Skaitinys

LGBTQ emigrantai: Jei translyčiai išsigalvoja, kodėl žmonės gaišta metų metus norėdami tapti kaip visi kiti?

Emilis ne tik nebegyvena Lietuvoje jau keturiolika metų, bet ir priėme Norvegijos pilietybę.  Vaikinas iš Lietuvos išvyko dar penktoje klasėje, tad jo išvykimas nėra standartinė LGBTQ asmens emigracijos istorija. Didžiausią įtaką tam padarė šeimos ekonominė situaciją: tėtis ilgai dirbo Norvegijoje, įkūrė įmonę, tad pajuto norą  būti kartu su šeima.

nGendr nuotr.

„Pagrindinė motyvacija buvo grynai ekonominė, kad aš turėčiau kitas galimybes. Lankiau tarptautinę mokyklą, po to galėjau stoti bet kur pasaulyje,“ – teigia Emilis. Tiesa, išvykimas iš Lietuvos jam buvo ganėtinai sunkus dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų – Emilio lytinė tapatybė, kuri nesutapo su jam priskirtąja.

Emilis sako, jog moksliškai jis turbūt būtų apibūdinamas kaip trans vyras, tačiau pats visada save vadina tiesiog vyru. Anot jo, jau nuo vaikystės buvo tam tikrų neatitikimų su jam priskirta lytimi. „Anksčiau, kai atostogaudavome Palangoje, buvo tokia moteris, kuri kartu nuomodavosi. Ji turėjo anūkę ir mes labai gerai sutardavome. Ji buvo gal 5-6 metų, kaip ir aš. Aš jai visada sakydavau, kad noriu būti berniukas. Ir man visada pasąmonėje būdavo mintis, jog aš negaliu niekam šito sakyti.“

Vaikystėje Emilis visada imdavosi berniukiškų užsiėmimų, nes jautė tam natūralų potraukį. Tokių savęs suvokimo momentų jaunystėje LGBTQ žmonėms būna daug. Dažnai, tai gali sukelti tam tikrą sąmyšį, ypač aplinkoje, kurioje informacijos apie LGBTQ tapatybes nėra arba ji yra išimtinai neigiama. Jaunuoliai pasijaučia nenormalūs ir izoliuoti, todėl slopina savo jausmus iki vyresnio amžiaus.

Pirmą kartą Emilis atsiskleidė tik būdamas 21-erių vakarėlye Norvegijoje. „Su kursioke pradėjau kalbėtis ir aš jai tiesiog pasakiau, jog aš jaučiausi kaip vyras. Tai buvo lemiamas pokalbis. Ji per YouTube man parodė Caitlyn Jenner [žymi translytė moteris, buvusi JAV Olimpietė – aut. past.]. Pradėjau domėtis ir supratau, jog man taip yra. Neįtikėtina, kad man buvo tiek daug metų. Ta informacija dabar visiškai prieinama, bet iki tol aš neįsivaizdavau, kas man yra – sirgau ir depresija 12 metų, niekas nepadėjo“.

Didelė dalis su translytiškumu susijusių įvykių vaikino gyvenime vyko jau Norvegijoje, tad jis teigia daug tiesioginės diskriminacijos Lietuvoje nepatyręs. „Manęs kiti labai daug neužgauliodavo, nes aš pats visus mušdavau! Bet būdavo tokia savisauga nuo pat pradinės,“ – juokiasi Emilis. „Mane pravardžiuodavo ir Halku, ir kitaip įžeidžiai. Kažkam aš jau jaunystėje nenormalus atrodžiau“.

Nors Emilis džiaugiasi papuolęs į trans asmenims labai draugišką šalį, pati emigracija buvo skausminga. Paklausus, ar jaunasis Emilis norėjo išvykti iš Lietuvos, atsakymas buvo vienareikšmiškas. „Nenorėjau, labai priešinausi. Buvo ir kalbos barjeras, ir naujoje tarptautinėje mokykloje buvo labai daug turtingų vaikų, o mes gyvenome prasčiau. Tokie dalykai susidėjo ir su savęs suvokimu: pradėjo patikti merginos, jaučiausi nenormalus“.

Po kiek laiko Emilis pradėjo studijuoti slaugą ir gyvenimas normalizavosi. Jis pagaliau galėjo būti savimi. Tačiau atsiskleidimas reiškė, jog Emilio gimtinė po truputį tapo jam mažiau patraukli dėl joje bujojančios transfobijos. „Atostogų grįždavau į Lietuvą, bet gyventi – netraukė. Visgi didelė dalis žmonių neišprusę“.

