Seksualiniai nusikaltimai yra viena labiausiai apleistų temų. Nors viena iš dvidešimties Europos Sąjungoje gyvenančių moterų per savo gyvenimą yra patyrusi išžaginimą, apie seksualinius nusikaltimus pranešama itin retai. Taip bent iš dalies yra dėl to, kad neturime nei jautriai reaguoti ir padėti pasiruošusios teisėsaugos sistemos, nei palaikančio ir suprantingo visuomenės požiūrio į seksualinį smurtą patyrusiąsias/-iuosius. Nemažai daliai žmonių nerūpi pagalbos nesulaukiantys nukentėjusieji –dėmesį jie koncentruoja į tai, kad kai kurie asmenys gali būti apkaltinti be kaltės. Ar toks požiūris yra pakeliui su žmogaus teisių idealais ir progresu šioje srityje?
Apie viską paeiliui.
Penicilinas – vienas labiausiai ištirtų, dažnai išrašomų ir plačiai vartojamų antibiotikų. Tačiau, kaip ir visi vaistai, penicilinas taip pat turi ir ne vieną šalutinį poveikį. Daugiau nei 10 procentų vaistą vartojusių žmonių pasireiškia viduriavimas, vėmimas, bėrimai, 1-10 procentų žmonių – kandidozė, mažiau nei 1 procentų – karščiavimas, traukuliai. Tai tik dalis galimų šalutinių poveikių, nepaisant to, šis vaistas laikomas saugiu antibiotiku. Gerdami peniciliną esame įvertinę rizikas ir, pasitikėdami specialistų rekomendacijomis, siekiame pasveikti. Minėta vaistų paralelė puikiai iliustruoja proporcijas ir pasirinkimus, kurie galioja ir kalbant apie įstatymus.
Jei internetinėje paieškos sistemoje įvesite „melagingi pranešimai“, didelė tikimybė, kad jums bus pateikta informacija, susijusi su seksualiniu smurtu. Vis dėlto toks vaizdas neatspindi realybės: pasaulio melagingų pranešimų statistika rodo, kad tokių pranešimų dėl seksualinio smurto skaičiai nėra didesni nei bendra kitų melagingų nusikaltimų statistika. JAV ir ES melagingi pranešimai sudaro maždaug 2-6 procentus, Didžiojoje Britanijoje – 3 procentus. Realybėje, pasak JAV Teisingumo departamento ataskaitos, melagingų pranešimų skaičiai dėl seksualinių nusikaltimų neretai yra padidinami. Aiškinama, kad taip nutinka dėl nenuoseklaus sąvokų vartojimo, sudėtingų protokolų bei menko supratimo, kas yra seksualinė prievarta.
Svarbu paminėti, kad nepagrįsti kaltinimai nėra tolygu melagingiems pranešimams.
2009 m. JAV Teisingumo departamento tyrėjai išleido ataskaitą apie seksualinės prievartos pranešimus ir baudžiamumą Los Andželo mieste bei jo apylinkėse. Paaiškėjo, kad 2008 metais 81 byla buvo klasifikuota kaip „nepagrįsta”, tačiau, pažiūrėjus atidžiau, bylos pasirodė esančios skirtingos: 55 bylas tyrėjų komanda klasifikavo kaip melagingus pranešimus, nes a) pareiškėjas atsiėmė kaltinimus ir buvo įrodymų, kad nusikaltimas nebuvo įvykdytas; b) buvo įrodymų, kad nusikaltimas nebuvo įvykdytas; c) nebuvo įrodymų, kad nusikaltimas įvyko, nors pareiškėjas/-a kaltinimų neatsiėmė (tai nereiškia, kad nusikaltimas tikrai buvo melagingas). Penkios bylos buvo klasifikuotos kaip neturinčios pagrindo, bet nemelagingos. Dešimt bylų buvo laikomos nemelagingomis: aštuoniais atvejais kaltinantysis atsiėmė kaltinimus, tačiau buvo įrodymų, kad kaltinimų atsiėmimas buvo motyvuotas baimės ir spaudimo, o dviejose bylose kaltinantysis neatsiėmė kaltinimų ir buvo įrodymų, kad nusikaltimas įvyko. Likę 11 atvejų buvo dviprasmiški, tyrėjai nurodė, kad byla turėjo būti nuodugniau ištirta.
