Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
Skaitinys

Marija Gimbutienė pabėgėlių stovykloje

Marija Gimbutienė, paimta iš lma.lt

Marija Gimbutienė, paimta iš lma.lt

Rasa Navickaitė, satenai.lt | 2021 11 07

Dviaukštės lovos, jose – miegmaišiai. Kur ne kur kabo keli rūbai, prie lovų pastatyti batai, du tušti puodukai. Keturios lovos sustatytos viena šalia kitos kambaryje, kuris atrodo kaip mokyklos klasė, greičiausiai – lietuvių kalbos kabinetas. Ant nusilaupiusių sienų sukabinti maironiai, valančiai ir žemaitės susirūpinę žiūri į svetimšalių laikiną gyvenamąją vietą.

Šia nuotrauka pailiustruota nesena Seimo kontrolieriaus ataskaita dėl Lietuvoje gyvenančių „nelegalių“ migrantų apgyvendinimo sąlygų, kurios neatitinka įvairių tarptautinių susitarimų, žemina šiuos žmones, kelia grėsmę jų sveikatai ir gerovei. Kas sieja juos ir mus? Kodėl jie mums turėtų rūpėti? Ko jie čia apskritai atėjo? Lietuvių literatūros pamokose mokyti dalykai nepadeda suprasti globalaus pasaulio, kurio mechanizmai per kelis mėnesius atvedė tūkstančius Afrikos ir Azijos šalių gyventojų į mažą ir šaltą Rytų Europos šalį. Mokykloje skaityti lietuvių tremtinių memuarai, diasporos sukurta literatūra mums – tik savos tragiškos praeities atminimas. Šio atminimo mes negalime, nemokame susieti su kitų žmonių dabartimi. Mūsų literatūroje daug pabėgėlių, daug netekusiųjų savos žemės ir savų namų, bet nė vienas jų nėra juodaodis ar musulmonas.

Lankydamasis Varėnos rajone, Vydenių migrantų stovykloje, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Laurynas Kasčiūnas aiškino ten laikomiems pabėgėliams, kad lietuvių masinės emigracijos į Vakarus Antrojo pasaulinio karo metais „negalima lyginti“ su dabartine migrantų situacija Lietuvoje. Lietuva pabėgėlių krizę laiko Baltarusijos provokacija, „hibridiniu karu“, o kiekvieną pabėgėlį – įtartinu šio karo įrankiu. Žinoma, pasaulio ekonominės nelygybės kontekste keista ne tai, kad imigracija Lietuvą pasiekė, o tai, kad ji pasiekė ją tik dabar. Lietuva, atrodo, neketina priimti nė vieno migranto, o tuos, kurie dabar glaudžiasi Lietuvoje, laiko apgailėtinomis sąlygomis. Lietuvoje migrantų integracijai pritaria 3 % žmonių, o visi kiti mano, kad migrantus reikia atbaidyti, kuo prasčiau su jais elgtis (kad būtų pamoka) ir nė vieno jokiais būdais neįsileisti čia gyventi. Migrantų prieglobsčio prašymų peržiūra yra skubota ir tik parodomoji, su jais dirbantys pareigūnai žino (ir kai kurie drįsta papasakoti žurnalistams), kad nė vienas migrantas negali būti priimtas.

Kodėl mums negalima lyginti dabartinės pabėgėlių situacijos su lietuvių emigracija į Vakarus? Nes „mes“ esame lietuviai, baltieji, europiečiai? Nes „mes“ bėgome dėl „teisingų“ politinių priežasčių, nuo Sovietų Sąjungos? Galbūt manome, kad Vakarai „mus“ pasitiko išskėstomis rankomis? Nors istorinės paralelės yra keblus dalykas, šis įsivaizduojamas skirtumas tarp „mūsų“ praeities ir „jų“ dabarties – tik iliuzija. Moderniame pasaulyje žmonės priversti emigruoti iš gimtosios šalies dėl įvairiausių priežasčių – pradedant kariniais konfliktais, ekologinėmis katastrofomis, baigiant ekonominėmis sąlygomis, trukdančiomis jiems išgyventi ir išlaikyti šeimas. Kaip teigia Rytų Londono universiteto profesorius Philipas Marfleetas, visi priverstiniai migrantai yra pabėgėliai, nors ne visi jie gauna vienodą teisinę apsaugą. Pabėgėlių dalia, nors istoriškai ir sociopolitiškai skirtinga, iš esmės yra ta pati – tai dalia žmonių, kurie negali sugrįžti į gimtąją šalį ir tampa nenorima ir beteise populiacija kitoje šalyje. Pabėgėliai – tai žmonės, kuriuos lengviausia nužmoginti, nes jų negina jokios galios struktūros, už jų nestovi jokia valstybė, juos gina tik tarptautiniai susitarimai, juos gelbsti dažnai tik svetimų žmonių geraširdiškumas.

