Mediacija yra vienas iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Alternatyvūs ginčų sprendimo būdai teisinėje literatūroje dažniausiai suprantami kaip neteisminiai ginčų sprendimo mechanizmai, taikomi vietoj bylinėjimosi teisme. Lyginant su teismo procesu, mediacija yra daug pigesnė, trumpesnė, lankstesnė ir efektyvesnė.
Pasaulyje mediacija žinoma nuo seniausių laikų. Vos atsiradus pirmosioms žmonių bendruomenėms, reikėjo ieškoti būdų, kaip išspręsti tarpusavio nesutarimus. Taigi jau ankstyvaisiais amžiais vystėsi procesai, kurių metu trečioji šalis, turinti autoritetą visuomenėje, padėdavo ginčo šalims išspręsti jų nesutarimus. Pirmykštėse bendruomenėse kilusius konfliktus ginčo šalims padėdavo spręsti autoritetingi šeimos ar genties nariai, viduramžiais – dvasininkai, o šiandien šias funkcijas atlieka specialiai apmokyti asmenys – mediatoriai.
Savo prigimtimi mediacija yra labai panaši į šalių derybas. Kai kurie autoriai mediaciją netgi apibūdina kaip derybas, kurios vedamos padedant trečiajai šaliai. Esminis skirtumas tarp šių dviejų ginčų sprendimo būdų – trečiojo asmens dalyvavimas procese. Derybų metu šalys tarpusavio ginčą sprendžia tiesiogiai, o mediacijos atveju, joms tai daryti padeda trečioji nepriklausoma šalis – mediatorius. Dažnai šalių emocijos ir principinės pozicijos neleidžia joms rasti taikaus sprendimo derybų metu, todėl mediatoriaus dalyvavimas ginče tampa labai svarbus. Mediatorius naudodamas tam tikrą metodiką, specialias žinias ir profesinę patirtį, stengiasi sumažinti įtampą tarp šalių ir palengvinti jų bendravimą. Pagrindinis mediatoriaus tikslas yra padėti šalims taikiai išspręsti nesutarimą ir surasti abiems pusėms priimtiną sprendimą. Taigi mediaciją galima būtų apibrėžti kaip ginčų sprendimo būdą, kurio metu trečioji nepriklausoma šalis padeda ginčo šalims pasiekti abi puses tenkinantį susitarimą.
Mediacijos principai
Svarbu pažymėti, kad mediacijos procesas vyksta laikantis tam tikrų principų. Vienas svarbiausių iš jų – šalių savanoriškumas. Šis principas reiškia, kad šalys mediaciją renkasi ir joje dalyvauja savo noru. Savanoriškumo principas užtikrina, kad šalys išlaiko visišką dalyvavimo procese kontrolę. Tačiau šis principas turi ir neigiamą aspektą: šalys bet kada gali pasitraukti iš proceso, nutraukdamos visas pastangas taikiai išspręsti ginčą.
Mediacijos procese taip pat labai svarbus yra mediatoriaus nešališkumas ir neutralumas. Nešališkumo principas reikalauja, kad mediatorius elgtųsi vienodai su abiem šalim. Jis negali palaikyti kurios nors vienos iš ginčo dalyvių. Mediatorius privalo vienodai gerbti abiejų šalių pozicijas ir garantuoti, kad nei viena šalis nebus blogesnėje padėtyje. Tuo tarpu neutralumo principas reiškia, kad mediatorius negali būti suinteresuotas proceso baigtimi.
Privatumas ir konfidencialumas yra kiti du mediacijos principai. Privatumas mediacijos procesui suteikia patrauklumo, kadangi mediacijos metu ginčo šalys tarpusavio nesutarimą visada sprendžia „už uždarų durų”, nesiviešindamos savo ginčo aplinkiniams. Su privatumu glaudžiai yra susijęs konfidencialumo principas. Remiantis Europos mediatorių elgesio kodeksu, konfidencialumo principas reiškia, kad mediatorius turi išlaikyti paslaptyje visą informaciją, kylančią iš arba susijusią su mediacija, išskyrus atvejus, kai teisės aktai arba viešosios tvarkos apsaugos reikalavimai jį verčia elgtis kitaip. Taigi bet kokia vienos šalies mediatoriui konfidencialiai atskleista informacija negali būti atskleista kitai šaliai, jeigu nėra leidimo.
Sąžiningumo principas reikalauja, kad tiek pačios šalys, tiek mediatorius darytų viską, kad mediacija vyktų sąžiningai, skaidriai, be apgaulės ir negatyvių manipuliacijų.
