstybės teritorijoje. Abu atvejai – savotiška klasika – tarptautinė teisė draudžia išsiųsti prieglobsčio ieškantį asmenį ar pabėgėlį ten, kur jam gresia pavojus. Tačiau vadinamasis Lampedusa bylos sprendimas (Khlaifia ir kiti prieš Italiją), priimtas 2015 m. rugsėjo 1 d. panašu, išplėtė apsaugos ribas dar toliau. Teismo nuomone, draudžiama nehumaniškai elgtis ir su migrantais, net jei jie atvyksta masiškai, ir net jei jie neprašo prieglobsčio.
Kadangi Europa visgi vadovaujasi teisingomis vertybėmis, elgtis kaip šalys, kadaise stūmusios nuo savo krantų valtelėmis nuo persekiojimo bėgusius ir masiškai jūroje skęstančius vietnamiečius, matyt nesvarstytina. Kiti sprendimai taip pat galimi, tik ar svarstytini? Visgi realiau – nesant nei praktinių, nei teisinių galimybių atvykstančiuosius į Europą išsiųsti, užtikrinti šių asmenų apsaugą Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Aktualiausi čia – integracijos klausimai, kiek valandų kalbos mokymuisi skirti, kaip padėti surasti būstą, darbą ir t.t. Galime tik džiaugtis, kad Lietuvai bent jau kol kas netenka spręsti kitų Europos šalims neišvengiamų iššūkių – kaip užtikrinti atvykstančiųjų fizinį saugumą, minimalų priėmimą, kaip identifikuoti asmenis su specialiaisiais poreikiais, nepilnamečius, užtikrinti smurto prieš moteris prevenciją, pasimetusių šeimų susijungimą. Sprendimai, kurių iki šiol ėmėsi praktiškai visos šalys pradedant Balkanais baigiant Vokietija – yra tokių asmenų registracija ir patikrinimas, bet kartu ir praleidimas per sieną. Šios šalys sutaria, kad būtent taip geriausia suderinti valstybių saugumo ir žmogaus teisių apsaugos prioritetus.
Visgi Lietuvai, kartu su integracijos iššūkiais, kaip ir kitoms Europos šalims teks spręsti ir kylančius neapykantos ir ksenofobijos pavojus. Šios veikos gali paliesti ne tik migrantus, nes netolerancijos ir neapykantos aukomis galime tapti ir mes patys, ne tik atvykėliai. Neapykantos nusikaltimai yra saugumo problema visai visuomenei. Jei šiai problemai nebus skiriamas tinkamas dėmesys, tai taps visos visuomenės problema. Jei visuomenė šiandien nėra tolerantiška pvz., atvykėliams, tai rytoj neapykanta gali pasireikšti ir prieš kaimyną, kuris kitaip rengiasi ar atrodo, ar elgiasi. Europos valstybės patyrė, kad neapykantos nusikaltimai yra labai latentiški – jų aukos nepasitiki teisėsaugos ir baudžiamosios justicijos sistemomis, daugelyje šalių vis dar nerenkami duomenys apie nusikalstamų veikų motyvus bei išpuolius prieš romus, homoseksualus, musulmonus, migrantų ar kitas bendruomenes.
Lietuvoje kol kas praktika taip pat nesiveja realybės – neretai teismai nenubaudžia už neapykantos kurstymą, o policijos tyrėjai seka šia praktika. Galbūt vertėtų pasvarstyti, ar nereikėtų Baudžiamajame kodekse įvesti ir kurstymą dėl neatsargumo, nes šiuo metu nusikalstamomis pripažįstamos tik veikos, kurios padarytos tyčia, o tyčios įrodymo testas yra gana aukštas. Neatsargumo testas („turėjo ir galėjo numatyti“) labiau atitiktų neapykantos kurstymo nusikaltimo pobūdį. Kai kurios valstybės imasi papildomų priemonių registruoti rasistinius ir ksenofobinius pasireiškimus (pvz. Graikijoje Žmogaus teisių komisija yra įkūrusi beveik 40 organizacijų tinklą, kurios registruoja tokius pasireiškimus, Norvegija vykdo specialią programą bendruomenėms, kurios metu aiškinamos atvykimo priežastys).
Pasirinkimą, matyt, visuomet turime – galime siekti geresnės visų teisių apsaugos, arba leistis į kompromisus, bet tuomet irgi visiems – ir mums patiems.
Prof. dr. Lyra Jakulevičienė yra Mykolo Romerio universiteto Žmogaus teisių laboratorijos vadovė.
