Mokyklų pareiga yra užtikrinti translyčiams vaikams saugią aplinką

Kasmet lapkričio 20 d. yra minimos dvi dienos – Translyčių asmenų atminimo diena ir Pasaulinė vaikų diena. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertė Ieva Laugalytė sako, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyboje gauti mokyklų kreipimaisi akivaizdžiai rodo, jog apie šių dviejų temų sąveiką viešojoje ir akademinėje erdvėje kalbama per mažai. I. Laugalytės nuomone, užtikrinti translyčiams vaikams saugią mokymosi aplinką yra mokyklų pareiga. Tai padaryti galima tik keičiant nusistovėjusias praktikas.

Po konsultacijų su mokyklomis buvo parengta atmintinė „Įtrauki mokykla: kaip kurti saugią aplinką translyčiams (-ėms) mokiniams (-ėms)“. Ką reiškia pavadinime pavartotas translytiškumo terminas?

Norint suprasti, kas yra translytiškumas, pirmiausia reikėtų apibrėžti, kas yra lytinė tapatybė. Trumpai tariant, lytinė tapatybė apibūdina tai, kaip kiekvienas žmogus jaučia ir supranta savo lytį. Lytinę tapatybę turi visi žmonės, bet ne visi apie tai susimąsto, nes daugelio lytinė tapatybė sutampa su ta lytimi, kuri buvo priskirta jiems ar joms gimus. Tokie žmonės yra vadinami cislyčiais žmonėmis. Tačiau yra nemažai asmenų, kurių lytinė tapatybė nesutampa su kūdikystėje priskirta lytimi – šie asmenys vadinami translyčiais žmonėmis. Svarbu paminėti, kad kalbėdami apie translyčius žmones galvoje turime ne tik translyčius vyrus ar translytes moteris, bet ir nebinarinių tapatybių žmones, t. y. žmones, kurių lytinė tapatybė neatitinka griežtai apibrėžtų moters ar vyro kategorijų.

Kaip ir kodėl lytinės tapatybės klausimas yra aktualus mokykloms?

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (FRA) duomenys rodo, kad Lietuvoje absoliuti dauguma translyčių žmonių, net 83 proc., dar iki pilnametystės suprato, jog yra translyčiai. Taip pat 61 proc. žmonių prieš sulaukdami 18 m. pirmą kartą kažkam pasakė, kad jų lytinė tapatybė neatitinka lyties, kuri buvo priskirta gimus. Taigi, mokyklinio amžiaus vaikams bei paaugliams lytinės tapatybės klausimai jau tikrai yra aktualūs.

Kiekvieno žmogaus savęs pažinimo kelias, tuo tarpu ir savo lytinės tapatybės suvokimas, gali būti labai įvairus – vieniems tai užtrunka trumpiau, kitiems galbūt iškyla nemažai klausimų. Vieniems atsiskleisti aplinkai yra paprasčiau, kiti translyčiai žmonės negali to padaryti didžiąją savo gyvenimo dalį, o kai kurie – niekada. Atsiskleidimą lemia įvairūs faktoriai: transfobiškos nuostatos ir lyčių stereotipai, kurie mūsų visuomenėje vis dar gajūs, baimė būti atstumtiems, nesuprastoms, artimųjų palaikymas arba jo nebuvimas. Visgi tyrimai patvirtina, kad artimoje aplinkoje esančių žmonių elgesys, kuris patvirtina vaiko tapatybę, pavyzdžiui, tikro vardo ir įvardžių vartojimas, turi teigiamos įtakos psichikos sveikatai ir gerokai mažina jaunuolių depresijos, nerimo sutrikimų, savižudybės rizikas. Būtent dėl to supratimas ir palaikymas mokykloje yra itin svarbus.

Asociatyvi nuotr., Unsplash

Minėjote tikrą vardą ir įvardžius. Kas tai yra?

Kai aš sakau „tikrą vardą“, kalbu apie vardą, kuriuo save vadina translytis žmogus. Dažnai translyčiai žmonės turi vardus, su kuriais tapatinasi ir kurie atitinka jų lytinę tapatybę, bet neatsispindi teisiniuose dokumentuose. Tai ypač aktualu dirbantiems su translyčiais vaikais, paaugliais ir paauglėmis, nes galimybė pasikeisti dokumentus Lietuvoje yra ribota, o nepilnamečiams tai padaryti – dar sunkiau.

Kokių iššūkių dėl vaiko pasirinkto vardo kyla mokyklose? Kaip siūlote juos spręsti?

Iš tiesų vardo ir įvardžių klausimas būna vienas iš pirmųjų mokyklos klausimų sąraše. Labai džiugu matyti, kad Tarnybos konsultuojamos mokyklos supranta tikro vardo reikšmę, bet vis dar susiduriama su tokiomis situacijomis, kai mokytojai vadina vaiką senu vardu arba naudoja netinkamus įvardžius, tada vaikas neatsiliepia arba aštriai reaguoja, supyksta. Dažnai siūlau pasimatuoti susidariusią situaciją – įsivaizduokite, jog kolegos ir kolegės darbe į jus nuolat kreipiasi kitos lyties vardu, kitos lyties įvardžiais. Jūs esate mokytojas ir sakote, kad jūsų vardas Martynas, bet jūsų niekas nesiklauso ir toliau vadina Kristina. Pastačius save į tokią padėtį, pasidaro lengviau suprasti, kodėl senu vardu ar įvardžiais vadinamas vaikas gali reaguoti priešiškai.

