Vilniuje iki savaitgalio dar galima pamatyti retą parodą. Joje instaliacija ir koliažais normas kvestionuoja menininkė Gabrielė Gervickaitė bei bando išsiaiškinti, kas dabartinėje visuomenėje yra norma ir kas tampa jos šalutiniu variantu. O svarbiausia – kodėl? Paroda „Šalutinis normos variantas“ ir pristato nenormatyvumą, bet kartu jį ir sumala į miltus, sakydama, kad ši norma – visai ne šalutinė.
Žinau, kad galerija parodai pasirinkta dėl priežasties, kuri daugeliui negalios nepatiriančių žmonių, neatrodo svarbi. Gal galite paaiškinti, kodėl dabar esame „Meno nišoje“?
Besirenkant, kur atidaryti parodą, pirmasis mano kriterijus buvo, kad būtų pirmas aukštas ir tai, kad į ją galėtų patekti visi. Arba galerija turėtų liftą. „Meno nišoje“ yra laiptai, kurie būtų trukdę vežimėlyje judantiems žmonėms patekti į antrąją galerijos erdvę. Šią aplinkos pritaikymo problematiką kvestionuoju specifine vietos menine instaliacija – nuovaža.
Žvelgiant tiek į pasaulio, tiek į Lietuvos kontekstą, dažnai tokie laiptai paliekami, nesudaromos galimybės žmogui patekti į erdvę, nors sprendimas kartais daug net ir nereikalauja – tik pagalvoti apie kitus. O kartais, kai net ir visos sąlygos tam yra, žmonės tiesiog atsisako galvoti: pavyzdžiui, praėjusį savaitgalį vienos premjeros „Menų spaustuvėje“ metu, liftas, kuriuo galima nusileisti į rūbinę ir patekti į tualetus, veikė, tačiau nusileidus žemyn daugiau niekur patekti ir negalėjai – iš lifto patalpos į rūbinę vedančios durys buvo užrakintos. Kažkokia geriausias sovietinio realizmo tradicijas atsitinkanti situacija: investuoti milijonai, tam, kad erdvė būtų pritaikyta visiems, tačiau elementariai užrakinamos durys. Kada ten benueičiau – visada tas pats.
Kiek jūsų pasirinkimas eksponuotis šioje galerijoje ir dėl to, kad į ją galima patekti žmogui, judančiam vežimėlyje, atspindi bendrą situaciją, kai renkantis pirmiausias kriterijus tampa prieinamumas, o ne kitos, daugeliui, atrodytų svarbesnės savybės, kaip vertybės, estetika ir pan.?
Kai einu į batų parduotuvę, apsipirkimas ilgai netrunka – kadangi negaliu nešioti batų su kulniukais, pasirinkimas, jeigu jį tokiu galima vadinti, tampa labai paprastas – pirkti tai, kas lieka. Kai nuvykstu į Londoną, ten aš renkuosi batus – iš daugybės formų, spalvų, medžiagų, iš kurie jie yra pagaminti. Panašiai būtų ir šiuo atveju – „Meno nišos“ meninis lygis man svarbus, tačiau jei ji būtų ketvirtame aukšte, aš joje negalėčiau eksponuotis, nebent jie turėtų liftą.
“Šalutinis normos variantas”, Philippe Gerlach nuotr.
Socialinė kritika atsispindi ne tik galerijoje įrengtoje nuovažoje, bet ir kituose jūsų parodos objektuose: koliažuose matyti kryžiaus, teismų simboliai. Ką šia simbolika bandote pasakyti?
Šie elementai, manau, pasakoja apie tų, kurie nėra „normoje“, kurie yra kitokie nei dauguma, išgyvenimus. Jei tu esi stiprus tame kitoniškume, jei sugebėjai užsiblokuoti nuo visuomenės teismų ir tam tikra prasme nešti tą savo kryžių, viskas tvarkoje, bet jei ne – kiek žmonių palūžta arba negauna paramos judėti toliau.
Koliažai iš serijos „Pratimai“ – tai kaip mano vaizduotės treniruotės, idėjos, eskizai būsimiems kūriniams. Skausmingas patirtis noriu nuskausminti vaistais – žaidimu, kuris sukuria galimybę į situaciją pažvelgti atsitraukus ir neužsibūnant, nestigmatizuojant pačios savęs. Šiuo atveju noriu naudoti ne destrukciją, bet technologijų ir kūno susijungimą, sukuriant šiuolaikišką ir progresuojančią visuomenę.
Kartais „žaidžiant“ kyla ir klausimas, kiek etiška rodyti šių žmonių skausmą. Pavyzdžiui, vairuoti mane mokė labai profesionalus ir draugiškas instruktorius – buvęs policininkas – kuris kažkada prarado koją. Jo istorija irgi yra šiuose darbuose. Tam tikra prasme naudodamasi tokiomis skausmingomis istorijomis, aš kuriu tai, ką kuriu.
Kita vertus, tai patirčių susijungimas, tam tikras mentalinis kabelis, kurio pagalba pagal tam tikrus ženklus galime atpažinti savo asmenines patirtis arba vienaip ar kitaip reaguoti į kitų patirtis. Galiausiai pamatyti, kad nusistovėjusios normos tik griauna žmogiškumą.
Kieno kitos istorijos?
Manųjų juose irgi nemažai. Ypač tuose koliažuose, kuriuose matyti langetės, kūno varžymai. Turėjau daug ortopedinių kojų tiesinimo, tempimo operacijų. Šioje istorijoje aš gimiau ir užaugau, jos pasirinkti negalėjau. Medicininės spalvos, įtvarai mane supo nuolat, todėl tai naudoju kaip inspiracijos šaltinį savo kūryboje.