Šiemet Lietuvoje minime vienos svarbiausių lietuvių išeivijos asmenybių – Marijos Gimbutienės – šimtmetį. Ją žinome kaip žymią mokslininkę, archeologę, kaip karjeros aukštumų pasiekusią moterį, Lietuvos patriotę, originalią mąstytoją, daugybės knygų ir straipsnių autorę. Visgi Gimbutienė kadaise buvo ir nieko ypatingo dar nepasiekusi, nuo karo bėganti dvidešimtmetė. Esame įpratę kalbėti apie iš Lietuvos į Ameriką po Antrojo pasaulinio karo išvykusiuosius kaip apie dipukus – tai angliško displaced persons („išvietinti žmonės“), arba DP, sulietuvintas variantas. Valstybinė lietuvių kalbos komisija aiškina, kad „dipukai“ – tai oficialių terminų „pabėgėliai“ arba „perkeltieji asmenys“ šnekamasis atitikmuo, reiškiantis žmones, karo veiksmų metu išvykusius ar išvežtus iš savo gyvenamosios teritorijos ir atsidūrusius užsienyje. Šis straipsnis tad yra apie Mariją Gimbutienę kaip pabėgėlę, dipukę, benamę, prieglobsčio svetimoje šalyje ieškančią svetimšalę, su mažais vaikais vandeniu ir sausuma nuo karo ir politinio persekiojimo bėgančią moterį, pabėgėlių stovyklos gyventoją, išvietintą žmogų, žmogų be valstybės.

Bėgti iš Lietuvos Marija Gimbutienė nusprendė 1944 metų vasarą. Raudonoji armija tuomet sėkmingai veržėsi į Vakarus, triuškindama nacistinės Vokietijos kariuomenę, ir artėjo prie Baltijos šalių. Marija ir jos vyras Jurgis priklausė tarpukario Lietuvos intelektualiniam elitui, abu dalyvavo Birželio sukilime Kaune, aktyviai siekdami išvyti Raudonąją armiją. Į Lietuvą sugrįžusi sovietinė valdžia jų šeimai būtų reiškusi arba deportaciją į Sibirą, arba mirtį, tai Gimbutams buvo aišku, kaip ir dešimtims tūkstančių kitų šeimų.

Kelionė prasidėjo prie Nemuno ties Kaunu 1944 metų liepą. Ten kartu su daugybe kitų žmonių Marija ir Jurgis su vienų metų dukrele Danute mėgino patekti į vieną iš žemyn upe plaukiančių baržų. Iš pradžių tikėjosi, kad prisiglaus Žemaitijoje, Jurgio šeimai priklausančiuose namuose, bet suprato, kad Raudonajai armijai besiveržiant į priekį galiausiai prireiks trauktis ir gilyn į Vakarus. Nemuno prieplaukoje Kaune Gimbutienė atsisveikino su motina Veronika Alseikiene (jos nematys iki pat 1960 metų). Tą dieną, žinoma, nebuvo galima nuspėti, ar apskritai dar kada pavyks susitikti su Lietuvoje likusiais. Baržoje visi nakvojo po atviru dangumi, upėje. Kitą naktį barža pasiekė Jurbarką, iš ten vežimu Gimbutai nukako pas Jurgio tėvus pernakvoti, o ryte patraukė į Skaudvilę, pas kitus giminaičius. Po poros dienų – dar pas kitus giminaičius, į Paežerio dvarą Šilalės valsčiuje. Svarbiausia tuo metu buvo pasiimti kuo daugiau maisto – prisilydyti taukų, į medinę dėžę prisidėti kiaušinių. Vėliau rašydama apie tas dienas Gimbutienė gailėsis įvairių sprendimų – kai kas buvo pernelyg naivu, o kai kas pernelyg praktiška.

