Lytis ir negalia – kaip jos sąveikauja apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemoje?

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos teisininkai Audronė Daukšaitė-Timpė ir Karolis Čepas išanalizavo, kaip reglamentuojant apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje atsižvelgiama į moterų su negalia poreikius. Anot jų, individualizuoto požiūrio stinga, bet tai nestebina žinant, kad diskusijos apie lyties ir negalios sąveiką Lietuvoje prasidėjo gana neseniai.

Apžvelgėte tarptautinės ir nacionalinės teisės aktus, reglamentuojančius smurtą artimoje aplinkoje. Kaip trumpai apibendrintumėte situaciją?

K. Čepas: Galima pastebėti, kad Europos Sąjungoje pradedama atkreipti dėmesį į moterų su negalia patiriamas problemas, tačiau konkrečių teisinių instrumentų vis dar trūksta. Tarptautinėje teisėje ganėtinai detaliai reglamentuotas smurtas dėl lyties, tačiau labai aiškių atsakymų apie moterų su negalia apsaugą nėra. Bene aiškiausiai šių moterų padėtį išskiria Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, kurioje įtvirtinama, kad moterys ir mergaitės su negalia patiria papildomą diskriminaciją.

Karolis Čepas, M. Ambrazo nuotr.

Apžvelgdami nacionalinę teisę, analizavome, kaip vietiniame kontekste užtikrinami tarptautiniai standartai. Iš pirmo žvilgsnio, mūsų šalyje sudėti neblogi pamatai sukurti efektyvų apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje mechanizmą, tačiau teisinėje sistemoje trūksta individualizuoto požiūrio. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatyme neturime smurto lyties pagrindu apibrėžimo, todėl stinga ir moterų su negalia apsaugos detalizavimo. Norėtųsi, kad grupės, kurios statistiškai patiria arba susiduria su didesne rizika patirti smurtą, sulauktų tikslingų pagalbos priemonių.

Į Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymą siūlote įtraukti smurto dėl lyties sąvoką, moteris su negalia įvardyti kaip pažeidžiamą grupę. Kokią naudą tokie pakeitimai duotų?

A. Daukšaitė-Timpė: Kalbėdama su paslaugų teikėjais (-omis) ar institucijų, priimančių poįstatyminius aktus, atstovais (-ėmis) pastebiu, kad nuostatų įtvirtinimas įstatymu yra itin svarbus. Problemą įvardijus įstatymiškai, atsiranda pagrindas formuoti veikimo praktiką.

K. Čepas: Įstatymai turi tiesioginę taikymo funkciją, bet, tuo pačiu, jais formuojamas bendras suvokimas ir moralinės normos. Vien problemos įvardijimas – su lytimi ir negalia susijusios nuostatos didina riziką patirti smurtą artimoje aplinkoje – gali prisidėti prie tikslingo jos sprendimo. Su lytimi susiję klausimai visuomenėje yra itin jautrūs. Turint įstatyminį pagrindimą, kodėl reikėtų kalbėti apie smurtą lyties pagrindu, kai kurioms įstaigoms ar organizacijoms būtų daug drąsiau diskutuoti ir siūlyti sprendimus.

Specializuotos kompleksinės pagalbos centrai yra įpareigoti nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusiems žmonėms su negalia teikti paslaugas jiems tinkamu būdu. Kokių iššūkių kyla norint užtikrinti paslaugų prieinamumą?

K. Čepas: Išskirčiau vieningos sistemos trūkumą. Valstybė turėtų sukurti nacionalinį standartą, kaip suteikti paslaugas asmenins su skirtingomis negaliomis. Dabar dažnai viskas priklauso nuo konkrečių asmenų, jų suvokimo, žinių ir pasiruošimo. Prieinamumo užtikrinimą žmonės gali suprasti labai primityviai, bet jis tikrai apima daug daugiau nei vien fizinės aplinkos pritaikymą.