Be anksčiau aptartų principų, mediacijos procesas taip pat turi būti operatyvus, lankstus ir efektyvus. Mediatorius ir ginčo šalys turi siekti greitai ir veiksmingai išspręsti ginčą. Lankstumo principas šiame procese apima kūrybiškumą ir atvirumą naujoms idėjoms, kurios galėtų užtikrinti maksimalų abiejų šalių interesų patenkinimą.
Mediacijos stadijos
Mediacijos procesas susideda iš tam tikrų stadijų. Tačiau mokslinėje literatūroje nėra vieningos nuomonės dėl stadijų skaičiaus: vieni autoriai išskiria jų daugiau, kiti mažiau. Toliau panagrinėsime K. K. Kovach pasiūlytą mediacijos proceso suskirstymą į devynias pagrindines stadijas.
Pirmoji stadija, kurią išskiria autorius, yra parengiamieji veiksmai. Ši stadija apima viską, kas vyksta iki mediacijos posėdžio, t.y. mediatoriaus išrinkimą, mediatoriaus atlyginimo dydžio nustatymą, mediacijos vietos pasirinkimą, mediacijos proceso trukmės nustatymą ir pan. Nors šią stadiją sudaro organizacinio pobūdžio paruošiamieji veiksmai, ji turi didelę reikšmę vėlesniam mediacijos procesui.
Antroji stadija yra mediatoriaus įvedimas į procesą. Čia jis prisistato, pristato mediacijos dalyviams ginčo šalis ir jų atstovus, trumpai nusako ginčo sprendimo eigą ir supažindina su pagrindinėmis taisyklėmis, kuriomis bus vadovaujamasi, sprendžiant šalių ginčą.
Trečioji stadija – ginčo šalių pozicijų pristatymas. Šioje stadijoje šalims ir jų atstovams yra pasiūloma išsamiai išdėstyti savo pozicijas dėl kilusio ginčo. Paprastai tokie šalių pasisakymai nėra ribojami laiko atžvilgiu. Taigi šalys gali nevaržomai išsakyti mediatoriui ir kitai šaliai savo nuomonę visais ginčo klausimais.
Ketvirtoji stadija yra informacijos rinkimas. Kadangi ginčo šalių pozicijų pristatymo stadijoje šalys ne visada pateikia visą reikšmingą ir reikalingą informaciją, tai mediatorius šioje stadijoje gali pasiūlyti ginčo šalims pateikti papildomos informacijos, kuri yra svarbi tolesniam ginčo sprendimui.
Penktoji stadija – problemos ir šalių interesų identifikavimas. Šioje stadijoje, surinkus informaciją apie ginčo esmę, tarpininkas išdėsto pagrindinę problemą ir trumpai pristato abiejų šalių interesus, kuriuos ginčo sprendimas turi tenkinti, jeigu jis bus pasiektas.
Šeštoji stadija yra ginčo sprendimo variantų ieškojimas. Šioje stadijoje mediatorius pasiūlo ginčo šalims siūlyti ginčo sprendimo alternatyvas, t.y. idėjas ir variantus, kaip jų tarpusavio ginčas galėtų būti išspręstas.
Septintoji stadija yra derybos. Nustačius visus galimus ginčo sprendimo variantus, šalys pradeda derėtis, darydamos abipuses nuolaidas. Mediatorius šioje stadijoje tarpininkauja tarp šalių, stengdamasis palengvinti jų derybas.
Aštuntoji stadija – susitarimas. Jeigu ginčo šalims pavyksta rasti taikų ginčo sprendimą, mediatorius jį dar kartą pakartoja ir išdėsto raštiško susitarimo forma. Nepavykus ginčo šalims rasti sprendimo, mediatorius konstatuoja jų padarytą progresą derybų procese.
Devintoji ir paskutinioji stadija yra mediacijos pabaiga.
Mediacijos stiliai
Be ginčo šalių mediacijos procese svarbią funkciją atlieka mediatorius. Mediatoriumi gali būti bet kurios profesijos asmuo, turintis specialių žinių ir kvalifikaciją, reikalingą šioms funkcijoms atlikti. Pagrindiniai reikalavimai, keliami mediatoriui, yra komunikabilumas ir gerų derybininko įgūdžių turėjimas. Svarbu pažymėti, kad priklausomai nuo mediatoriaus vaidmens procese yra skiriami keli mediacijos stiliai, iš kurių pagrindiniai yra: lengvinantysis, vertinantysis, transformacinis ir pasakojamasis.
Lengvinantysis mediacijos stilius yra pirmasis stilius, kuris buvo pradėtas taikyti JAV 1960-1970 m., oficialiai pripažinus mediaciją kaip vieną iš alternatyvių ginčų sprendimo būdų. Mediatorius šiame procese aiškinasi šalių pozicijas, užduoda klausimus, padeda šalims ieškoti ir analizuoti sprendimo alternatyvas. Lengvinančio stiliaus mediatorius nepatarinėja ir nereiškia savo nuomonės dėl galimų sprendimų. Jis atsako tik už procesą, o šalys už sprendimą. Šis mediacijos stilius yra vienas populiariausių pasaulyje.
