#metoo (I) Paauglių prisipažinimai

2017-ieji buvo #metoo metai. 12 milijonų reakcijų per pirmąją parą sulaukusi internetinė kampanija, skatinanti seksualinį smurtą patyrusias moteris ir vyrus viešai prabilti, pakeitė status quo. Lietuva nebuvo išimtis. Pirmojoje pasakojimo dalyje dalinamės Lietuvos paauglių istorijomis, papasakotomis „Nanook“ žurnalistų komandai.

Spalį aktorė Alyssa Milano tviteryje paragino: „Jeigu visos moterys, patyrusios priekabiavimą ar prievartą parašytų „Aš irgi“ („Me too“), galbūt žmonės suprastų problemos mastą“.

Ir jos parašė. Tarp prakalbusiųjų buvo ir įžymybės kaip Björk ar Jennifer Lawrence, ir tūkstančiai kitų moterų. Už priekabiavimą ar seksualinę prievartą buvo atleisti tokios įtakingos figūros kaip kino prodiuseris Harvey‘is Weinsteinas, aktorius Kevinas Spacey‘is, komikas Louis C.K., žurnalistas Charlie‘is Rose’as, vienas svarbiausių Amerikos literatūros kritikų Leonas Wieseltieras. Žurnalas TIME prakalbusias moteris ir vyrus ką tik išrinko „metų žmogumi“.

Kaip ir JAV, Lietuvoje diskusija apie seksualinį priekabiavimą prasidėjo kino pasaulyje. Aktorė Julija Steponaitytė feisbuke parašė, kad prieš penkerius metus prieį ją seksualiai smurtavo režisierius Šarūnas Bartas. Panašia patirtimi pasidalino su režisieriumi dirbusi kino dailininkė Paulė Bocullaitė. Jų istorijas galima išgirsti NYLA podkasto epizode „Liudijimai apie Šarūną Bartą“. Pats režisierius lig šiol nėra pateikęs savo įvykių versijos – tik pasakė, kad su kaltinimais nesutinka.

Epizodą rengusi „Nanook“ multimedijų agentūra kreipėsi į klausytojus pasidalinti savo patirtomis priekabiavimo ir prievartos istorijomis. Atsiliepė daugiau nei dešimt, visos – moterys ir merginos. Dalinamės jų pasakojimais. Smurtautojų vardų pašnekovės neatskleidė, dažna pakeitė ir savąjį. Jų tikslas – ne nuteisti priekabiautojus, o parodyti, kad problema yra ir atsitinka kartais mažiausiai tikėtose situacijose.

Istorijas garso pavidalu išgirskite NYLA podkasto epizode: „#metoo: Priekabiavimas ir prievarta“.

Daugiausia „Nanook“ parašiusiųjų buvo paauglės. Pirmoje teksto dalyje dalinamės jų istorijomis: kas atsitiko ir kaip jas tai paveikė.

Aurėja. „Mano žmona neturi žinoti, kad čia dirbsi“

„Mano vardas yra Aurėja. Man – 17 metų. Mano istorija yra ilga ir šlykšti.

Prieš metus ieškojau vasaros darbo Vilniuje. Anksčiau buvau dirbusi aukle, todėl vienoje feisbuko grupėje paskelbiau, kad norėčiau dirbti šį darbą. Po įrašu pakomentavo vyras, parašė, kad gali pasiūlyti vietą.

Susitikime jo biure jaučiausi šiek tiek nejaukiai, nes jis buvo vienas. Jeigu einu į darbo pokalbį su moterimi, visada jaučiuosi saugi. Bet tai buvo didelis ir man tikrai baisus vyras. „Sėskis, gal kavos, gal arbatos?“ – paklausė. Sakiau, kad tikrai nenoriu. Jis primygtinai: „Padarysiu“.

Pradėjom šnekėti, jis uždavė labai daug klausimų: iš kur esu, kodėl sumąsčiau atvykti uždarbiauti į Vilnių… Ar turiu vaikiną. Man iškart kilo klausimas, kodėl jam tai turėtų rūpėti? Kai atsakiau, kad neturiu, jis nustebo. „Būčiau tavo metų, tai iš karto merginčiau!“ Kai pasakiau, kad baigusi mokyklą norėčiau būti žurnaliste, jis man pasiūlė naują darbą: būti jo sekretore. Viską užmiršau iškart sutikau. Pasijaučiau kaip devintame danguje.

Tada jis norėjo patikrinti mano įgūdžius, padavė kompiuterį. „Dabar tau pasakysiu penkis sakinius, sakysiu labai greitai, nes reikia greitai dirbti.“ Jis sugalvojo penkis sakinius, kur daug sudėtingų būdvardžių, kitokių epitetų. Kai baigė diktuoti, priėjo prie manęs, vis arčiau ir arčiau. Maniau, kad jis tiesiog pasiims kompiuterį ant stalo ir tvarkingai pasižiūrės. Bet ne, jis ėjo lėtai ir atsistojo praktiškai ant manęs. Labai lėtai įsijungė, pasižiūrėjo. Tada žvilgtelėjo į kompiuterį ir pasakė: „Nepyk, aš pasilenksiu“.