Į Vakarus Gimbutai pajudėjo rugsėjo 15 dieną traukiniu iš Šilalės. Vienintelis kelias į Vakarus, tolyn nuo sovietinės armijos, ėjo per nacistinės Vokietijos užgrobtas Rytų Europos teritorijas. Kone per jėgą įsigrūdę į perpildytą traukinį, Marija su dukra ir Jurgis sėdėjo skirtinguose vagonuose. Kaip atsiminimuose vėliau rašė Marija Gimbutienė: „Sėdėjom spūstyje tarp vokiečių kareivių be trupinėlio maisto, be lašo vandens, be atsarginių kelnaičių. Vaikas baisiausiai prašo valgyti, verkia, o čia viena bjauri vokietė valgo sumuštinį ir įsako mums lietuviškai nekalbėti, nes jie, vokiečiai, nepakenčią Vokietijoj svetimos kalbos. Ragana, galvoju, nusilenksi ir tu kada nors svetimtaučiams, o tavo širdis neleidžia nei kąsnelio duonos atiduoti svetimtaučio vaikui.“ Įsrutyje (dabartinis Černiachovskas, Kaliningrado sritis) teko persėsti, dar kartą – Alenšteine (dabartinis Olštynas, Lenkija). Rugsėjo 17 dieną traukinys pagaliau pasiekė Vieną. Gimbutienei su vaiku pavyko gauti lovą bendrabutyje prie Vakarinės stoties – čiužinys buvo duobėtas ir nešvarus, pilnas blusų. Viename kambaryje glaudėsi apie 60 įvairių tautybių moterų. Per naktį verkusi dukra įsiutino Marijos kambariokes ir ryte ji buvo išprašyta viešbučio savininkų. Gimbutienė su mažu vaiku ir lagaminais visą kitą dieną bastėsi po Vienos parkus ir gatves, išgirdusi sirenas slėpėsi nuo bombardavimo slėptuvėje. Dvylika naktų Gimbutai miegojo nakvynės namuose, kavinėse, gatvėje. Vienoje tomis dienomis buvo pilna nuo sovietinės okupacijos bėgančių lietuvių.

Rugsėjo 29-ąją jiems galiausiai pavyko išsinuomoti kambarį prašmatniame Vienos Hycingo rajone. Gimbutienė netgi rado laiko apsilankyti Vienos universiteto rengiamose archeologijos paskaitose (paskaitas ten tuo metu skaitė vėliau kolaboravimu su naciais apkaltintas Oswaldas Menghinas), dalyvauti lietuvių bendruomenės renginiuose. Rytus dažniausiai praleisdavo vaikščiodama su dukra parkuose – ne dėl malonumo, bet stengdamasi išvengti bombardavimo. Didžiausias oro pavojus būdavo tarp 10 val. ryto ir 14 val. popiet. Deja, spalio ir lapkričio mėnesiais artėjant Rytų frontui pasidarė aišku, kad toliau bėgti neišvengiama. Jurgiui pavyko susirasti darbą fabrike Insbruke, o per Vienos šeimininkų kontaktus – ir butą. Toliau į Vakarus Gimbutienė pajudėjo jau gruodžio 16 dieną.

Kelionė į Insbruką, kuri šiandien užtruktų 4 valandas, truko 30 valandų. Atvykę į Insbruką Austrijos vakaruose, Gimbutai suprato, kad šis miestas Sąjungininkų bombarduojamas dar intensyviau nei Viena – tai buvo svarbus transporto mazgas. Vengdama bombardavimų, Gimbutienė su dukra dienomis kildavo į miestą supančius kalnus. Insbruke Gimbutai pasitiko ir pirmąsias savo Kūčias svetimoje šalyje – džiaugėsi su maisto kortelėmis gavę vyno ir obuolių. Jurgis Gimbutas rašė: „Kalėdų dieną vėl pakilom į kalnus. Ten mus užklupo aliarmas. Bombardavo Kalėdų dieną ne kokie barbarai, o krikščioniškųjų Vakarų lėktuvai.“ Dienoraščiuose – detalūs maisto aprašymai, ypač jeigu svarbesnėmis progomis pasisekdavo gauti mėsos. Insbruke Gimbutai praleido keturis mėnesius, įsitraukė į lietuvių bendruomenės organizacinius reikalus, surengė Vasario 16-osios minėjimą. Marija Gimbutienė vėl mėgino apsiginti disertaciją ir gauti daktaro laipsnį, šį kartą Insbruko universitete, tačiau nespėjo gauti dokumentų iš Berlyno, kuris tuomet jau ruošėsi sovietinės armijos antpuoliui.

