Socialiniai tinklai demokratizavo viešąją erdvę ir suteikė galimybę pasisakyti kiekvienam, besinaudojančiam internetu. Tačiau dalis šią galimybę naudoja neapykantai skleisti. Kas dėl to kaltas? Nors dalies specialistų akys krypsta į socialinius tinklus ir jų naudojamas algoritmus, tačiau medijų ir rinkodaros ekspertas dr. Justinas Kisieliauskas teigia, kad galutinį sprendimą, kokį turinį skelbti, pirmiausia priima vartotojas.
Šiandien socialiniai tinklai neretai laikomi įvairių visuomenės problemų šaltini. Vis dėlto, socialinės medijos ne taip ir skiriasi nuo tradicinės žiniasklaidos, kuri irgi pripildyta konfliktų, destrukcijos ir pavojaus pojūčio. Ar galima sakyti, kad socialinės medijos yra tiesiog tradicinės žiniasklaidos metamorfozė?
Tradicinė žiniasklaida yra masinė medija – čia perduodama informacija nuasmeninta, kur kas lengviau paskęsta masėje. Tuo tarpu socialiniai tinklai – personalizuoti, net intymūs, tad ir kur kas artimesni, tikresni bei paveikesni. Galima sakyti, kad tai informacijos kanalas, kuris gali maitinti net ir slapčiausius mūsų norus bei baimes, tačiau tai priklauso ir nuo mūsų pačių. Savaime socialiniai tinklai yra puiki technologija, leidžianti bendrauti, dalintis, pažinti, tačiau jie sukurti taip, kad mus prikaustytų prie ekranų. Vis dėlto, mes esame tie, kurie priima galutinį sprendimą, kaip socialiniais tinklais naudotis.
Kodėl atsiradus socialinėms medijoms taip išaugo neapykantos pasisakymų pažeidžiamų visuomenės grupių atžvilgiu – tautinių mažumų, imigrantų, LGBT ir kt. – skaičiai?
Išskirčiau kelis aspektus. Pirma, iš sociokultūrinės pusės tokie reiškiniai daugumai ir taip konservatyvių lietuvių yra sąlyginai nauji. Dažnai tai, kas nauja, išgyvenama su baime, nesupratimu, nesusitaikymu bei slepiamu ar aiškiai parodomu priešiškumu.
Antra, socialiniuose tinkluose mes darome tai, ką ir turime daryti – socializuojamės. Socialiniuose mainuose apsikeičiame įvairia informacija, kuri koduoja ir teigiamas, ir neigiamas emocijas. Tyrėjai teigia, kad neigiamos emocijos, veikiamos išlikimo instinkto, signalizuoja grėsmę, o smegenys yra linkusios tokias emocijas prioretizuoti. Tai paaiškina, kodėl neigiami jausmai yra tokie paveikūs, užkrečiami, kodėl skirtinguose kontekstuose esame linkę sureikšminti būtent negatyvią informaciją ar nejučia tapti jos skleidėjais.
Reikia pripažinti ir tai, kad socialinių tinklų galimybių pervertinimas ir rizikų neapskaičiavimas naikina scenos baimę, tad bet kas, kas turi ką pasakyti ar parodyti, turi progą sulaukti savo šlovės minučių. Svarbu paminėti, kad ši galimybė iš esmės yra neribota – ją turi kiekvienas, nepriklausomai nuo emocinės ar fiziologinės būsenos. Interneto suteiktos sąlygos reikštis anonimiškai sukuria situacijas, kai į viešumą patenka nuo visuomenės ar paties savęs slepiama žmogaus asmenybės dalis. Galiausiai, socialiniai tinklai ir pats internetas yra nišinė medija, t.y., praktiškai bet kuri žmogui kilusi idėja (bloga ar gera) šalies ar pasaulio mastu veikiausiai atras savo auditoriją, o tuo pačiu ir terpę bujoti.
Taigi, socialiniai tinklai mums padovanojo galimybę bendrauti, dalintis informacija ir jungtis į interesų grupes globaliu lygmeniu. Vis dėlto, kai kurie iš tų interesų yra nukreipti prieš kitas visuomenės grupes ar skatina destrukciją.
Per pastaruosius kelerius metus kilę skandalai dėl „Facebook” algoritmo manipuliacijų privertė susimąstyti, kiek iš tikrųjų visuomenė turi įtakos viešajam diskursui. Ar būtų galima sakyti, kad socialiniai tinklai kuruoja, skatina neapykantą bei kelia pavojų demokratijai?
Patikslinsiu: šiuo atveju tai daro ne socialiniai tinklai, o juose veikiančios interesų grupės, kurios socialinius tinklus naudoja kaip komunikacijos kanalą, jungiantį su aktualiomis auditorijomis. Taigi, siekiant paveikti visuomenės ar tam tikromis savybėmis (nuo amžiaus iki įpročių ar pomėgių) pasižyminčios jos dalies nuomonę, galima naudotis tuo kanalu ir daryti poveikį diskursui. Dėsningos ir tikslingos informacijos pateikimas per laiką gali lemti milžiniškus pokyčius ne tik visuomenės grupių nuomonėje, bet ir elgsenoje.