A. Daukšaitė-Timpė: Visiškai pritariu. Jeigu kalbėtume apie asmenis su regos ar klausos negalia, tai dažniausiai nėra jokių algoritmų, kaip bus teikiamos paslaugos, ką jau besakyti apie asmenis su psichosocialine negalia arba intelekto negalia… Pastarieji (-osios) apskritai susiduria su itin dideliu kompleksinių paslaugų trūkumu, o smurto artimoje aplinkoje atveju tokia auka yra ypač pažeidžiama. Neturime beveik jokio pagalbos baudžiamajame procese mechanizmo – palydėjimo, pagalbos priimant sprendimus ir kitokių paslaugų. Apskritai, smurtas prieš moteris su psichosocialine ar intelekto negalia lieka nepastebėtas.

Savo tyrime pabrėžiate statistikos svarbą. Kodėl svarbu rinkti informaciją apie negalios aspektą, kai asmenys susiduria su smurtu artimoje aplinkoje?

A. Daukšaitė-Timpė: Lietuvos negalios organizacijų forumo ir Lietuvos socialinių mokslų centro atstovai (-ės) atliko viktimologinį moterų su negalia tyrimą. Apklausus 105 smurtą artimoje aplinkoje patyrusias moteris su negalia paaiškėjo, kad 93 proc. jų bent kartą per gyvenimą yra patyrusios psichologinį smurtą, 84 proc. – fizinį. 26 proc. moterų nurodė fizinį smurtą patiriančios kartą per savaitę / mėnesį. Tokio intensyvumo seksualinį smurtą nurodė patiriančios 24 proc. respondenčių.

Audronė Daukšaitė-Timpė, M. Ambrazo nuotr.

O ką rodo praktika? Užfiksuotų nusikaltimų prieš moteris su negalia yra labai mažai, dar mažiau jų baigiasi baudžiamųjų bylų iškėlimu. Moteris su negalia susiduria su didesne rizika patirti smurtą, tačiau baudžiamoje statistikoje tai neatsispindi. Bendrai, Lietuvoje duomenys apie moterų su negalia padėtį renkami epizodiškai. Norėdami žinoti realią situaciją, turime rinkti informaciją. Jei nerinksime duomenų apie nukentėjusias, nieko nežinosime apie aukas. Jei nieko nežinosime apie aukas, nesuprasime, kokios pagalbos ir specializuotų priemonių joms reikia.

K. Čepas: Išsamių duomenų turėjimas leidžia sprendimus priimti informuotai, o ne spėliojimo būdu.

Kokią įtaką moterų su negalia apsaugos nuo smurto sistemoje galėtų turėti ekonominio smurto kriminalizavimas?

A. Daukšaitė-Timpė: ekonominis smurtas yra dažna smurto forma. Jos įtraukimas į baudžiamų nusikaltimų sąrašą tiesiogiai prisidėtų prie moterų, įskaitant ir moterų su negalia, apsaugos stiprinimo. Ekonominis nugalinimas apriboja žmonių teises, žlugdo, naikina jų savivertę. Žmonės su negalia Lietuvoje susiduria su didesne skurdo rizika, gali būti finansiškai priklausomi (-os) nuo savo artimųjų ir įvairių išmokų. Galimybių dirbti, disponuoti savo lėšomis apribojimas yra smurtas. Jo kriminalizavimas būtų postūmis kovoje su moterų su negalia išnaudojimu ir nugalinimu.

A. Daukšaitė-Timpė yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės grupės l. e. p. vadovė, K. Čepas – Teisės grupės vyresnysis patarėjas. Savo tyrimą jie atliko įgyvendindami projektą „Matomos: dėmesys smurtui prieš moteris su negalia“.

Straipsnis parengtas įgyvendinant minėtą projektą „Matomos: dėmesys smurtui prieš moteris su negalia“. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Piliečių, lygybės, teisių ir vertybių programos 2021 m. lėšomis (sutarties su Europos Komisija Nr. 101049158 – SEEN). Europos Komisija neprisiima atsakomybės už galimą pateiktos informacijos panaudojimą.