Nacistinės Vokietijos pralaimėjimas kare tuo metu darėsi akivaizdus – naujienas Gimbutai sekė per radiją. Sovietinei kariuomenei sėkmingai besiveržiant į Vokietijos prieš tai užimtas žemes lietuvių pabėgėliai stengėsi judėti kuo toliau į Vakarus, kad galėtų ten „pasitikti“ Sąjungininkų kariuomenę ir karui pasibaigus neatsidurtų Sovietų Sąjungos okupuotoje zonoje. Gimbutams pavyko prisiglausti mažame pietų Vokietijos kaimelyje Urnau, klebonijoje. Kaimelio kunigas priėmė Gimbutus įtariai – jiems teko įrodinėti, kad neturėjo ryšių su nacių okupacine valdžia, kad nekolaboravo. Karo pabaigai aiškėjant niekas nenorėjo susikurti papildomų problemų. Po karo laukė denacifikacija. Urnau Gimbutai pasitiko Prancūzijos kariuomenę, o po savaitės, gegužės 8-ąją, Vokietija kapituliavo prieš Sąjungininkų kariuomenę.

1944 metų vasarą 100–120 tūkstančių lietuvių emigravo į Vakarus, ieškodami prieglobsčio nuo jiems nepalankaus režimo. Tie, kurie negalėjo ar nenorėjo išvykti, pasitiko mums gerai žinomą lemtį – 1945–1958 metais apie 200 tūkstančių Lietuvos gyventojų buvo deportuoti į Sibirą, kur kas dešimtas mirė nuo gyvenimui nepalankių sąlygų (tarp politinių kalinių – kas antras). Šios sovietinės valdžios aukos papildė Vokietijos okupacijos aukų sąrašą – nacistinės valdžios Lietuvoje metais buvo nužudyta apie 250 tūkstančių žmonių, didžioji jų dalis buvo žydų tautybės.

Nenuostabu tad, kad Antrasis pasaulinis karas sugeneravo pasaulyje ligi tol nematytus pabėgėlių srautus – 1939–1947 metais 55 milijonai europiečių tapo pabėgėliais. Iškart po karo Europoje buvo apie 11 milijonų išvietintų žmonių, iš jų 9 milijonai glaudėsi Vokietijoje. Pasaulis nuo to laiko labai pasikeitė, tačiau ne taip radikaliai, kaip norėtume. Šiandien, po pusšimčio sovietinės okupacijos metų ir jau trijų dešimtmečių nepriklausomybės, Lietuva gyvena taikos laikotarpiu. Deja, taikos laikotarpiai pasaulio istorijoje yra apriboti geografiškai ir vienoje vietoje klestint taikai (kaip šiuo metu yra Europoje), kitos pasaulio šalys yra tapusios karo zonomis. Sirijoje, Kamerūne, Sudane ir Kongo Demokratinėje Respublikoje šiuo metu vyksta pilietiniai karai, Irako valdžia kovoja su „Islamo valstybės“ karinėmis grupuotėmis, o kurdų tautybės žmonės, gyvenantys Turkijoje, Sirijoje ir Irake, patiria politinę ir socialinę priespaudą. Afganistane vos prieš kelis mėnesius valdžią paėmė brutalus Talibano režimas. Šiose ir kitose konfliktų draskomose pasaulio vietose iškyla savi stalinai ir hitleriai, vykdomi teroro aktai, genocidai, pažeidžiamos žmogaus teisės, o žmonės masiškai traukiasi į kitas šalis. Visų pirma į gretimas šalis, tokias kaip Turkija, Pakistanas, Uganda (didžiausia migrantų priėmėja), o vėliau kartais mėgina patekti ir į pirmojo pasaulio šalis, tokias kaip turtingoji Europos Sąjunga, kurios dalis esame ir mes.