Socialinių tinklų algoritmai suteikia aktualų, pozityvias emocijas skatinantį individualizuotą turinį. Vis dėlto socialinių tinklų vartotojai skęsta informacijoje, kuri maitina ir tamsiausias baimes. Kiek sutiktumėte su teiginiu, kad socialiniuose tinkluose manipuliuojama neapykanta tam, kad išaugtų jų vartojimas?
Sakyčiau, kad ilgą laiką buvo mėginta manipuliuoti pozityvumu – dažnas socialinis tinklas nesuteikia galimybės negatyviai reaguoti į turinį. Todėl galima sakyti, kad socialiniai tinklai mechaniškai apsunkino negatyvių emocijų raišką, tarsi bandė jas užgniaužti, o tai galėjo būti vienas iš triggerių negatyvumui viešojoje erdvėje sprogti.
Socialiniai tinklai visgi yra skirti žmonėms, o jie jaučia ne tik pozityvias emocijas. Todėl nekeista, kad „Facebook“ visai neseniai pasiūlė alternatyvą emocijoms reikšti ir internetiniame bendravime radosi daugiau realybės: atsirado 7 reakcijos į turinį, iš kurių 2 (liūdesys ir pyktis), yra neigiamos.
Socialinių tinklų manipuliatyvumo pavyzdys yra ir vienas iš „Facebook“ eksperimentų, atliktų su to nežinančiais vartotojais. 2012 m. „Emocinio užkrato“ tyrimo metu atsitiktinai parinktiems 689 tūkst. tinklo vartotojams buvo filtruojama naujienų srauto informacija, išskiriant pozityvias bei negatyvias žinutes. Šiuo eksperimentu siekta patikrinti iki tol vykdytų tyrimų radinius, kurie signalizavo, kad aplinkinių kuriamas pozityvus turinys socialiniuose tinkluose skatina žmones lygintis tarpusavyje. Lyginimasis soc. tinklų vartotojus verčia jausti liūdesį, o tai nėra ta emocija, kuri skatintų praleisti daugiau laiko platformoje. Tačiau eksperimento rezultatai buvo priešingi – daugiau pozityvaus turinio matę vartotojai buvo patys labiau linkę kurti pozityvų turinį. Vis dėlto, toks teigiamas poveikis galėjo būti ir tiesiog prisitaikymas prie socialinių tinklų normų, kurie nebūtinai atitinka tikrovę.
Kyla esminis klausimas – ar emocijos, kurios skatina praleisti daugiau laiko socialiniame, tinkle privalo būti pozityvios? Jausmus stimuliuojanti informacija yra naudinga platformoms, nes skatina vienokį ar kitokį informacijos vartotojų įsitraukimą (pasidalinimus, komentarus ar kitas reakcijas), kuris užtikrina pakartotinius sugrįžimus. Šiuo metu viešojoje erdvėje vyrauja milžiniškas informacinis triukšmas, o pozityvumas tampa nutylėta norma, net mašinalia logika. Dėl to negatyvi, ypatingai visuomenę skaldanti informacija, skatina ne tik vienkartinius šių tinklų vartotojų veiksmus, bet ir aktyvų, emocinį ir neretai ilgalaikį įsitraukimą (pavyzdžiui, vertybinę diskusiją su oponentu ar ginčą su „troliu”), o tai platformai yra daug vertingiau. Manipuliuoti pačia neapykanta nėra nei etiška, nei būtina ir tikiu, kad su tokiomis praktikomis yra kovojama aukščiausiu lygmeniu. Tačiau mažiau brandžioje visuomenėje užtenka iškelti informaciją, kuri tiesiogiai nekoduoja neapykantos, bet gali ją sukelti ir poveikis viešajam diskursui bus panašus.
Ką reikėtų daryti, kad neapykantos kalbos internete būtų mažiau?
Visų pirma reikėtų suprasti netolerancijos priežastį, kuri, iš esmės, slypi baimėje ir nepatyrime, tad tolerancijai ir kritiškumo formavimui reikia to paties: laiko, žinių ir patirčių. Žinias ir patirtis turėtume gauti jau mokykloje. Taip pat toliau įgyti tiek pavienių organizacijų, tiek vyriausybiniu lygmeniu. Reikia suprasti, kad augimo procesas šioje srityje nėra patogus, tad ir jo laikotarpiu daugiau atsakomybės turėtų prisiimti stambūs informacijos skleidėjai, pavyzdžiui, žiniasklaida, kurios atstovai privalo laikytis etikos kodekso tiek kurdami antraštes, tiek moderuodami komentarus. Individualūs interneto vartotojai taip pat turėtų išmokti atskirti išsigandusius ir pasimetusius asmenis nuo sąmoningai neapykantą kurstančiųjų: pirmiems reikia kantrybės ir išklausymo, antriesiems – teisinių institucijų įsikišimo ar bent jau naudojimosi socialiniais tinklais apribojimų.
Interviu parengtas įgyvendinant projektą „BE HATE FREE: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos, Švedijos užsienio reikalų ministerijos ir Švedijos karalystės ambasados Vilniuje lėšomis.
