Tradicinė „Lietaus vaikų“ stovykla prie jūros, šiemet jau vienuoliktąjį kartą subūrė 108 autistiškus vaikus ir jų šeimas. Pasak Linos Sasnauskienės, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ pirmininkės, ši stovykla yra tarsi laukiamiausia metų šventė daugeliui autistiškus vaikus auginančių šeimų. Joje nėra svetimų vaikų, visi jaučiasi suprasti, neurotipiniai broliai ar sesės suranda savo bendravimo ratą, o tėvai, savanorių skiriamo laiko dėka, gauna tokių retų atokvėpio valandų.
Bendruomenė auga
„Kiekvienais metais daugėja norinčių dalyvauti mūsų vasaros stovykloje, kurioje svarbiausia – bendruomenės vienybė, tarpusavio pagalba ir supratimas. Čia kartu kuriame saugią erdvę, kurioje tiek tėvai, tiek vaikai gali jaustis suprasti ir priimti. Ir tai nėra tik žodžiai, su šiuo jausmu išvyksta visi, kurie nors kartą apsilankė mūsų stovykloje. Taip pat kai visuomenėje žinomas žmogus, auginantis autistišką vaiką, prisijungia prie bendruomenės, tai ne tik įkvepia kitus, bet ir suteikia balsą tūkstančiams šeimų, kurios kasdien susiduria su panašiais iššūkiais. Tai stiprina mūsų bendruomenę, skatina visuomenės atvirumą ir supratimą, bei primena, kad visi galime būti šios kelionės dalis. Džiaugiamės ir dėkojame, kad šiais metais mūsų stovykloje dalyvavo ir Katažina Zvonkuvienė su savo vaikais“, – sako L. Sasnauskienė.
Pasak Katažinos, prisijungimui prie bendruomenės ir stovyklos tiesiog atėjo laikas: „Aš stebėjau, mačiau, kad vyksta tokia stovykla, tačiau galvoju, kad viduje nebuvau dar tam pasiruošusi. Ir labai džiaugiuosi, kad turėjau būtent tokią teigiamą patirtį, kuria galiu pasidalinti ir paskatinti kitas šeimas nedvejoti, o vykti į stovyklą.“
Katažina Zvonkuvienė ir Beata Veselienė, „Lietaus vaikai“ nuotr.
„Įsivaizdavau, kad po stovyklos grįšiu pavargusi, psichologiškai išsekusi, o gavosi priešingai – grįžau lyg po atostogų pailsėjusi, pasikrovusi pozityvo, nusiraminusi, todėl, kad būtent ten jaučiausi saugi ir suprasta. Teoriškai tarsi žinai, kad visi bus tokie patys tėvai, vaikai su skirtingais ypatumais. Tačiau tas buvimas jų tarpe atrakina kažką viduje, pasijauti tokioje teigiamoje bangoje, kad, jeigu nutinka nerimo priepuolis visada turi į ką atsiremti, su tėvais pasidalinti, su specialistais pasitarti. Labai patiko visur tvyranti laisvė, kad jeigu nori, gali dalyvauti užsiėmimuose, jeigu ne, eini būni prie jūros, bendrauji ar pan. Nėra jokio priverstinumo. Ir dabar jaučiuosi, kad ta laisvė parvažiavo su mumis: aš nurimusi, ir Donatas nurimęs“, – atvirai pasakoja Katažina.
Stovyklos pokytis
„Šį kartą stovykloje daugiau nei pusė dalyvių buvo naujos šeimos. To siekėme tikslingai, nors iš dalies nuvildami nuolatinius stovyklos dalyvius. Vis tik svarbu užleisti vietą ir suteikti galimybę stovykloje sudalyvauti naujoms šeimoms. Dar prieš prasidedant stovyklai, visuomet sukuriu uždarą grupę socialiniame tinkle, kur dalinamės informacija apie stovyklą. Pagal užduodamus klausimus jautėsi iš tėvų sklindantis nerimas, kas yra visiškai natūralu atvykstant pirmą kartą“, – pasakoja Sandra Lopetaitė, viena iš stovyklos organizatorių, asociacijos „Panevėžio lietaus vaikai“ vadovė, psichologijos konsultantė.
Sandra Lopetaitė, Arvydo Dimšos nuotr.