Lietuvą šiemet pagaliau pasiekė pirmieji keli tūkstančiai nuo įvairių konfliktų bėgančių žmonių. Jie patenka į šalį, kaip žinome, iš Baltarusijos, padedami, o vėliau ir per prievartą pastumiami diktatoriaus Lukašenkos pareigūnų. Lietuvoje ši situacija populiariai vadinama „hibridiniu karu“ ir akcentuojamos grėsmės valstybės saugumui, vaizduojant, tarsi ši padėtis būtų išskirtinė ir negirdėta pasauliniame kontekste. Visgi manipuliacijos migrantais yra gerai žinomas politinis įrankis – juo naudojosi, tarkime, Turkija 2015 metais, atverdama vartus į Europą pabėgėliams iš Sirijos. Kaip dabar pabėgėliai „įstringa“ tarp Baltarusijos ir Lietuvos ar Lenkijos sienos, taip tuomet jie panašiai įstrigdavo tarp Turkijos ir Graikijos sienos, stumdomi valstybės pareigūnų iš abiejų pusių. Migranto, kaip grėsmės valstybės saugumui, įvaizdis yra labai senas, senesnis nei dabartinė migracijos „krizė“ – jis gimė turbūt kartu su šiuolaikine nacionalinių valstybių biopolitika, su moderniomis valstybių sienomis. Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė, tarkime, mėgino įtikinti visuomenę, kad iš nacių valdomos Vokietijos Antrojo pasaulinio karo metais bėgantys žmonės, tarp jų ir žydai, gali būti nacių žvalgybininkai. Gerai žinoma istorija, kai 1939 metais JAV ir Kuba nesutiko priimti iš Vokietijos atplaukusio vandenynų lainerio „St. Luis“ su 937 keleiviais, daugiausia žydais, ir privertė laivą grįžti į Europą. Naciams užėmus įvairias Europos šalis, ketvirtadalis šio laivo keleivių žuvo per Holokaustą. Žinoma, tuometinė „šnipų“ baimė buvo neatsiejamai susijusi su tiek Europoje, tiek JAV paplitusiu antisemitizmu. Karui pasibaigus nacių baimę Amerikoje ir Vakarų Europoje pakeitė komunizmo baimė.

Apskritai daugumą Antrojo pasaulinio karo metais Europoje išvietintų žmonių persekiojo kolaboravimo arba su naciais, arba su komunistais (arba ir su vienais, ir su kitais) šešėlis ir dauguma turėjo įrodinėti vis perpasakodami savo gyvenimo istoriją, kad nėra slaptieji agentai ir nekelia grėsmės priimančios šalies saugumui. Daugelis, žinoma, turėjo pakeisti savo gyvenimo istoriją taip, kad ši tiktų prie vyraujančios pokario ideologijos, ir ištrinti iš biografijos kolaboravimo (ir nesipriešinimo) epizodus. Dauguma nuo sovietinės armijos bėgusių lietuvių gyveno palyginti ramų ir saugų gyvenimą nacistinės okupacijos metais, sugebėdami netgi prisidėti prie kultūrinio gyvenimo, tęsti darbus, rašyti straipsnius į propagandinius laikraščius. Mažuma aktyviai prisidėjo prie nacių nusikaltimų žmoniškumui. Nė vienas, gyvenęs tuo laikotarpiu, negalėjo likti visiškai nesuterštas politinių ideologijų ir jų pasekmių – daugelis turėjo perrašyti savo biografiją ir memuarus taip, kad atrodytų kaip aplinkybių auka ir galėtų pradėti naują gyvenimą svetur. Kaip rašo istorikas Tomas Balkelis, pokario Vokietijoje pasklidusios išvietintųjų stovyklos turėjo tapti vietomis, kurios perfiltruotų pabėgėlius, atsijotų, kas turėtų būti grąžintas į šalį, iš kurios pabėgo, o kam galima leisti likti Vakarų politiniame prieglobstyje. Kriterijai, pagal kuriuos pabėgėliai gaudavo ar netekdavo DP statuso, nebuvo aiškūs patiems pabėgėliams – didžia dalimi jie buvo bejėgiai stovyklų sistemos akivaizdoje. Nepaisant sunkumų, pabėgėlių stovyklose Vokietijoje virė socialinis gyvenimas, klestėjo nacionalistiniai sentimentai, žmonės stengėsi išlikti bet kokiomis sąlygomis ir susikurti galimybių geresniam gyvenimui, kai kur net susiburdavo intelektualinės oazės.

