Nors Lietuvoje lygias galimybes užtikrinantys įstatymai galioja beveik dvidešimt metų, gyventojai (o dažnai ir valstybės pareigūnai) nelabai žino, kada, kaip jie diskriminuoja ar yra diskriminuojami. Neretam trūksta elementarių žinių, kur ir kokiu pagrindu gali pateikti skundą. O būna ir tokių, kurie apskųsti piktybiškai atsisako įgyvendinti lygybės principus. Anot Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos (LGKT) teisininkės Laimos Vengalės-Dits, šalyje trūksta pilietiškumo, aktyvių, savo teises žinančių ir drąsiai jas ginančių žmonių.
Vangiai skundžiami darbdaviai
L. Vengalės-Dits teigimu, žmonės gan dažnai skundžiasi dėl diskriminacinių valdžios veiksmų. „Tai reiškia, kad valdymo institucijų – savivaldybių, Vyriausybės, ministerijų – rengiamuose ir priimamuose teisės aktuose, tikslingai, o gal dėl neišmanymo, atsiranda diskriminuojančių nuostatų. Žmonės tai pastebi ir rašo skundus nebijodami pateikti nei savo vardo, nei pavardės“, – pasakoja teisininkė.
Nemažai diskriminacijos galima aptikti paslaugų ir prekių sektoriuje. Žmonės į LGKT kreipiasi dėl nevienodų įėjimo į klubus sąlygų, skirtingų vyrams ir moterims taikomų gėrimų kainų, pasidalija ir netinkamai suformuotais darbo skelbimais. L. Vengalė-Dits pastebi, jog, nors į kasdienybėje pasitaikančią diskriminaciją reaguojama gan aktyviai, gyventojai nesipiktina kirpyklose sudaromų kainynų principais, kuomet šukuosenos kaina nustatoma ne pagal sunaudotų priemonių kiekį ar darbo laiką, bet pagal kerpamojo lytį.
Mažiausiai skundų LGKT sulaukia darbo santykių srityje. Specialistė mano, kad pagrindiniu veiksniu, lemiančių tokį pasyvumą, yra baimė. „Kai kalbi su žmogumi, parašiusiu skundą dėl darbdavio veiksmų, išgirsti, jog jis arba jau ketina išeiti iš darbo, arba jau yra susitaikęs, kad po kreipimosi į LGKT, tą padaryti vis tiek reikės“, – graudžią situaciją apibūdina L. Vengalė-Dits.
Diskriminacija darbo rinkoje Lietuvoje tikrai paplitusi, tačiau mažiausiai ja domisi smulkiojo verslo atstovai. „Mažų įmonių savininkai sako, kad jie turi savų problemų, o apie lygybę galvoti jiems nėra prioritetas“, – darbovietes, turinčias vos po keletą darbuotojų, apibendrina teisininkė. Dideli koncernai ir tarptautinės bendrovės į LGKT įspėjimus reaguoja rimčiau. Rūpindamiesi savo reputacija, jie vengia neigiamo viešumo ir bando pasitaisyti.
Teisinės spragos
Pasak L. Vengalės-Dits, veikdama pagal Lygių galimybių bei Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymus, LGKT susiduria su tam tikromis dviprasmybėmis. Pavyzdžiui, vaistinėse taikomos nuolaidos pensininkams teisiškai gali būti traktuojamos kaip diskriminacija dėl socialinio statuso. „Įstatymai nenumato išimčių, tačiau tokias situacijas vertiname labai atsargiai, taikomės prie valstybinės politikos. Tikrai nesinorėtų, kad ir taip nepalankiomis aplinkybėmis gyvenantys žmonės atsidurtų dar blogesnėje padėtyje“, – sistemos trūkumus įžvelgia LGKT atstovė. Vienas iš jos siūlomų variantų – oficialiai atsižvelgti į socialinės grupės gaunamas pajamas.