Normalu, kad kartais žmogų pavadiname ne tuo vardu ar įvardžiais. Svarbiausia tokiose situacijose reaguoti ramiai, atsiprašyti, pasitaisyti ir tęsti pokalbį prieš visą klasę neakcentuojant padarytos klaidos. Vis dėlto mokytoja ar mokytojas rodo pagarbą ir pavyzdį kitiems mokiniams kiekvieną kartą, kai į vaiką kreipiasi teisingai. Kartais translyčių vaikų tėvai net nusprendžia keisti mokyklą, kad vaikas galėtų jaustis saugiai. Kai nauja mokykla yra pasirengusi bendradarbiauti, vaikas gali iškart prisistatyti tikruoju vardu ir nereikia visiems pasakoti apie savo lytinę tapatybę.

Norisi pabrėžti, kad tikro vardo ir įvardžių vartojimas yra pamatinės pagarbos žmogui klausimas. Reikėtų prisiminti tą daryti ne tik kreipiantis į vaiką, bet ir kalbantis apie jį ar ją su kitais asmenimis. Įsiminus mokinio įvardžius ir matant jį tokios lyties, kokios jis jaučiasi, naujo vardo bei įvardžių vartojimas pasidaro žymiai paprastesnis.

Su kokiais kitais sunkumais mokyklose translyčiai jaunuoliai susiduria dėl savo lytinės tapatybės?

Mokyklose vis dar nemažai su lytimi glaudžiai susietų praktikų. Pavyzdžiui, lytiškumo ugdymo užsiėmimai, kuriuose mergaitės ir berniukai yra išskiriami į atskiras grupes ir mokomi skirtingos informacijos, susijusios su lytiškumu, seksualine ir reprodukcine sveikata. Pasaulio sveikatos organizacija sako, kad visi vaikai turi teisę gauti mokslu grįstą ir amžiui pritaikytą lytiškumo ugdymą, neskirstant vaikų pagal lytis.

Kūno kultūros užsiėmimų organizavimas taip pat nėra itin lankstus. Veiklos vis dar dažnai skirstomos pagal lytis, pavyzdžiui, berniukai žaidžia krepšinį, o mergaitės užsiima aerobika ir panašiai. Tokios situacijos translyčius ir nebinarinių tapatybių vaikus pastato į nepatogią situaciją, kurioje jos ir jie privalo pasirinkti, kuriai grupei priklauso.

Tačiau labai norisi pabrėžti, kad sportinių užsiėmimų skirstymas pagal lytis apriboja ne tik translyčių, bet ir visų kitų mokinių galimybę rinktis veiklas pagal pomėgius, o ne lytį.

Ieva Laugalytė, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos nuotr.

Viešojoje erdvėje neretai diskutuojama apie translyčių asmenų naudojimąsi tam tikrai lyčiai skirtais tualetais ir persirengimo kambariais. Kaip šiais klausimais turėtų elgtis mokyklos?

Translyčiams mokiniams galimybė privačiai persirengti ir pasinaudoti tualetu gali būti svarbi, bet tokia galimybė lygiai taip pat gali būti svarbi ir cislyčiams vaikams. Paauglystėje pradedame daugiau dėmesio skirti savo kūnui, dažnai jame jaučiamės ne itin patogiai, todėl mokyklos turėtų pagalvoti, kaip, esant poreikiui, užtikrinti vaikų privatumą.

Labai svarbu su vaiku palaikyti ryšį, bendrauti, klausti, kas jam ar jai būtų geriausia skirtingose situacijose, suteikti progą išsakyti savo poreikius ir baimes arba kaip tik leisti patvirtinti, kad problemų nekyla. Individuali prieiga ir pasitikėjimu grįstas ryšys yra esminiai saugios mokyklos elementai.

Nuo ko galėtų pradėti mokyklos, kad išvengtų mūsų aptartų iššūkių ar bent juos palengvintų?

Visgi pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria mokyklos, yra nežinojimas, iš kurio kartais kyla baimė ir priešiškumas. Mokytojams ir mokytojoms dažnai trūksta žinių apie lytinę tapatybę, translyčius žmones, draugiškos mokyklos aplinkos kūrimą. Atsižvelgdami į šių žinių trūkumą nusprendėme parengti atmintinę.

Labai daug galima padaryti daug anksčiau nei sužinoma, kad mokykloje yra translyčių vaikų. Niekada nekalbame apie kažkokį vieną mokinį ar mokinę – akcentuojame iš esmės saugią ir pagarbią mokyklos aplinką, o mokykla, kuri bus saugi visiems vaikams, bus saugi ir translyčiams vaikams.

Svarbiausia, kad mokyklos kreipiasi ir ieško žinių, pagalbos. Kartais užtenka vieno suprantančio žmogaus, kuris galėtų mokykloje rodyti pavyzdį ir padėti translyčiams mokiniams jaustis saugiems.