Pasak S. Lopetaitės, į didžiąją dalį praktinių klausimų galima atsakyti, tačiau tam, kad išmoktum plaukti, reikia įlipti į vandenį: „Taip ir su dalyvavimu stovykloje. Reikia būti šioje vietoje ir matau, kaip antrą ar trečią parą tėvų poreikis nuraminti save per žinojimą rimsta. O dienotvarkės, veiklų, susitarimų pokyčiai stovyklos metu vyksta nuolat, nes jie neišvengiami dėl oro sąlygų ar žmogiškųjų dalykų, tačiau ir jie priimami paprasčiau ir lengviau. Tai yra ženklas, kad tėvai ir jų vaikai įsilieja, atsipalaiduoja.“
„Dar vienas įdomus pastebėjimas, kad į stovyklą atvyksta vis daugiau žmonių, kurie veda įvairias veiklas ir niekaip nėra susiję su autizmo tema. Pabuvę pas mus, jie klausia: ar gali kitais metais sugrįžti su savo šeima. Taip, su šeima, kurioje auga tik neurotipiniai vaikai. Jie sako, kad stovykloje labai geras jausmas, atmosfera ir nori, kad jo šeima tai patirtų. Tai rodo, kad nuostatos keičiasi, o tai ir yra vienas iš mūsų pagrindinių tikslų: suteikti žmonėms, kurie nesusidūrė su autizmu iš arti, turėti galimybę pabūti šalia ir pasižiūrėti, kaipgi čia iš tikrųjų yra. Ir panašu, kad būti labai gera, nes norima pasikviesti ir šeimą, kad ji tai patirtų“, – džiaugiasi S. Lopetaitė.
Šiais metais, kaip ir visada, „Lietaus vaikų“ stovykla vyko rugpjūčio mėnesį tradicinėje vietoje Šventojoje. Ji subūrė daugiau nei 40 savanorių, buvo dvi stovyklos pamainos, kurių kiekvienoje įvyko daugiau nei 20 skirtingų veiklų – mokymasis plaukti banglentėmis, užsiėmimai su šuniukais, užsiėmimai su žirgais, karatė treniruotės, šešėlių teatras, Pojūčių teatras, ergoterapeutės konsultacija, sensoriniai užsiėmimai vaikams, dailės ir meno terapija, rankdarbiai: muilo gamyba, popieriaus gamyba, tapyba ant drobės su akriliniais dažais, gongų terapija, video filmų vakarai, karnavalas ir diskoteka, pramogos su putų šou, lobių paieškos, protmūšis ir daug kitų užsiėmimų.
Stovyklos savanoriai, Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.
Ką suteikia stovykla?
„Kai tėvai išgirsta vaiko diagnozę, o šeimoje auga ir neurotipinis vaikas/ai labai svarbu, kad jie nesijaustų mažiau svarbūs. Dažnai natūraliai susiklosto, kad dėmesys kreipiamas į tai, kaip suteikti kuo didesnę pagalbą autistiškam asmeniui šeimoje. Mūsų organizuojama stovykla tam tikra prasme yra ir pagalba autistiško vaiko broliams ir sesėms, nes jie čia atranda savo bendravimo ratą. Kai kurie užaugo kartu ir kuria savo tradicijas, pavyzdžiui, kiekvieną kartą eina pajūriu link Latvijos“, – pažymi S. Lopetaitė.
Tai stovyklą, į kurią visada norisi sugrįžti. „Jau paskutinėmis stovyklomis dienomis, jos dalyviai pradeda kalbėti, kaip laukia kitų metų ir kada vėl visi susitiks. O mums kiekvieną kartą neramu: ar tikrai pavyks suorganizuoti stovyklą, ar užteks lėšų, resursų, pajėgumų, o kiek norinčių galėsime priimti, o kam teks pasakyti: „Deja, stovykla jau suformuota.“ Vertiname, kad nuostabios komandos dėka, rėmėjų parama, įvairių organizacijų ir asmenų prisidėjimu pavyksta jau vienuolika metų Lietaus vaikų šeimoms sukurti laukiamiausią metų šventę – stovyklą, trunkančią visą savaitę. Šiais metais dalį stovyklos vietų finansavo Asmens su negalia teisių apsaugos agentūra prie SADM, o dalį mūsų partneriai, verslo įmonės, neabejingi žmonės, kurie skyrė paramą lėšomis ir edukacijomis“, – dėkoja L. Sasnauskienė.
Lina Sasnauskaitė, Vėtrės Antanavičiūtės nuotr.
L. Sasnauskienė atkreipia dėmesį, kad norint patekti į stovyklą yra tam tikri atrankos kriterijai: „Kad ir kaip norėtume priimti visus norinčius, deja tokio pajėgumo neturime. Taip pat dažnai sulaukiame jau ir po stovyklos klausimų, kaip galima į ją patekti. Svarbu žinoti, kad dažniausiai birželio mėn. pradžioje skelbiame registraciją į stovyklą. Gavę anketas, skaičiuojame balus. Pavyzdžiui, prioritetai yra teikiami atsižvelgiant į tai, jeigu daugiau nei vienas vaikas šeimoje yra su negalia, jeigu vaiką augina vieniša mama ar tėtis, jeigu dar nebuvo stovykloje, jeigu yra mūsų asociacijos narys ir pan.“