Vertinamasis mediacijos stilius pasižymi tuo, kad mediatorius, dalyvaudamas procese, daro tiesioginę įtaką mediacijos rezultatams. Mediatorius vertina ginčo šalių pateiktus argumentus ir nurodo jų pretenzijų pranašumus bei trūkumus. Jis pataria ir rekomenduoja ginčo šalims priimti vienokio ar kitokio pobūdžio sprendimus. Vertinančiojo mediacijos stiliaus šalininkai teigia, kad dažniausiai ginčo šalims reikia atsakymų, nes jos pačios nėra pajėgios rasti sprendimą ir nori žinoti, koks sprendimas konkrečiu atveju yra teisingas. Taigi mediatoriais čia dažniausiai būna teisinį išsilavinimą turintys asmenys.
Transformacinis mediacijos stilius į konfliktą žiūri kaip į moralinio augimo ir transformacijos galimybę. Transformacinio stiliaus mediatoriaus pagrindinis tikslas yra ne rasti sprendimą, bet pakeisti ginčo šalių požiūrį į konfliktinę situaciją ir viena kitą. Edukaciniais metodais, supažindinant šalis su konfliktologijos pagrindais, siekiama pakeisti pačias ginčo šalis. Nors transformaciniu mediacijos stiliumi pasiekiamas akivaizdus santykių pagerėjimas, tačiau šis būdas yra kritikuojamas už tai, kad užima nemažai laiko ir gana dažnai nepasiekia sprendimo.
Pasakojamajame mediacijos stiliuje mediatorius naudoja pokalbį ir aptarimą tam, kad padėtų ginčo šalims atskleisti tikrąją konflikto prigimtį. Kiekvienai iš šalių papasakojus savo skirtingą istoriją, mediatorius jas panaudoja toliau svarstyti konfliktą. Tikslas yra sukurti alternatyvią istoriją, kuri būtų konfliktinės situacijos pakaitalas ir baigtųsi ne tik abipusiai priimtinu sprendimu, bet ir pagerėjusiu bendravimu.
Mediacija Lietuvoje
Lietuvoje mediacija kaip alternatyvus ginčų sprendimo būdas pradėta taikyti visai neseniai. Vienas pirmųjų teisės aktų, įtvirtinusių mediacijos panaudojimo galimybę buvo 1996 m. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas. Mediacijai buvo skirtas šio įstatymo IX skyrius, tačiau nuo praėjusių metų jis neteko galios.
Kitas svarbus žingsnis mediacijos taikymo srityje buvo žengtas 2005 m., kai Lietuvoje buvo pradėtas įgyvendinti teisminės mediacijos projektas. Šio projekto esmė yra tokia: nagrinėjant civilinę bylą teisme, kai yra galimybė ginčą išspręsti taikiai, proceso šalims pasiūloma pasinaudoti kitu, efektyvesniu būdu pasiekti taikų susitarimą – teismine mediacija. Šalims sutikus, civilinės bylos nagrinėjimas atidedamas ir ginčą bandoma išspręsti taikiai, tarpininkaujant specialiai apmokytiems teismo mediatoriams. Jeigu šalims pavyksta rasti abipusiai priimtiną sprendimą, jų pasiektas susitarimas yra įforminamas taikos sutartimi. Nepavykus ginčo išspręsti taikiai, civilinė byla nagrinėjama toliau. Šiuo metu teisminės mediacijos projektas vykdomas daugiau nei dešimtyje Lietuvos teismų.
Nuo 2008 m. liepos 31 d. Lietuvos teisės sistemoje įsigaliojo Lietuvos Respublikos civilinių ginčų taikinamojo tarpininkavimo įstatymas. Svarbu pažymėti, kad sąvokos taikinamasis tarpininkavimas ir mediacija yra sinonimai, todėl reiškia tą patį. Naujasis įstatymas yra taikomas tiek teisminei, tiek neteisminei mediacijai. Jame sureguliuoti svarbiausi mediacijos procedūros klausimai: susitarimas dėl mediacijos, mediatoriaus skyrimas, mediacijos vykdymas, taikos sutarties sudarymas ir kt.
Pastaruoju metu visuomenės susidomėjimas mediacija vis didėja. Tai rodo, kad ginčo šalys yra linkusios ieškoti naujų, alternatyvių būdų tarpusavio nesutarimams spręsti. Be to, atsiranda vis daugiau įstaigų, kurios siūlo mediacijos paslaugas. Galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvoje vis labiau vystosi taikaus ginčų sprendimo kultūra.
