Čia karšta, neįtikėtinai drėgna ir labai žalia. Apsiginklavę vandeniu, purškalu nuo uodų ir fotoaparatais, vaikštome po Raha Musa miško draustinį. Jame Pasaulio aplinkos centras užsiima nuniokotų durpinių miškų (drėgnieji atogrąžų miškai, kuriuose dėl drėgmės susiformuoja storas durpių sluoksnis – red. past.) atkūrimu.
Kur slypi problema? „Per pastaruosius dešimt metų daugiau nei 500 hektarų draustinio buvo nelegaliai sunaikinta ir sudeginta ūkininkavimo tikslais“, – teigia Pasaulio aplinkos centras.
Miškų deginimas yra pigiausias būdas turėti daugiau maisto auginimui tinkamos žemės. Nenuostabu, jog toks būdas itin patrauklus tiems, kurie neturi pakankamai pinigų. „Besivystančiose šalyse visuomet egzistuoja skurdo aspektas“, – sako Chee, mūsų gidas.
Didžiausia problema yra ta, jog deginami durpiniai miškai išskiria didžiulį anglies dioksido kiekį, kuris iki tol kaupėsi durpėse. Tai pats baisiausias klimato kaitos prognozės išsipildymas.
Laimės siekis
Užkalbinu vieną iš aktyvistų. Jis noriai kalba apie viską, kas yra susiję su medžių auginimu.
„Kodėl tai darai?“ – klausiu. Jis mano, kad esu nedėmesinga ir tikriausiai nesiklausiau, tad atsako: „Durpinis dirvožemis yra labai svarbus aplinkosaugai. Turime atauginti šią sugadintą teritoriją…“.
„Bet kodėl tu tai darai?“
Jis nusišypso. „Tai daro mane laimingu. Man gera matyti augančius medžius. Gera, kad galiu padėti.“
Šiukšlių upė
Sungai Way – tai ketvirtos klasės upė, o tai reiškia, jog vanduo joje yra labai užterštas (penktos klasės upės vanduo laikomas nuodingu). Pagrindinis jos taršos šaltinis – atliekos, atkeliaujančios tiek iš gyvenamųjų, tiek iš prekybinių ar pramoninių rajonų. Mūsų gidas sako, kad žmonės nelaiko upės gamtos dalimi, jie ją mato tiesiog kaip šiukšlyną.
Inicijuotas projektas W.A.T.E.R. siekia pakeisti šį požiūrį. „Tai unikalus projektas“, – sako mūsų gidas. „Tai tikras gamtos atkūrimas, kai dauguma kitų tokių projektų siekia tik aplinkos pagražinimo“.
Sąmoningumo didinimas jau atsipirko ir artimiausiu metu planuojama vėl suleisti vietines žuvis į upę, kurioje šiuo metu apsigyvenusios taršai atsparios žuvys imigrantės.
Tačiau tokia situacija tik žemutinėje upės dalyje. Miškuose, kur išteka Sungai Way, galime pasiklausyti tyro, neužteršto vandens tekėjimo. Garsas išties kitoks.
Taman Alam Kuala Selangoras
Suaugusiajam patekti į Kuala Selangoro nacionalinį parką – mangrovių mišką, nutolusį apie 60 km į Šiaurę nuo Kuala Lumpūro – kainuoja 4 RM (Malaizijos ringitus). Tai šiek tiek mažiau nei 1 euras. Parkas įkurtas 1987 metais ir savo logotipu pasirinko nykstantį sidabrinį langūrą (dar vadinamą sidabrinių lapų beždžione). „Tai ponas Bekhamas“, – sako parko vadovas Nagarajanas Rengasany, – Panko šukuosena, suprantate“.
Su beždžione ar be jos, 1980-aisiais šiai vietovei iškilo didelė grėsmė virsti golfo aikštynu. Tuometinė valdžia išties nusipelno pagyrimų todėl, jog pasirinko apsaugoti mangrovės mišką, o ne patenkinti kelių žmonių pomėgius. Bet šiandien valstybės piniginės paramos nebeskiria ir parkas turi verstis pats. Dėl to Nagarajanas tikisi, kad būsimas ministras bus „gamtos žmogus“. Jam jau gana pagalbos prašymų, į kuriuos niekas neatsako.
