Tamsiausią metų mėnesį – sausį – pagaliau buvo aiškiai nušviestas vienas iš visuomenę poliarizuojančių klausimų – ar asmenų lygybė seksualinės orientacijos pagrindu ir ją atspindinti informacija yra žalinga vaikams. Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji kolegija iš pradžių byloje Fedotova prieš Rusiją, o po savaitės ir byloje Macatė prieš Lietuvą (kurioje nagrinėtas pasakų knygos „Gintarinė širdis“ autorės skundas) konstatavo, kad europietiškomis vertybėmis besiremiančioje visuomenėje tokia informacija vaikams nėra žalinga, jokie moksliniai tyrimai kitaip manyti neduoda pagrindo. Mauritanijoje, Saudo Arabijoje, Sovietų Sąjungoje (kur homoseksualumas yra ar buvo nusikaltimas) ar Vatikane (kur tai yra nuodėmė) galėjo ar gali būti kitokie požiūriai, bet jei remiamės europietiškomis vertybėmis (pvz., žmonių lygybė) – vaikams žinios apie tai, kad ne visi žmonės yra vienodos seksualinės orientacijos, žalos nedaro. Greičiau žalą vaikų raidai darytų demonstruojamas diskriminacinis požiūris, neigiantis asmenų įvairovę ir lygybę.
Kadangi labai daug kas Lietuvoje nėra skaitę pasakų knygos „Gintarinė širdis“ (dėl susiklosčiusių aplinkybių ji netapo labai populiari), verta šiek tiek nušviesti, kas tose pasakose vyko ir neva galėjo padaryti „neigiamą poveikį nepilnamečiams“.
Knyga „Gintarinė širdis“
Vienoje jų trys karalaičiai išvyko į pasaulį išminties ieškoti. Neilgai trukę visi grįžo savo gyvenimo meilę suradę. Karališkoji šeima iškėlė dideles trigubas vestuves. Pasakų karalystėje tai buvo natūralu, nieks neprieštaravo. Lietuvos Respublikoje tai būtų Konstitucijos draudžiamas dalykas, nes du karalaičiai pamilo ir vedė merginas, o jaunėlis karalaitis – vaikiną (siuvėją iš tolimos karalystės). Pagal Lietuvos įstatymus, jaunėlis su savo gyvenimo meile turėjo tik iš šalies žvelgti į savo brolių vestuves. Ar dėl mūsų įstatymų jaunėlis nepatirtų neigiamo poveikio? Ar klausydami su Lietuvoje galiojančiais įstatymais suderintą pasaką ir matydami jaunėlio kančią bei patiriamą neteisybę neigiamo poveikio nepatirtų vaikai? Panašu, kad patirtų. Mūsų Konstitucijai neprieštarautų ir toks pasakos variantas, jei dviems broliams būtų iškeltos vestuvės, o jaunėliui pakišta pasirašyti partnerystės (civilinės sąjungos) sutartis. Ar tokia situacija būtų normali ir nedaranti neigiamo poveikio?
LRT radijo laidoje „Radijo ringas“, kurioje buvo diskutuojama šiais klausimais, vienas pašnekovų panaudojo autoriteto argumentą – jei abejojate, ar žmoniška neleisti rengti vestuvių vien dėl mylimojo lyties, negi abejojate Konstitucijos teisingumu? Mėgstantiems šį argumentą galima priminti, kad Konstitucijos tekstas buvo parengtas ir priimtas dar tais laikais, kai Lietuvoje už suaugusių vyrų savanoriškus homoseksualius santykius buvo numatyta baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimas iki trejų metų. Ją numatęs BK 122 straipsnis panaikintas tik 1993 metais, o Konstitucijos nuostata, draudžianti tos pačios lyties asmenų santuoką, taip ir liko nepakeista.
Kitas pašnekovas toje pačioje laidoje savo požiūrį, kad tokia pasaka, kurioje vestuvės keliamos lygiai visiems įsimylėjėliams, darytų neigiamą poveikį jos skaitytojams, grindė tuo, kad jis „yra tikintis“, reik suprasti – katalikų bažnyčios išmokytas, kad homoseksualumas yra nuodėmingas kelias į pragarą ir tuo žalingas. Katalikų bažnyčios mokymas yra koks yra. Jei būtų pakalbintas atstovas iš Mauritanijos, jo religinės pažiūros greičiausiai būtų dar radikalesnės, jis matytų pagrindą LGBT+ asmenims vykdyti mirties bausmes, ką iš tiesų numato Mauritanijos įstatymai. Tačiau laimei nuo sausio mes turime aiškų EŽTT liudijimą, kad homoseksualumą demonizuojantys ir siekiantys jį eliminuoti požiūriai nedera su vakarietiškos demokratinės visuomenės, grįstos asmenų lygybe, samprata. Ir jokie moksliniai duomenys neleidžia manyti, kad informacija apie LGBT+ kenktų vaikams. Greičiau keltinas klausimas – ar vaikams nekenkia girdimi LGBT+ priešiški pasisakymai.