“Šalutinis normos variantas”, Philippe Gerlach nuotr.
Įvairios operacijos ir po jų sekančios kūno transformacijos visuomenėje matomos kaip intervencija į kūną, tačiau jos nėra taip stigmatizuojamos kaip tarkim lyties keitimo operacijos. Kodėl jūsų paroda vis dėlto pavadinta „šalutiniu“ normos variantu?
Ieškodama pavadinimo parodai, varčiau lietuvių kalbos žodyną, kur atradau, kad „pandusas“ yra „šalutinis normos variantas“. T.y. jis vengtinas bendrinėje kalboje, vietoje jo reikia vartoti „nuovaža“. Man labai patiko šita frazė. Man atrodo, kad visuomenėje yra normos, kurios tau pasako, kas yra gražus kūnas, kiek yra normalu uždirbti, kaip reikia elgtis viešumoje ir pan. Šioje parodoje aš pateikiu kitokį normos variantą, kuris kol kas yra „šalutinis“, t.y. nenorminis. Pateikiu tokį normos variantą, kuris galbūt ir turėtų būti tas norminis ir visiems suprantamas kaip „normalus“, t.y. tokia erdvė ir visuomenė, kuri įtraukia visų patirtis ir poreikius.
Jums nebaisu, kad į parodą ateis arba darbus įsigis tam tikros rūšies vujeristai – žmonės, malonumą patiriantys žiūrėdami, bet nieko nesuprantantys apie skausmą, koliažuose atspindėtus išgyvenimus?
Taip, man baisiau, tačiau labiau dėl to, kaip sureaguos tie „žmonės iš išorės“, man baisus smerkimas ir atstūmimas – gyvename mažoje šalyje, kur erdvės ne tiek ir daug. Aš jauna menininkė, kuri eksponuoja savo darbus prestižinėje Vilniaus galerijoje, o va ši nuovaža yra visiškai paprastas dalykas. Aš ją pristatau kaip meno objektą. Kyla klausimas, kas dabar bus, kiek žmonių įtikins mano istorija ir nuovažos reikšmė.
“Šalutinis normos variantas”, Philippe Gerlach nuotr.
Tiek jūsų parodos kuratorė, tiek visuomenė, besidominti jūsų kūryba, jus mato ir kaip socialinę aktyvistę. Negalios santykio su plačiąja visuomene nagrinėjimą įžvelgti gali bene kiekvienas. Tačiau ne mažiau svarbūs ir seksualumo klausimai.
Taip, pirmiausia man įdomus medicinos ir intymumo santykis: skirtumas, kaip elgiamasi su tavo kūnu Lietuvos ir užsienio ligoninėse yra drastiškas. Neseniai man buvo atliktos kelios operacijos Lietuvoje ir aš buvau panikoje: nepagarba kūnui, intymumo ir asmeninės erdvės negerbimas – neįsivaizduojamas.
O kalbant apie seksualumą – man jis atrodo absoliučiai natūrali mano bei kitų žmonių dalis. Tačiau, kai tu turi kokią nors negalią, tavo seksualumas kažkur neva dingsta, visuomenės akyse tu tampi kažkokiu objektu.
Kaip savo kūriniuose, kurie iš pažiūros yra mediciniški ir, matyt, ne daug kam asocijuojasi su erotiškumu, jį vis dėlto bandote perteikti?
Aš pateikiu tam tikras formas, pasvyrimo kryptis ir žvilgsnius, sukuriu erotikos elementus. Šie elementai tampa integruota paveikslo dalimi. Tai užslėptas sluoksnis, kuris nebūtinai yra perskaitomas. Kaip ir sakiau, ne viskas plika akimi matoma, žmonės nemato kūnų, kurie turi negalią, kaip seksualių.
Gabrielė Gervickaitė, Philippe Gerlach nuotr.
Neįgalumo diskursas iš vienos pusės įgalina kalbėti apie grupes, kurių visuomenė linkusi nepastebėti, nekreipti dėmesio į jų poreikius. Iš kitos – jis toliau gramzdina mus į skirtumus. Kaip jūs matote šios problemos sprendimą?
Aš manau, kad reikėtų išplėsti sąvoką „neįgalumas“, nes man atrodo, kad jis apima daugiau nei tai, kas matoma plika akimi. Tikriausiai turėtų būti lengviau apie tai kalbėti šiuolaikinėje visuomenėje, nes tikiu, kad egzistuoja išplėstinis požiūris į žmogų, kuris turi vienokių ar kitokių poreikių, turi teisę būti tuo, kuo nori ir daryti tai, kas domina. O specialieji poreikiai turėtų būti integruoti ir išspręsti aplinkoje, kurioje gyvename.
Mokydamasi Vilniaus dailės akademijoje galvodavau, kad turiu įrodyti, jog nežiūrint kūno ribotumų, egzistuoja mentalinis kūnas, kuris yra stipresnis ir gali atlaikyti tam tikrą visuomenės spaudimą. Dabar suprantu, kad tiek protas, tiek kūnas turi turėti lygiavertes sąlygas. Mano kūnas turi teisę jaustis patogiai, o protas turi sąlygas mąstyti. Jei būtų liftai universitetuose, būtų daugiau laimingų žmonių ir mes čia nekalbėtume, nes vieni kitus matytume ir gerbtume.