Nors teritorija saugoma, tačiau parką supantys vandens telkiniai užteršti. „Šioje šalyje gyvena vis dar neatsakingi žmonės“, – sako Nagarajanas. Bet parodykite vietą, kur tokių žmonių nėra…
Sėslūs klajokliai
Kai 2007-aisiais Kampung Sungai Bumbun kaime, kuriame gyvena Hma Meri genties žmonės, buvo įvesta elektra, pirmas dalykas, kurį jie įsigijo, buvo televizoriai. Antras pirkinys – panaudoti mobilieji telefonai.
Ryšys čia geras (kelionės bendrakeleivis Ianas sako, kad, tiesą sakant, geresnis nei jo namuose Jungtinėje Karalystėje), o telefonai tikrai lengvai naudojami. Vienintelė problema, kad Hma Meri žmonės dažniausiai neturi pinigų sumokėti už skambučius ar trumpąsias žinutes.
Hma Meri visada buvo klajokliai. Ir yra tokie iki šiol. Priversti persikelti iš valčių, kuriose gyveno, ant žemės, kuri nebuvo jų (ir teisiškai vis dar nėra), šiuo metu jie jaučiasi tarsi spąstuose ir ilgisi „senų, gerų dienų“.
„Kai buvome klajokliai, mums liepė apsistoti vienoje vietoje. Dabar – mums liepia išsikelti“. Tai visiškai nepasisekusios vystymosi politikos pavyzdys.
Buvę klajokliai dabar drožinėja, audžia ir bando išsaugoti vietinių statusą tose žemėse, kuriose gyvena. Vietinė Reita parodo mums kelis namus: „jų vis mažiau ir mažiau“. Palmių plantacijų apsuptyje be teisių į žemę gyvenantys Hma Meri žmonės sako, kad nėra nusistatę prieš valdžią. Jie tik nori, kad viskas vyktų kiek kitaip.
Lygus sąžiningumas
Hma Meri Tompoku Topoh moterų audimo dirbtuvėse taikomas naujas verslo modelis. Jis yra sąžiningesnis bendruomenei, nei ankstesnis, kuris iki šiol naudojamas visur kitur. Pagal anksčiau veikusį prekybos modelį tarpininkai (iš vadinamosios gamintojo-tarpininko-pirkėjo grandinės) gaudavo iki 70 procentų visų pajamų už parduotus Tompoku Topoh moterų pagamintus rankdarbius.
Ir žmonės su tuo taikėsi? „Kai gyveni skurde, neturi kito pasirinkimo“, – sako Reita Faida Rahim. Ji koordinuoja „Gerai OA“ – kilnojamuosius prekystalius, kuriuose parduodami rankdarbiai, sukurti Orang Asli – Vakarų Malaizijos vietos bendruomenių.
Gyvendamas skurde iš tiesų neturi jokio pasirinkimo. Nebent yra žmonių, kurie nori tau padėti, kaip pavyzdžiui „Gerai OA“, kuri užtikrina, jog 100 procentų gautų pajamų sugrįžtų bendruomenei.
Lygybės principas giliai įsišaknijęs pačioje Hma Meri bendruomenėje. „Darbo galimybės skirstomos ne pagal lytį“, – sako Reita. Jei žmogui geriau sekasi kurioje nors srityje, jis skatinamas tuo ir užsiimti. Čia vyrai yra geresni valgio gaminime ir vaikų priežiūroje.
Tarp vyrų ir moterų Hma Meri bendruomenėje vyrauja lygybė – idėja, kuri yra tokia paprasta, tačiau taip sunkiai įgyvendinama daugelyje kitų bendruomenių.
Straipsnis spausdintas bloge „Th!nkaboutit“ ir „Lietuvos žiniose“.
Straipsnių ciklas „Pasaulis tavo akimis“ sugrįžta naujam sezonui ir vėl kviečia susipažinti su besivystančiomis šalimis. Lietuvos ir užsienio žurnalistų istorijos pasakos apie socialinius, politinius, aplinkosauginius ir kultūrinius iššūkius, su kuriais susiduria šių šalių gyventojai. Asmeninės patirtys iš Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos šalių padės sklaidyti mitus, o gal ir suprasti, jog ten gyvenantys žmonės dažnai susiduria su panašiais iššūkiais, kaip ir mes čia, Lietuvoje.
Projektą „Žiniasklaida vystymuisi“, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