Karo nuniokota Vokietija buvo padalinta į keturias okupacines zonas – Gimbutai pasitiko karo pabaigą Prancūzijos okupacinėje zonoje, Viurtemberge-Hohencolerne. Ieškodami darbo ir studijų galimybių, o ypač kontaktų su kitais lietuvių pabėgėliais, rugpjūčio pabaigoje jie persikėlė į Tiubingeną. Pasak istoriko Vinco Bartusevičiaus, prancūzų okupacinė zona buvo palanki vieta lietuviams ir kitiems pabėgėliams iš Baltijos šalių – jie čia turėjo daugiau laisvių nei britų ar amerikiečių vadovaujamose zonose. Lietuviai neprivalėjo gyventi pabėgėlių stovyklose ir būrėsi didesniuose miestuose: Freiburge, Tiubingene ir Ravensburge. Kultūros ir švietimo generalinis direktorius šioje zonoje buvo Reymondas Schmittleinas, kuris tarpukariu dėstė Vytauto Didžiojo universitete, – jis buvo didelis „lietuvių draugas“. Šioje zonoje susibūrė nemažai lietuvių kultūrinio elito – Tiubingeno universitete į doktorantūros studijas prisiregistravusi Gimbutienė lankė savo buvusio profesoriaus, irgi pabėgėlio, Antano Salio paskaitas. Šiame universitete net buvo įsteigtas Baltistikos institutas. Gimbutienė džiaugėsi gyvenimo sąlygomis po ilgo bėgimo – pagaliau ji galėjo užsiimti akademiniais interesais. Kasdienis gyvenimas sukosi, kaip ji rašė dienoraštyje, tarp dukros priežiūros, maisto gamybos ir disertacijos rašymo. 1946 metų kovo 29 dieną Gimbutienė sėkmingai apsigynė disertaciją pavadinimu Die Bestattung in Litauen in der vorgeschichtlichen Zeit („Laidosena priešistorės Lietuvoje“) ir gavo mokslų daktaro laipsnį. Po metų gimė antroji dukra Živilė. Praėjus vos porai dienų po gimdymo, Gimbutienė sulaukė pareigūnų vizito ir gavo įsakymą kraustytis iš Tiubingeno į DP stovyklą. 1947 metų kovą Gimbutienė su paaugusia Danute ir naujagime Živile įsikraustė į pabėgėlių stovyklą Pfulingene.

Pfulingeno DP stovyklą jos gyventojai vadino „pilimi“, nors išties tai tebuvo didelis ir senas pastatas. Gimbutienės atmintyje ši stovykla buvo kone tikras rojus, čia ji praleido savo „laimingiausias dienas“: niekuomet nepritrūkdavo savanorių auklių prižiūrėti jos mažiems vaikams, ji turėjo privatų kambarį, nors ir drėgname pusrūsyje. Jurgis Gimbutas tuo metu gyveno Miunchene, dirbo UNRRA (Jungtinių Tautų pagalbos ir reabilitacijos administracijos) universitete pabėgėliams, tad Gimbutienė Pfulingene buvo likusi viena su vaikais. Svarbiausia, pasak Gimbutienės, buvo tai, kad šioje „pilyje“ susirinko Lietuvos intelektualinis elitas, kuris noriai rengdavo įvairias diskusijas ir renginius, netgi susiorganizavo akademinį „ketvirtadieninį klubą“. Gimbutienė, tuomet jau mokslų daktarė, stengėsi rasti laiko savo knygai (vėliau ji išleista pavadinimu „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“). Ji svajojo, kad galbūt šia linkme – senovinės simbolikos ir religijos analizės – galėtų plėtotis ir visas jos Lebenswerk (gyvenimo darbas). Šiame pabėgėlių „rojuje“ Gimbutienė, deja, negyveno labai ilgai, mažiau nei dvejus metus. Jurgis tikėjo, jog tam, kad Gimbutai galėtų sėkmingai emigruoti į JAV, jiems reikia prisiregistruoti JAV okupacinėje zonoje, ir prikalbino šiuo planu nesižavėjusią Mariją kraustytis su vaikais į DP stovyklą Miunchene. Amerika viliojo Gimbutus geresnio gyvenimo galimybėmis, tačiau kartu ir gąsdino – ypač Gimbutienė nerimavo, kad teks mesti mokslinį darbą ir užsiimti tik paprastais, fiziniais darbais, „tarnauti doleriui“.

Jau 1947 metų gegužę Gimbutienė buvo įvertinta kaip tinkama kandidatė UNRRA apsaugai ir nukreipta į „Luitpoldkaserne“ pabėgėlių stovyklą Miunchene, buvusius nacistinės vokiečių kariuomenės barakus. Prisiminimuose, kuriuos gerokai vėliau užrašė Joan Marler, Gimbutienės asmeninė padėjėja, ji pasakojo, kad šiuose barakuose jai teko gyventi 18 mėnesių. Sprendžiant iš jos dienoraščių, ji persikraustė į Miuncheną tik 1948 metų rudenį, tad galėjo juose gyventi tik pusmetį. Šis periodas Gimbutienės atmintyje liko tarsi juoda dėmė – „pats nelaimingiausias mano gyvenimo tarpsnis“, vėliau sakė ji – galbūt dėl to ir laiko kontūrai tapo neaiškūs. Miuncheno DP stovykloje sąlygos buvo kur kas prastesnės nei Pfulingene – Gimbutienė su vaikais čia gyveno viename dideliame kambaryje su 150 žmonių. Stovyklos gyventojams visą laiką trūko maisto – iš kariuomenės virtuvės būdavo galima gauti tik sriubos. Gimbutienė neturėjo geros prieigos prie virtuvės – net tam, kad pašildytų vaikams pieno (Živilei tuomet dar nebuvo nė dvejų), jei tekdavo leistis dviem aukštais žemyn. Gimbutienės lovos kaimynas – pabėgėlis iš Estijos, muzikantas – pasikorė tame pačiame kambaryje, kur gyveno Gimbutienė su vaikais, ant palubėje išsiraizgiusių vamzdžių.