LGBT+ bendruomenės vėliava, Daniel James, Unsplash.com nuotr.
Įdomu, kad gilias katalikybės tradicijas turinčioms visuomenėms Airijoje ir Maltoje šios tradicijos netrukdo atskirti demokratinės visuomenės principų ir religinių dogmų. Airijoje, kurioje lygiai kaip Lietuvoje, iki 1993 metų homoseksualumas buvo kriminalinis nusikaltimas, piliečiai 2015 metais referendumu pakeitė savo šalies konstituciją ir įteisino vienos lyties santuokas. Ne politinių lyderių balsais, o labai religingos visuomenės daugumos balsais (62 proc. už ir 38 proc. prieš). Tikra pasakų šalis, Lietuvos įstatymų požiūriu, daranti „neigiamą“ poveikį nepilnamečiams.
Malta, kurioje katalikiškos dogmos buvo tiek įaugusios, kad iki 2011 metų buvo draudžiamos net skyrybos, 2017 metais taip pat įteisino laisvę tuoktis visiems.
Ar airių ir maltiečių visuomenės bent vėliau susiprato, kiek neigiamo poveikio turėjo sukelti jų sprendimai? Panašu, kad ne. Airijoje, remiantis 2019 metų Eurobarometro duomenimis, pritariančių tos pačios lyties santuokoms dalis išaugo iki 79 proc., nepritarė tik 13 proc. Maltoje, remiantis tuo pačiu tyrimu, 64 procentai palaikė tos pačios lyties asmenų santuokas, ir nepritarė 25 proc. Panašu, kad vienos lyties santuokų įteisinimas yra neblogas vaistas nuo visuomenės susiskaldymo šiuo klausimu. Įteisinus laisvę tuoktis visiems, visuomenės pamato, kad dėl to pasaulis negriūva, tauta nenyksta, šeimos nebyra, tarp vaikų nekyla lyties keitimo epidemija, o seksualinė orientacija nepradeda kaitaliotis kaip vasario orai.
Aptarėme tik vieną knygos „Gintarinė širdis“ pasaką. Lietuvos Vyriausybei, tiesa sakant, labiausiai užkliuvo kita. Pasaka apie karalaitę, kuri nemylėjo jaunikaičių, o sapnavo batsiuvio dukros akis. Kai visi karalaitės meilės siekę jaunikaičiai buvo paversti lakštingalomis, karalaitė ir batsiuvio dukra išpažino viena kitai meilę ir susituokė (vėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas!). Naktį po vestuvių karalaitė laiminga užmigo apkabinusi nuotaką. Šioje vietoje Lietuvos Vyriausybei nuo „erotikos“ „išmušė saugiklius“. Vyriausybės atstovė Europos Žmogaus Teisių Teismo byloje pareiškė, kad tokio jausmų demonstravimo ir su balana nerasi nė vienoje tradicinėje lietuviškoje pasakoje ir vaikams tokių pasakų sekti nevalia. Teismas tik nusistebėjo Lietuvos Vyriausybės fantazija ir konstatavo, kad šioje pasakos scenoje negali įžvelgti jokio perteklinio, vaikams netinkamo jausmingumo. Kas vyko pasakoje toliau? Jaunosioms po vestuvių iškeliavus vaduoti vargšų lakštingalomis paverstų jaunikaičių, jos pateko į homofobų karalystę, kurios įstatymai LGBT+ žmonėms numatė mirties bausmę. Taip jau nutiko, kad pasislėpusios už rožių krūmo jaunosios bučiavosi, ir jas aptiko tos šalies karalius. Jis užriko: ką aš matau?! Argi neaišku, kad šeimas reikia kurti tik tam, kad giminė neišnyktų? Už savo nusikaltimą tuojau pat būsite viešai sudegintos. Šioje vietoje Lietuvos Respublikos Vyriausybei vėl trūko kantrybė ir Teisme buvo pareikšta, kad homofobiško karaliaus tirada paniekino ir įžeidė heteroseksualias poras! Ir vėl Teismas nesuprato Vyriausybės minties vingių. Teismas konstatavo, kad pasakoje negali įžvelgti to, ką įžvelgė Lietuvos Vyriausybė. Priešingai, pasak Teismo, pasakų autorė siekė pavaizduoti vienos lyties asmenų santykius lygiaverčius skirtingų lyčių santykiams ir tuo skatino pripažinimą ir pagarbą visiems žmonėms, taip pat ir šiuo esminių kiekvieno žmogaus gyvenime, aspektu.
Tiek pasakų karalystėje, tiek Europos Žmogaus Teisių Teisme viskas baigėsi laimingai. Belieka sulaukti, kada europietiškas vertybes suvoks visuomenė ir Lietuvos Vyriausybė, kad viskas laimingai baigtųsi ir Lietuvos Respublikoje.