Dar vienas iššūkis, su kuriuo susiduriama kovoje prieš diskriminaciją – nustačius pažeidimą, LGKT gali taikyti tik ribotas sankcijas. Dažniausias sprendimas – įspėjimas, tačiau tarnyba gali skirti ir administracinę baudą. „Tokiu atveju reikia pradėti administracinio teisės pažeidimo procedūrą. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas apriboja tų baudų taikymą, kadangi jos gali būti skiriamos tik darbdaviui. O, tarkim, prekių-paslaugų teikėjui, vienus klientus aptarnaujančiam palankesnėmis sąlygomis nei kitus, negali būti taikoma finansinė nuobauda“, – teigia L. Vengalė-Dits.
Teisininkė pabrėžia, kad LGKT tikslas – ne griežtai nubausti pažeidėją, bet užkirsti kelią jo veiklai, kuri diskriminuoja tam tikras socialines grupes. „Turtingesniems verslininkams baudos, kurių dydis šiaip juokingas, nieko nereiškia. Bepigu ją susimokėti. Mes siekiame, jog jie suprastų, ką daro blogai ir to nebedarytų“, – sako ji.
Pasipiktinimą L. Vengalei-Dits kelia ir kai kuriuose visuomenės sluoksniuose įsitvirtinęs požiūris, kad LGKT tarnyba gina tik gėjų ir moterų teises. „Pamiršta jie amžių, neįgaliuosius, tautybę. Ir kaip kartais suprantama lygybė… Atrodo, kad žmonės įsivaizduoja, esą, mes siekiame, jog visi turi būti net fiziškai vienodi“, – stereotipais piktinasi teisininkė. Polinkį viską supaprastinti jis pastebi ir žiniasklaidoje, kuri daug rašo apie seksualinį priekabiavimą darbe, žeminančius moterų įvaizdžius reklamose, tačiau vengia diskriminacijos dėl negalios, amžiaus, socialinio statuso ir kitų nepatogių temų.
Nuo ko pradėti?
Anot L. Vengalės-Dits, gyventojai, susidūrę su diskriminacijos apraiškomis, skundą LGKT gali pateikti įvairiomis priemonėmis. Jį galima atsiųsti paprastu ar elektroniniu paštu, faksu, užpildyti atvykus į LGKT biurą. Pateikus informaciją per tarnybos „Facebook“ paskyrą, į ją taip pat sureaguojama. Skundą parašyti galima ir tarnybos svetainėje.
Svarbu tai, kad gyventojai į LGKT gali kreiptis ir anonimiškai. Pagal įstatymus, anoniminiai skundai nenagrinėjami, jei Kontrolierius/ė nenusprendžia kitaip. L. Vengalė-Dits sako, kad per 17 jos darbo tarnyboje metų anoniminiai skundai nagrinėti beveik visada. Teisininkės teigimu, pareiškėjo pavardė kartais nelemia nieko. „Iš vieno Lietuvos teatro gavome anoniminį skundą, kad atlygio už darbą sąlygos vyrams palankesnės nei moterims. Pradėjome tyrimą ir įsiaiškinome, jog skundas pagrįstas. Tačiau, jei kalbėtume apie darbo santykių sferą, pavardės nebuvimas gali užkirsti kelią sėkmingai vykdyti tyrimą, nes, pavyzdžiui, skundžiantis dėl seksualinio priekabiavimo, jį įrodyti neidentifikuojant aukos gan sudėtinga“, – prisimena L. Vengalė-Dits.
Pradėti tyrimą LGKT gali ir savo iniciatyva. Pastebėję įstatymų pažeidimus informavimo priemonėse, teisės aktuose ar kituose viešuose dokumentuose, tarnybos atstovai gali imtis priemonių. L. Vengalė-Dits pasakoja, kad kartais paskatinimus duoda pilietiški žmonės. Jie paskambina arba parašo aptikę diskriminacijos apraiškas ir, neužpildę skundo, paklausia, ar LGKT nenorėtų pradėti tyrimo savo iniciatyva.
Pagal Lietuvos įstatymus, draudžiama kam nors teikti pirmenybę dėl lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėtis, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų, amžiaus, lytinės orientacijos, negalios, etninės priklausomybės ar religijos.
Straipsnis parengtas remiant Europos Sąjungos „Rights, Equality and Citizenship Programme and Pilot Projects 2014“ programai. Už teksto turinį yra atsakingas žmogaus teisių portalas Manoteises.lt, tekstas neatspindi Europos Komisijos nuomonės“.