Visgi pats baisiausias gyvenimo šioje pabėgėlių stovykloje aspektas Gimbutienei buvo nežmoniškas amerikiečių kariškių elgesys su stovyklos gyventojais. „Mes pabėgome nuo baisaus režimo, Sovietų Sąjungos, tačiau tuomet mes sutikome tokius žmones, amerikiečius, kurie buvo labai, nepaprastai žemo intelekto. Tai buvo tiesiog siaubinga. Aš to niekada nepamiršiu. Jie elgėsi su mumis tarsi su gyvuliais… Mes buvome tarsi kaliniai toje stovykloje“, – gerokai vėliau savo atsiminimuose pasakojo Gimbutienė. Emigracijos į JAV laukiantys pabėgėliai būdavo priverstinai vakcinuojami, tačiau jiems nebuvo suteikiama jokia informacija, kokias vakcinas jie gauna – kartais, ilgai laukiant emigracijos leidimo, vakcinos kartodavosi net kelis kartus – visą laiką nežinant, nuo ko jos. Visgi kaip didžiausias pažeminimas Gimbutienės atmintyje išliko amerikiečių organizuojami „patikrinimai“, kurių metu Rytų Europos pabėgėliai būdavo tardomi dėl jų galimo kolaboravimo su Sovietų Sąjunga. Gimbutams, kurie, kaip ir dauguma lietuvių, karo sąlygomis bėgo iš Lietuvos nuo sovietų persekiojimo, tai buvo ir savotiškas spjūvis į veidą. Amerikiečiai kankino pabėgėlius ilgais, psichologiškai sekinančiais tardymais, mėgindami išsiaiškinti, ar šie nekelia grėsmės JAV saugumui, ar iš Rytų Europos neįveš komunizmo bacilos.

Kaip aiškina istorikė Anna Holian, DP termino sukūrimas buvo susijęs su Sąjungininkų siekiu „nematyti“ žmonių be valstybės problemos – buvo tikimasi, kad visus karo išvietintus žmones pavyks grąžinti į jų kilmės šalis, nesvarbu, ar šios šalys tų žmonių nebenori priimti, ar nori juos susigrąžinti tik tam, kad persekiotų ir baustų politiniais pagrindais. Nors šiandien galbūt sunku suprasti, pokario metais Vakarų Europa tikėjosi sėkmingai deportuoti iš Sovietų Sąjungos bėgusius žmones. 1946 metais Sovietų Sąjunga tikino, kad vakarinėse padalintos Vokietijos teritorijose esama virš pusės milijono jos „piliečių“, nemaža jų dalis buvo iš Lietuvos, Latvijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Sovietų pareigūnai iš karto po karo turėjo neribotą prieigą prie DP stovyklų net ir Vakarų okupacinėse zonose, kur aktyviai skleidė propagandą apie gyvenimo Sovietų Sąjungoje privalumus ir mėgino įtikinti pabėgėlius grįžti į gimtąsias šalis. Kaip rašo Balkelis, Sąjungininkų (prancūzų, amerikiečių ir britų) pareigūnai dažnai neturėjo supratimo, dėl kokių priežasčių lietuviai ar kitų Baltijos šalių gyventojai galėtų nenorėti „grįžti“ į Sovietų Sąjungą, arba nežinojo, pavyzdžiui, kad žmonės, pabėgę iš Baltijos šalių, nekalba rusiškai. Puikiame straipsnyje apie lietuvių karo pabėgėlius Vokietijoje Balkelis pasakoja ir apie stovyklose gyvenusių lietuvių desperatiškus mėginimus išvengti priverstinės deportacijos – padirbtus pasus ir perrašytas biografijas, peticijas, vykdytus streikus, grasinimus susidorojimu su sovietų pareigūnais ir turto gadinimą.

