Rašau šį tekstą, nes noriu pasidalinti gerąja patirtimi, kaip progimnazijoje Kaune ugdomi vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais (SUP).
Pagal JT neįgaliųjų teisių konvenciją (toliau – Konvencija), kurią Lietuva ratifikavo jau daugiau nei prieš dešimtmetį, valstybės privalo užtikrinti lygiateisį įtraukųjį pradinį, pagrindinį išsilavinimą, lygias galimybes gauti profesinį mokymą asmenims su negalia, kad visi negalią turintys vaikai mokytųsi ne atskirtyje – specialiosiose įstaigose – o bendrojo ugdymo sistemoje drauge su visais vaikais.
2024 m. ugdymo įstaigos rengiasi atverti duris specialiųjų poreikių vaikams, kad kiekvienas galėtų mokytis ir būtų ugdomas arčiau namų ar kitoje, labiausiai tėvų vertybes atitinkančioje įstaigoje, rengiamos naujos ugdymo programos. Ši ilgalaikė programa parengta siekiant padėti pedagogams pasirengti įtraukiojo ugdymo metu kylantiems iššūkiams. Ar tai pakankamas laiko tarpas tokiam pasiruošimui? Pagal numatytą planą mokyklose trūksta pagalbos specialistų, metodinių priemonių, (nors jau ir parengtos rekomendacijos mokytojams, kaip dirbti su įvairias negalias turinčiais SUP mokiniais). Nepaisant to, kad vykdomas „Tūkstantmečio mokyklos“ projektas, kuriuo mokyklos įsipareigojo pritaikyti aplinką universalaus dizaino principu, mokyklos nėra pritaikytos sutikti įvairias negalias turinčius mokinius. Vyksta įvairios atviros diskusijos LR Seime, forumai, seminarai ir paskaitos įtraukiojo ugdymo klausimais visoje Lietuvoje, pakeisti keli įstatymai, reglamentuojantys žmogaus su negalia statusą bei teises. Tačiau negalią turinčių vaikų tėvai tiesiogiai susiduria su neįgalių vaikų segregacija mokyklose. Tenka konstatuoti, kad šiai dienai įtraukčiai mokyklose ir darželiuose nėra pasiruošta, o skęstančiųjų gelbėjimasis, kaip sakoma, yra pačių skęstančiųjų reikalas. Tėvams paliekama suktis, kaip nori.
JT neįgaliųjų teisių konvencija nurodo, kad švietimas turi būti skirtas visapusiškai ugdyti žmonių su negalia asmenybę, talentus ir kūrybiškumą, taip pat jų psichinius, fizinius ir bendravimo gebėjimus. Požiūris į neįgaliųjų švietimą pernelyg dažnai remiasi trūkumais – dėl išankstinių neigiamų nuostatų akcentuojama faktinė ar suvokiama negalia, taip ribojant žmonių su negalia potencialą. Konvencijos šalys turi padėti sudaryti galimybes ugdyti kiekvieno neįgalaus asmens unikalias stipriąsias savybes ir talentus. Siekiant įgyvendinti Konvencijos nuostatas, švietimas turi būti nukreiptas į tai, kad žmonės su negelia galėtų visapusiškai ir veiksmingai dalyvauti laisvoje visuomenėje.
Deja, dabartinę situaciją apibūdinčiau kaip nepasirengimą SUP mokinių ugdymui Lietuvoje. 2002-2005 m. dirbau Valdorfo pedagogikos mokytoja vienoje Lietuvos mokykloje. Klasėje vienu metu mokiau visus mokinius: du pagal adaptuotą programą, vieną mokinį pagal modifikuotą programą, vieną – pagal specialiąją programą. Taigi, vienu metu, per 45 pamokos minutes, be jokių padėjėjų, pagalbininkų reikėjo išdėstyti medžiagą pagal keturias skirtingas programas, o gabiems mokiniams duoti papildomų užduočių. Tai buvo 2002 metai. Apie jokią pagalbą mokytojui ar mokiniui nei kalbos nebuvo. Reikėjo suktis. Džiaugiuosi, kad tie mokiniai, kurie turėjo specialiųjų ugdymo poreikių, užaugo ir rado savo vietas po saule. Bet šiandien dar tik ruošiamasi kurti pagalbos centrus esamų specialiųjų mokyklų pagrindu. Nors ten mažai kas ieškojo pagalbos, dabar jos stebuklingu būdu bus paverstos į žinių oazę visiems, norintiems ugdyti SUP mokinius ir gauti žinių? Ruošiamasi sukurti kažkokią atvejo agentūrą ir, žinoma, bus kuriama daug darbo grupių, kurioms skirta pinigų – tik viskas kažkur pro šalį. Islandijoje apėjau visus centrus, visas mokyklas, darželius, kur ugdomi SUP mokiniai – mes atsiliekame apie 30 metų! Mes Lietuvoje turime centrų, gerų specialistų, įvairių priemonių ir nieko įmantriau negu islandai, bet savo požiūriu į žmogų su negalia mes atsiliekame apie 30 metų! Tai gal reiktų pirma pasižvalgyti po Islandiją, Švediją ar kitas šalis, kuriose šis klausimas yra išspręstas? Pasižiūrėti, pasisemti gerosios patirties apie įtraukųjį ugdymą, o tada jau imtis konkrečių veiksmų ir Lietuvoje? Gal tada nereikės viešame LR Seimo posėdyje sakyti, kad įtraukčiai esame nepasiruošę. Kaip teigė LR seimo narys Justas Džiugelis, „dar galit paklausti daugiau nei pusės respondentų, kurie Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos apklausoje į klausimą, ar vaikai su negalia ar turintys specialiųjų ugdymo poreikių turėtų mokytis kartu su vaikais be negalios tose pačiose klasėse, atsakė „ne“ arba „nežinau“. Įstatymo įgyvendinimui numatyta ir daugiau nei 200 milijonų eurų. Bet įrengti keltuvus, užvažiavimus neįgaliųjų vežimėliams mokyklose ar specialiai paruošti pedagogų nepakaks. Neįgaliųjų integracija visų pirma turi prasidėti žmonių galvose.
Seimo nario minėta apklausa rodo, kad tik 43 procentai Lietuvos gyventojų pritaria bendram ugdymui, 31% – ne. Ketvirtadalis nežino. Vis dėlto galvoju, kad ir 43% yra nemažai. „Savo laiku“ ir tiek neturėjau. Žinau, ką reiškia baigti mokyklą nė karto neperžengus jos slenksčio. Visokių minčių būdavo, net ir juodžiausių. Nepakėliau rankos prieš save. Ir ne tik dėl techninių priežasčių. Artimiausi šeimos žmonės, mokytoja Vaiva ir kiti neleido. Turime padaryti, kad Lietuvoje žmonės su negalia nebūtų diskriminuojami ne tik dėl to, kad juos diskriminuoti gi „negražu“. Nekart esu skaičiusi, kad viena iš Sąjūdžio laikų euforijų buvo tikėjimas, kad atkursime nepriklausomybę ir jau po kelerių metų gyvensime kaip Švedijoje. „Truputėlį“ užtrukom. Gal dėl to, kad per daug buhalteriškai bandom suvokti, kaip turtingos visuomenės sugeba sugeneruoti didžiulį bendrąjį vidaus produktą ir sukurti žmonių gerovę – Švedijoje įtraukiojo ugdymo modelis veikia nuo 1960 metų“.
Kaip matome, įtraukaus švietimo elementai yra kiekvieno asmens požiūris į žmogų su negalia, priimant „KITOKĮ“. Tai ir holistinis požiūris į žmogų, kad kiekvienas vaikas geba mokytis, lanksčios mokymo programos ir ugdymo metodai, prisitaikant prie individualių mokinio poreikių, kai akcentuojamos mokinio stipriosios pusės, o kitur teikiama reikiama pagalba. Esant individualizuotam mokymosi poreikiui, reikalinga pagalba suteikiama ir mokytojams, įtrauki mokymosi įstaigos kultūra užtikrina prieinamą ir palankią aplinką, kurioje skatinama veikla per bendradarbiavimą, sąveiką ir problemų sprendimą. Įtrauki ugdymo aplinka yra tokia, kurioje kiekvienas jaučiasi saugus, palaikomas, skatinamas bei galintis išreikšti save. Kurioje daug svarbos teikiama besimokančiųjų įtraukimui į pozityvios mokyklos bendruomenės kūrimą. Bendraamžiai yra svarbūs ugdymo procese, akcentuojamas bendradarbiavimas klasėje, draugiškumas, užkertant kelią patyčioms ir segregacijai. Kas dar? Tėvų įsitraukimas į darnios, įtraukios mokyklos kūrimą taip pat svarbus ir sveikintinas, nes pirmiausia yra vaikas, tada tėvai ir darželio, mokyklos administracija, mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, kurie pagalbą, priemones ir lėšas gauna iš ministerijų bei įvairių organizacijų.
O dabar, konkrečiai, pakalbėkime apie SUP turinčių mokinių ugdymą Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje – noriu pasidalinti gerąja patirtimi. Mano neįgali dukra mokosi šioje progimnazijoje. Mūsų istorija kitokia nei daugelio tėvų. Likimas lėmė, kad mano nėštumo metu, apie 38 nėštumo savaitę, dukrą ištiko išeminis insultas. Gimdymas buvo komplikuotas, o dukra dabar turi visas pasekmes, kurios atsiranda po insulto – dešinės pusės cerebrinis paralyžius, kalbos, raidos sutrikimai, epilepsija. Gydytojų prognozės buvo negailestingos, privertusios mus, tėvus, išlieti nemažai ašarų. Tai, su kuo susiduria tėvai, auginantys vaiką su negalia, nelinkėčiau niekam patirti. Tėvų emocijos, skausmas, nerimas dėl vaiko sveikatos, ateities, niekam nerūpi. Tėvai privalo atstovėti vaiko interesus, tada tamsų visuomenės požiūrį (kokius 4 metus į mus vaikai rodė pirštais, o tėvai nuvesdavo juos šalin, kai mes eidavome gatve). Informacija apie visas paslaugas, kurios vaikui priklauso pagal įstatymus ar įsakymus yra gaunama iš mamų, auginančių vaikus su negalia, jau išsikovojusių savo vaikams tai, kas jiems ir šiaip priklauso. Prieš aštuonerius metus niekas negalėjo pasakyti, kokios terapijos yra apmokamos valstybės, kokių galima gauti įtvarų ar panašiai – viską turėjome susižinoti iš „slaptų šaltinių“. O kartais net medicinos įstaigoje paklausdavo, iš kur aš žinau apie vienokias ar kitokias priemones, paslaugas. Taip pat sakydavo, kad aš daug žinau apie vaiko ligą. Ir tikrai. Tenka imti medicinos vadovėlius, naršyti internete, lankyti paskaitas, konferencijas, skirtas gydytojams, kad sužinotum apie savo vaiko ligą, kad žinotume, kaip gali padėti savo vaikams, o paskui ir kitiems vaikams, kol jų tėvai dar būna pasimetimo, neigimo, pykčio, skausmo stadijose. Dabar situacija gal kiek kitokia, tačiau mums, tėvams, skauda, labai skauda! Ne dėl mums skirto likimo (nereikia jokio gailesčio ar užuojautos), bet skauda dėl to, kad tu niekur negauni tos taip reikalingos pagalbos! Vienoje instancijoje man į akis taip pasakė: „motin (!), visos susitvarko, ir tu susitvarkysi“ – eik ir nieko negausi savo vaikui. Kitur apie vaiko negalėjimą kalbėti pasakė „mano šuo taip pat viską supranta, bet pasakyti negali“. Yra tėvų, kurie neįgalų vaiką norėtų slėpti nuo visuomenės akių, nuo skausmo, nuo patyčių, nuo nesupratimo ir auginti niekam nežinant.
Kas iš viso to? Turime vaikus su negalia, šalia kurių stovi karingi (taip, karingi) tėvai, kuriems tenka kovoti su medicinos įstaigomis, švietimo ir socialiniais savivaldybių skyriais. Nors tokios įstaigos turėtų suteikti visokeriopą pagalbą, vėliau susiduriame su daugybe problemų ugdymo įstaigoje – darželiuose ir mokyklose. Darželį savo vaikui iškovojome tik įsikišus lygių galimybių kontrolierei, bet atėjus laikui lankyti mokyklą, užteko vieno (!) apsilankymo progimnazijoje ir mokyklos direktorė Lina Viršilienė pasidomėjo, kokios pagalbos mums reikės. Labai bijojau dėl savo dukters galimybių mokytis progimnazijoje: pagal jos raidą – mokykla dar toli, tačiau Lietuvoje žiūrima į vaiko fizinį amžių – suėjus septyneriems metams, žygiuoji į mokyklą ir be kalbų. Mane pakvietė į pokalbį mokyklos administracija, aptarėme, kaip bus dirbama su mano dukra, kokią pagalbą ji gaus ir po truputį prasidėjo mokyklinis gyvenimas. Pamokoje kartu su dukra dirba mokytojos padėjėja. Pamokas taip pat veda ir logopedas, socialinė pedagogė, konsultuoja psichologė. Jeigu man kas neaišku dėl vaiko ugdymo, visada galiu paklausti mokyklos administracijos ar švietimo pagalbos specialistų. Betarpiškas bendravimas ir dialogas su klasės mokytoja, mokytojos padėjėja, švietimo pagalbos specialistais ir mokyklos administracija vaikui su negalia padeda geriau integruotis į mokyklos gyvenimą, o vaiko tėvus nuramina, kad vaikas mokysis pagal savo sugebėjimus ir galimybes. Mes, tėvai, suprantame, kad mūsų dukra negalią turės visą gyvenimą, bet mūsų tikslas – užauginti ir išugdyti ne neįgalų žmogų, bet savarankišką asmenybę, kuri rastų savo vietą po saule. Tėvams, auginantiems vaikus su negalia, noriu palinkėti matyti savo vaikuose asmenybę, pilnateisį žmogų, kurį jums skyrė likimas. Mylėkite tą žmogutį, kovokite dėl jo ir išleiskite į gyvenimą savarankišką asmenybę apie ką kalba JT neįgaliųjų teisių konvencija bei kiti svarbūs teisės aktai.
Greta Stasytienė yra Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos katedrų kuratorė, programos „Specialioji pedagoginė pagalba“ studentė.