„Yra Lietuvoje situacijų daug nemalonių. Visų pirma, yra mano tėtis, kuris nepriima: nevadina manęs nauju vardiu ir teisingų įvardžių nenaudoja“. Daugeliui trans asmenų itin svarbu, jog aplinkiniai vartotų įvardžius, atitinkančius jų lytinę tapatybę, nes tai rodo jų priėmimo ir pripažinimo laipsnį. „Būna [draugai] ne taip pavadina. Supyksti, bet jie retai mane mato, tai ir atleidi“.

Neigiamas požiūris labiau jautėsi iš nepažįstamų ir aplinkinių Lietuvoje, ypač iki pirmos operacijos. Emilio šeima gyveno nesaugiausiame Kauno rajone, tad fizinis saugumas buvo itin trapus. „Pasakiau, kad iki kol nepradėsiu hormonų terapijos, tol į Lietuvą negrįšiu“.

Tranzicija, kurios metu trans asmenys teisiškai ar mediciniškai derina savo lyti su juntamąja, Emiliui buvo sudėtinga. Pirmiausa jam reikėjo gauti F64 diagnozę iš psichiatro, kuri nurodo lytinės tapatybės sutrikimą. Tai Emiliui buvo sudėtinga – anksčiau jam jau buvo nustatya depresija ir asmenybės sutrikimas. „Tos diagnozės buvo visiška nesąmonė! Tačiau aš to nežinojau, iki kol pilnai nesuvokiau savo tapatybės“. „Tie kas sako, jog translytiškumas yra išsigalvojimas, nesupranta: kam metų metus aukoti, kad būtum toks pat kaip visi? Nesuvokiama“.

Nors Norvegija labai progresyvi šalis, lyties keitimo procedūros, anot Emilio, tikrai vertos kritikos. Trans asmenys pyksta, jog Oslo Universiteto lignoninė monopolizavo diagnostiką, dėl ko susidaro didelės eilės. „Kartais atrodo, jog jie remiasi lyčių stereotipais. Žiūri į aprangą, pomėgius. Praėjau procesą lengvai, bet jaučiausi kaip tardymo izoliatoriuje“. Diagnozės suteikimas pagal stereotipišką lytinę išvaizdą ar pomėgius gali sudaryti iššūkių translyčiams, kurie nebūtinai yra arba labai „vyriški“ arba labai „moteriški“.

Nors teisinis procesas yra varginantis, Emilis džiaugiasi visuomenės nuostatomis. Norvegija yra itin tolerantiška ir jis niekada nesijautė nesaugus net savo mažame miestelyje, kurio laikraštis net porą kartų buvo pateikęs Emilio gyvenimo aprašymą. „Tik kartą teko jaustis nesaugiai. Prieš metus važiavau autobusu po darbo ligoninėje ir stotelėje įlipo du girti lietuviai. Pradėjo kalbėti: Ar čia merga, ar bachūras? Aš tiesiog apsimečiau, jog nesuprantu lietuviškai.“

Grįžti į Lietuvą Emilis neskuba. Nors jam buvo gaila keisti pilietybę, tačiau tai padaryti teko dėl savo juridinės lyties pakeitimo dokumentuose – Lietuvoje tai padaryti būtų buvę gerokai sunkiau. „Matau intelektualinį skurdą šitoje temoje. Turi slėptis, žiūrėti už nugaros. Ekonominė situacija irgi svarbi. Matosi ir po Pride eitynių užgauliojimai, tai kažkas siaubingo. Lietuvoje [LGB ir trans temos] labai sureikšminta. Ypač kalbos apie vyriškus vyrus, kad jie dėl tam tikros kūno dalies dydžio yra vyrai. Man tas yra juokinga! Tai sovietinis požiūris: kas yra vyras, kas yra moteris, kokie jų darbai, kaip kas turi atrodyti.“

Tačiau Emilis prasitaria, jog jei tik sąlygos Lietuvoje būtų, grįžti tikrai norėtųsi. „Vistiek jauti tą ryšį, vistiek tai yra tėvynė. Tik reikia labai daug ekonominių ir mentaliteto pokyčių“.

Komentarai (0)
Susiję straipsniai