Pokario metais formuojantis Šaltojo karo politikai, amerikiečių, britų ir prancūzų požiūris į repatriacijos klausimą pasikeitė, ir netrukus priverstinę deportaciją pakeitė perkėlimo strategija. Tuomet „atsijojimas“ buvo vykdomas jau galvojant, kurie žmonės yra ideologiškai „tinkami“ persikelti į vieną ar kitą šalį. 1947–1948 metais atsiradus galimybei persikelti į Kanadą, JAV, Didžiąją Britaniją, Izraelį ir kitas šalis, daugybė pabėgėlių iš Rytų Europos ja pasinaudojo. Dėl šio tarptautinės politikos poslinkio 1949 metais iš Vokietijos pagaliau pavyko išvykti ir Marijai Gimbutienei su šeima. Su tolimų giminaičių pagalba gavę kvietimą į JAV, 1949 metų kovo 10 dieną Hamburgo uoste jie pagaliau įlipo į Niujorko link plaukiantį laivą. Amerikoje prasidėjo dar vienas nelengvas jų, kaip migrantų, gyvenimo etapas, tik šį kartą jau be pabėgėlių statuso ir su juo susijusių suvaržymų. Gimbutienės sėkmės istorija vėliau tapo JAV Šaltojo karo kultūros dalimi – iš komunistų užgrobtos Rytų Europos pabėgusi moteris galėjo pasiekti karjeros aukštumų „laisvajame pasaulyje“, susikurti geresnį gyvenimą. Gimbutienė sulaukė ne vieno apdovanojimo ir paminėjimo ne tik dėl savo mokslinių pasiekimų, bet ir dėl ypatingo jos, kaip pabėgėlės, statuso.

Gimbutienės istorija yra išties išskirtinė. Skirtingai nei teigia dominuojanti idealizuota istorijos interpretacija, Antrojo pasaulinio karo išeiviai iš Lietuvos nebuvo „daugiausia“ intelektualai. Rašytojų ir mokslininkų istorijos žinomos geriau tik dėl to, kad buvo užrašytos, kad mes iki šiol domimės tokių žmonių kaip Marija Gimbutienė, Jonas Mekas, Vytautas Kavolis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Antanas Škėma istorijomis. Didžioji dalis lietuvių pabėgėlių buvo valstiečiai ir darbininkai, o jų migracijos istorijos yra menkai žinomos ir ištyrinėtos. Kaip ir šiandieninių pabėgėlių, jų gyvenimo trajektorijos priklausė nuo ideologinių ir politinių vėjų tarptautiniame kontekste. Kaip ir dabartiniais pabėgėliais, jais niekas per daug nepasitikėjo priimančiose šalyse, matė kaip grėsmę saugumui, kaip kultūrinio ir civilizacinio „perdirbimo“ reikalingus žmones iš Rytų. Dėl rasinių, etninių, kultūrinių skirtumų šiandien manome, kad lietuviai išeiviai smarkiai skiriasi nuo dabartinių pabėgėlių. Manome, kad mes išėjome išdidžiu lėtu žingsniu dėl garbingų ir svarbių priežasčių, o štai dabartiniai pabėgėliai skubriai bėga pamiškėmis, turbūt vedami įtartinų motyvų. Taip nėra. Tiesiog tuomet bėgome mes, o dabar mes turime priimti. Ir ši pasikeitusi perspektyva nulemia mūsų pasakojamas istorijas.

Straipsnyje remiamasi Vilniaus universiteto bibliotekos, Pacifica Graduate Institute ir Tiubingeno universiteto archyvų medžiaga.

Naudota literatūra:

Marija Gimbutienė, Dienoraštis ir prisiminimai, Kaunas: Naujasis lankas, 2015.

Marija Gimbutienė … iš laiškų ir prisiminimų, Vilnius: Žaltvykslė, 2005.

Jungtinių Amerikos Valstijų Holokausto muziejaus Holokausto enciklopedija internete, https://exhibitions.ushmm.org/americans-and-the-holocaust/main/us-fear-of-spies.

Anna Holian, Between National Socialism and Soviet Communism: Displaced Persons in Postwar Germany, Ann Arbor: University of Michigan Press, 2011.

Tomas Balkelis, „Living in the Displaced Persons Camp: Lithuanian War Refugees in the West, 1944–54“, Warlands: Population Resettlement and State Reconstruction in the Soviet-East European Borderlands, 1945–50, London: Palgrave Macmillan UK, 2009.

Vincas Bartusevičius, Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951, Vilnius: Versus aureus, 2012.

Tekstas publikuotas kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“.

Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki