Diskusijos konvencijos tema jau vyksta mažiausiai aštuonerius metus. Pastarųjų savaičių ar gal net mėnesių aktyvumas šia tema mažai ką pasakė naujo. Mes esam ir už, ir prieš. Kunigo Toliato viešas kvietimas diskutuoti pavirto į tikinčiųjų ir netikinčių susipriešinimą. Bet netgi religingi žmonės susimaišė tarp religijos ir tradicijos, o apie šį klausimą diskutuojantys politikai akcentus dėlioja remdamiesi savo asmenine nuomone, o ne esamais duomenimis, tyrimais bei sistemos poreikiais. Taip normalizuojamas gan nenormalus reiškinys, jog sprendimus galima priimti pagal savo nuomonę, o diskusiją laimi dauguma.
Konvencija jau padarė nemažą, pozityvų darbą Lietuvoje. Pirma, mes pamatėm, jog politikai neturi arba nesidomi duomenimis ir tyrimais smurto tema. Dr. Agnė Širinskienė Laisvės TV diskusijoje apie konvenciją sakė „iš kur jas žinoti“ tas problemas, jeigu nevyriausybinis sektorius nesako politikams, ko reikia. Ką atvirai pasakė dr. Širinskienė yra tai, jog ji nežino, kokia pagalba smurtą patyrusiems žmonėms teikiama dabar ir ko trūksta. Panašiai apie konvenciją kalba dr. M. Puidokas, akcentuodamas teisę ir nepaliesdamas realių egzistuojančios pagalbos sistemos poreikių. Deja, teisė nėra apmokytas policijos pareigūnas, kuris turėtų atpažinti smurto pobūdį ir suteikti reikiamą pagalbą. Teisė taip pat nėra apmokytas psichologas, kuris turėtų padėti smurtą išgyvenusiam žmogui. Teisė nėra laikina užuovėja, kur būtų galima pabėgti iš namų, kuriuose smurtaujama. Konvencija kviečia rinkti duomenis ir suteikti prasmingą pagalbą.
Antra, mes sužinojom, kad be biologinės lyties dar turime socialines lytis. Tai nėra konvencijos atnešta naujiena. Nuo mažens berniukai ir mergaitės mokomi skirtingai elgtis. Berniukams negalima verkti kaip mergaitėms, mergaitėms negalima išdykauti kaip berniukams. Mokykloje mums atskirai buvo vedamos darbų pamokos, nes mergaitės turėjo mokėti gaminti valgyti, siūti, o berniukai – kalti vinis. Dažnai darbe moterys papildomai prie savo turimų pareigų dar daro kavą savo kolegoms – vyrams ir plauna puodelius, nes jos yra moterys. Dažnuose namuose moterys gamina, tvarko, valo, o vyrai kala, taiso. Karta iš kartos mes priėmėm socialinę lytį kaip neklaustiną dalyką, todėl kai konvencija tai įvardino ir pasiūlė taip akivaizdžiai nekonstruot vaikų ir visuomenės, daug kas išsigando.
2019 metais Seimas pritarė tėvystės atostogoms. Su tuo keičiasi gan esminė socialinės lyties pagrindo plyta — tėčiai pagaliau tampa labiau pilnaverčiai vaikų auginimo dalyviai. Tėčio rolė jau nėra tik simbolinė, jis gali būti tikras tėtis. Vėl gi, yra šeimų, kuriose tėčiai visada turėjo aktyvią rolę, bet yra šeimų, kurių vaikams net turime stereotipinius epitetus savo kalboje, pavyzdžiui, „mamyčiukas“. Manau, kad čia galima pacituoti Vytauto Sinicos mintį dėl konvencijos: „tradicijos ir papročiai bus naikinami“. Ar tėvystės atostogos, kaip vyro socialinės lyties stereotipo kitimas, naikina tradicijas ir papročius spręskite Jūs.
Moters ir vyro socialinės lyties rolės — religinės ar tradicinės? 2018 metais Lietuvos vyskupų konferencija paskelbė kreipimąsi, išdėstydama savo poziciją Stambulo konvencijos klausimu. Jame skelbiama, jog vyras ir moteris yra „lygūs bendrakeleiviai“, o socialiniai konstruktai nėra gerai:
„Žmogus geriausiai apsaugomas pripažįstant jo prigimtį ir vaidmenį, suteikiant visas galimybes būti savimi, o ne primetant visuomenei iškreiptą požiūrį į lytį.“
Aš nenorėčiau to interpretuoti kitaip negu norima pasakyti, bet, kaip suprantu, bažnyčia nesako, kad moterys turi skalbti, o vyrai obliuoti. Tad, ar bažnyčia konstruoja požiūrį į lytį? Dauguma Lietuvos parapijų ir arkivyskupijų turi Šeimos centrus. Aš neperžiūrėjau jų visų, bet atsidariau Kauno arkivyskupijos 2019 m. veiklos ataskaitą . Ten rasite daug su šeima susijusių veiklų, įskaitant ir „mamos ir dukros popietes“, tačiau nerasite „tėčio ir sūnaus popietės“ arba „mamos ir sūnaus popietės“, „tėčio ir dukters popietės“. Ar tokių veiklų nebuvimas prisideda prie tam tikro požiūrio į lytį formavimo?
Kodėl bažnyčia pasisako prieš konvenciją? Galimai todėl, kad jai atrodo, jog Vyskupų Konferencijos kreipimasis įrodo, jog visos moterys ir šeimos yra apsaugotos pagal bažnyčios mokymus, o Šeimos centrai suteikia reikiamą pagalbą, įskaitant šeimų palaikymą krizėse. Tačiau ką daryti toms šeimoms, kurios nesilanko bažnyčioje?
Man pavyko rasti septyniolika specializuotų pagalbos centrų nukentėjusiems nuo smurto artimoje aplinkoje. Statistikos departamentas skelbia, kad 2017 metais mes turėjome 10 968 žmonių, nukentėjusių dėl smurto artimoje aplinkoje. 2020 metais buvo kalbama apie 55 800 policijos iškvietimus (palyginimui, Žalgirio arena talpina 20 000 žmonių) ir 7 132 ikiteisminius tyrimus. Ar septyniolika centrų ir bažnyčios Šeimos centrai pasirūpina šiais žmonėmis? Mes nežinom, nes kol turime statistinių duomenų, neturime kokybinės jų analizės.
Čia aš padarysiu vieną išvadą — nei religingas, nei nereligingas žmogus iš savo pozicijos negali spręsti apie pagalbos smurto atvejais poreikį. Apie tai reikia spręsti pagal tyrimus ir duomenis. Tyrimų trūkumas ir nuolatinis teisės klausimo akcentavimas konvencijos kontekste rodo, kad vyksta sąmoningas arba nesąmoningas tikrų problemų neanalizavimas. Konvencija turi 12 skyrių ir 81 straipsnį. Teisei skirtas tik vienas skyrius. Akcentuokime kitus skyrius.
Pavyzdžiui, trečiasis konvencijos skyrius yra skirtas prevencijai, įskaitant specialistų apmokymą. Ar mums to reikia? Prieš metus Lietuvos policijos pareigūnas seksualinę prievartą išgyvenusiai meginai pasakė „Mažiau lakt ir raitytis reikia, ir nieko nebus“. Lietuvos policijos atstovas Ramūnas Matonis tuo metu sakė, jog tai yra išimtis ir pareigūnai taip nekalba. Deja, policija neturi duomenų ta tema, todėl niekas nežino, ar tai išimtis ar taisyklė. Tai reiškia, kad pareigūnai nėra apmokyti apie tai, kaip atpažinti ir kaip padėti seksualinį smurtą išgyvenusiems asmenims.
Ketvirtas skyrius yra skirtas apsaugai ir pagalbai. Norėčiau akcentuoti 25 straipsnį, kuris įvardina medicininę ir psichologinę pagalbą teikiančius specializuotus centrus seksualinį smurtą išgyvenusiems žmonėms. Šiuo metu tokių centrų neturime, o kaip prieš porą mėnesių interviu LRT.lt sakė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto docentė dr. Kristina Jarienė, net ne visi medikai gali ar moka padėti seksualinį smurtą išgyvenusiems žmonėms.
Pabaigai, pagrindinis šiuo metu konvencijos oponentus neraminantis klausimas yra kaip apsaugoti šeimą ir vaikus? Brolis Paulius Vaineikis vasario 23 d. savo paskyroje socialiniame tinkle pasidalino tokia žinute: „Tie kurie esate nelaimingi „homofobiškoje“ Pranciškonų gimnazijoje turite galimybę emigruoti į kitas mažiau „homofobiškas“ mokyklas.“ Nemanau, kad reikia priešinti tikinčiuosius ir netikinčius, bet pasakyta labai gera mintis: konvencijos siūlomi mokymai, jeigu prieštarauja tėvų ir mokinių įsitikinimams, gali, o gal net turi būti laisvai pasirenkami. Taip kaip leidžiam vaikams rinktis tikybos ir etikos pamokas. Toks kompromisas šiuo metu išsprestų patį pagrindinį konvencijos oponentų nuogąstavimą.
Svarbiausia yra nepasiduoti kvietimams diskutuoti, kol mums neduodami duomenys, kol neturime tyrimų. Nepasiduokime minčiai, kad mūsų asmeninis, šiltas gyvenimas šeimoje atspindi visų kitų šeimų gyvenimą. Yra daug šeimų ir asmenų, kuriems reikia specializuotos pagalbos ir mūsų asmeninė patirtis to gali neatspindėti. Mes neturim teisės atimti pagalbos iš tų, kuriems jos reikia. Paklauskime smurtą ir prievartą išgyvenusių žmonių, kokios joms ir jiems reikia pagalbos?