Taigi nors tikimybė būti melagingai apkaltintam/-ai yra mažesnė nei patirti šalutinį penicilino poveikį, melagingų pranešimų statistika nuolat pasitelkiama kaip argumentas, kai kyla iniciatyvų tobulinti įstatymus, reglamentuojančius seksualinį smurtą. Ypač, kai kalbame apie sutikimo turėti lytinių santykių įtraukimą į įstatymų bazę.
Sutikimas turėti lytinių santykių yra apibrėžiamas kaip abiejų (visų) šalių laisvas susitarimas dalyvauti sutartoje seksualinėje veikloje. Toks žinojimas, jog abu (visi) asmenys nori to paties, brėžia aiškią ribą tarp prievartos ir savanoriško akto. Sutikimo akcentavimas yra susijęs su noru apsaugoti nuo seksualinės prievartos ir kviečia pasitikrinti savo bei savo partnerės/-io ribas.
Su šios sąvokos įvedimu susijęs perdėtas rūpinimasis galimai melagingai apkaltintaisiais yra nelogiškas: toks „rūpestis“ nukreipia dėmesį nuo tikrosios problemos – neproporcingai mažo pagalbos besikreipiančių žmonių skaičiaus, kuris, pasak įvairių užsienyje vykdytų tyrimų, sudaro 60-90 procentų seksualinį smurtą patyrusių asmenų.
Dar vienas svarbus aspektas kalbant apie seksualinę prievartą yra nuostatos ir įsitikinimai. Žinoma, kad seksualinė prievarta gali plytėti įvairiose aplinkose ir situacijose. Dėl švietimo stokos neretai tokia smurto forma nėra atpažįstama tiek pačių nukentėjusiųjų, tiek ir smurtavusių asmenų. Tą iliustruoja keli tyrimai.
2021 m. Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakyto tyrimo duomenimis, 14 procentų respondentų nurodė, kad moteris privalo mylėtis su savo partneriu, net jei to nenori. 2019 m. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakyta visuomenės nuomonės apklausa atskleidė, kad du iš penkių (41 proc.) apklaustųjų visiškai arba iš dalies sutinka su teiginiu, kad „mylėtis su vyru yra žmonos pareiga“.
Šalia to, gimnazijose ir progimnazijose vykdyta apklausa „Lyčių stereotipai mokyklose“ parodė, kad jaunimas nėra kokybiškai supažindintas su sutikimo sąvoka: penktadalis merginų ir ir beveik du penktadaliai (39 proc.) vaikinų manė, jog „kartais merginos pačios išprovokuoja priekabiavimą savo išvaizda ir (arba) elgesiu“. Atitinkamai 3 procentai merginų ir kas dešimtas vaikinas sutiko, kad „kai mergina sako „ne“ lytiniams santykiams, tai gali reikšti „galbūt“ arba „taip“. Toks smurtinių situacijų neatpažinimas, nukentėjusiųjų, o ne nusikaltimus įvykdžiusiųjų kaltinimas, aiškiai dėlioja akcentus ne ten, kur jie turėtų būti.
Sveika ir saugi visuomenė turėtų būti mūsų visų siekis, o rūpinimasis savimi bei savo aplinka yra to dalis. Kada suprasime, kad seksualinis smurtas yra rimta mūsų visuomenėje vešinti problema, kurią reikia spręsti? Kada keisime nuostatas, kad prievartą patyręs asmuo neprovokavo ir netroško smurto? Ir, galiausiai, kada įvardinsime, ką gi mes norime apsaugoti? Koncentruodami dėmėsį į vienetinius galimai melagingai apkaltintųjų atvejus, ignoruojame tūkstančius seksualinį smurtą patyrusių ir su tuo toliau gyvenančių moterų bei vyrų. Visuomenės nuomonė yra svarbi, ji brėžia ribas, ką mes toleruojame ir ko ne. Šiandien tos ribos turėtų būti kitur.
Komentaras yra projektų „Žmogus žmogui žmogus“, kuris yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, bei „Be Hate Free: laisvų nuo neapykantos bendruomenių kūrimas Lietuvoje“, kurį bendrai finansuoja Švedijos institutas ir Švedijos ambasada Vilniuje, dalis. Už komentaro turinį ir jame išsakomas mintis atsako tik jo autorė.