Beskaitydamas jis pradėjo mane glostyti. Iš pradžių šiek tiek ranką, tuomet perėjo prie nugaros. Be galo išsigandau, nes jis – didelis, storas, nutukęs vyras – vos ne užgriuvęs glostė mane. Ir glostė ne taip, kaip glosto tėtis ar koks dėdė. Galvojau, ar aš teisingai suprantu, kas vyksta? O gal tai tik mano blogos mintys? Jis toliau glostė mano nugarą pirmyn – atgal, į apačią, į viršų. Tada vėl ranką. Tekstą skaitė kokias 5 minutes, nors tai buvo galima padaryti per 15 sekundžių.

Baigęs skaityti, jis sako: „Esu labai nustebintas, kad Lietuvoje yra tokio gabaus jaunimo. Tau tik 16 metų ir tu šitaip rašai. Esi vienintelė mergina, kuri, atėjusi į darbo pokalbį, šitaip greitai dirba klaviatūra. Visuose penkiuose sakiniuose nepadarei absoliučiai nė vienos klaidos.“ Nors aš žiūriu į tekstą ir matau, kad nepadėjau dvitaškio, nepadėjau klaustuko, užmiršau įterpti nosinę. „Tu man tobulai tinki“, – pasakė ir grįžo atgal į savo kėdę.

Bekalbėdamas jis pradėjo įterpinėti žodžius, kurių nebuvo sakęs anksčiau. Pradėjo mane vadinti „brangute“, „mielute“. Tada pasakė: „Tavo alga priklausys nuo to, kaip gerai dirbsi. Jeigu puikiai sutarsime, alga bus 480 eurų, o jeigu blogiau – tada gausi mažiau. Viskas priklauso nuo tavęs.“ Iš karto pagalvojau – ką reiškia „gerai sutarsime“? Kaip galima, jeigu gerai sutari, gauti daugiau, o jei blogai – mažiau?

Tada jis pradėjo kalbėti apie darbo valandas: „Ar tu nieko prieš, kad dažnai reiks padirbėti iki 23 valandos vakaro ar vidurnakčio? Dažnai lieku biure vienas vėlai. Man padėsi rašyti, padarysi kavos ar išplausi puodelį.“ Tada užsiminė: „Žinai, ofise kartais apsilanko mano žmona. Ji neturėtų sužinoti, kad čia dirbi, kad turiu sekretorę. Ką nors sugalvosime. Pasakysiu, kad esi kolegos dukterėčia ar dukra.“ Tuomet supratau, kad čia jau yra viskas.

Pasakiau, kad jam dar paskambinsiu ir norėjau greičiau pradingti iš ofiso. „Gerai, eik“, – pasakė. „Bet aš tau daviau nuostabų darbo pasiūlymą, kitur nebūtum sulaukusi, nes esi nepilnametė. Čia galimybė, nukritus kaip iš dangaus“. Jis paspaudė ranką, dar kartą pakartojo, kokia esu graži, protinga, nuostabi ir kaip man pasisekė jį sutikti. Jis paėmė mano ranką atsisveikindamas, galbūt norėjo palaikyti ilgiau, bet ištrūkau, pasakiau, kad turiu bėgti, nes man troleibusas už kelių minučių.

Tada tiesiog bėgau. Širdis krūtinėje daužėsi. Nepajutau, kaip pradėjau tiesiog verkti. Norėjau paleisti balsą ant viso Vilniaus.

Papasakojau apie viską draugei, bet ji sureagavo šaltai. „Tai gal jis tėviškai tai darė, kodėl tu žliumbi?“ Tada pagalvojau – gal tikrai? Pasidarė gėda už savo mintis. Bet tada papasakojau viską mamai. Ši pakraupo. Mama parašė jam žinutę, kad draudžia man pas jį dirbti.“

Aurėjos istorija prasidėjo nuo „Facebook“. Socialinio tinklo, kuris davė naują platformą seksualiniam priekabiavimui. Ji sako, kad tiek jai, tiek jos nepilnametėm draugėm laiškai iš 40-mečių – „Labas, kokia tu graži“, nėra jokia naujiena. Buvo ir viena istorija, kuri jai iki šiol kelia šlykštulį.

„Grupėje „Vokietijos lietuviai“ paklausiau, ar čia yra lietuvių, kurie gyvena aplink miestą, kuriame gyvensiu aš – nes su šeima persikėlėme į Vokietiją. Parašiau, kad ieškau naujų draugų, noriu pabendrauti. Vienas vaikinas, turbūt ne taip supratęs, parašė: „Labukas, gražuole, pasiilgau tavęs, tu man patinki.“ Nesupratau, ką jis man parašė, ignoravau. Tada jis atsiuntė savo penio nuotrauką ir parašė: „Ar nori prisijungti prie manęs?“

Aurėja savo darbo pokalbio istoriją paviešino „Facebook“, neatskleisdama darbdavio vardo. „Mane #metoo kampanija labai paveikė. Jeigu jos nebūtų, nebūčiau papasakojusi savo istorijos. Būčiau galvojusi, kad jis tikrai glostė mane „tėviškai“. Bet perskaičiusi daug panašių istorijų įsitikinau, kad jis tikrai neturėjo gerų tikslų. Galbūt mano įrašas „Facebook“ bus pavyzdys kitoms merginoms. Galbūt jos atpažins save, nes su jomis irgi kas nors elgėsi panašiai.“

Anonimė. Košmaras kaime: „Mėgsti p*stis?“

Aurėjos atvejis baigėsi sėkmingai: ji pabėgo ir daugiau ją lietusio žmogaus nebesutiko. „Nanook“ pašto dėžutę pasiekė istorija, kurioje nukentėjusiajai nebuvo kur trauktis. Parašiusi mergina prieš kelis metus buvo išprievartauta, jos draugė taip pat. Jų vardų, dėl suprantamų priežasčių, neskelbiame. Bet garantuojame, kad istorija yra tikra.

„Man buvo neseniai suėję penkiolika. Buvom vakarėly, už miesto, sodyboje su pažįstamais žmonėmis. Vieni buvo draugai, kiti matyti veidai iš to pačio miesto apylinkių. Aplinka pakankamai saugi, tėvai daug nežiūrėjo kur važiuoju per naktį, pasitikėjo. Daugiausia draugai buvo vyresni, žinoma, buvo daug alkoholio. Nelabai prisimenu vakarėlio eigos, bet turiu auštančio ryto fragmentus, kurie vis dar skaudūs. Mane mieguistą kažkas žadino, trynėsi, lietė. Bandė rengti. Buvau bejėgė ir po kažkiek laiko nevykusių grumtynių lovoje ir kambaryje, kur miegojo daug žmonių, mane išsinešė į tualetą.

Buvau vis dar nesąmoninga ir išsiblaivėjau tik tada, kai vyko aktas. Man buvo bjauru, negalėjau nei pasipriešinti, nei rėkti. Buvau visiškai bejėgė. Jis pasakė: „Mėgsti p*stis?“ Kartais šitą frazę prisimenu ir pasidaro šlykštu. Tai buvo mano viena pirmųjų seksualinių patirčių. Po visko nežinojau, kaip elgtis. Sėdėjau ant laiptų ir drebėjau. Jis rūkė. Kažką kalbėjom. Po visko man labai ilgai buvo šlykštu. Kartais eidavau gatve ir prisiminus tai nuleisdavau galvą iš gėdos ir bjauraus jausmo. Po kokių šešių metų tas bjaurus jausmas kažkur išsitrynė. Prisiminiau jį tik dabar, kai ta tema labai eskaluojama. Niekam nepasakojau, tik savo psichologei, o papasakojusi istoriją paklausiau: „Ar mane išprievartavo? Ar aš dėl to kalta?“

Ištryniau tą žmogų iš gyvenimo, mačiau po to tik kartą. Aš visiškai to nenorėjau ir tai buvo prieš mano valią. Blogiausią, kad tą pačią naktį, toje pačioje vietoje išprievartavo ir mano draugę. Tik, kitaip nei mano atveju, tai visi matė. Jos niekas nepalaikė ir vadino pasileidėle. Atsimenu, kad ją guodžiau ir palaikiau, tačiau niekaip nesugebėjau pasisakyti kas nutiko man. Mano draugės atveju vyras buvo ne tik galios pozicijoje, bet ir visų mėgstamas, mylimas. Tai buvo jos pirma seksualinė patirtis, po kurios ji vis dar tai sunkiai išgyvena.

Prieš šitą kartą, porą metų ankščiau, kitas vaikinas atsisveikinant mane laikė ir šleikščiai bučiavo. Aš verkiau.

Abu kartus buvau visiškai ištrynus iš atminties. Kartą esu net pati priekabiavusi prie vyro. Manau, kad psichika taip sutvarkė, kad nebegalėjau būti auka ir perėjau į skriaudikės vaidmenį.

Norėčiau pasakyti draugei, nes šiuo metu ji vėl išgyvena šias emocijas. Jaučiu, kad bent sau įsiforminau, kas su manimi įvyko.“

Parašiusiai merginai uždavėme papildomą klausimą: ką daryti, kad tokie atvejai nepasikartotų? Kaip pakeisti kultūrą?

„Pirmiausia, tai keičia netylėjimas. Parodymas pirštu, kad buvo padaryta blogai. Bet… mažoje gyvenvietėje nedaug žmonių, visi visus pažįsta. Ir tada susiduri su tuo, kad spaudžia ne tik nuostatos, kad „pati kalta“, bet ir tai, kad žinos visi. Nebus tų, kurie nežinos, kad tu išprievartauta. Dėl to labai sunku. Žinoma, tai keisis, bet ir tam reiks laiko. Pavyzdžiui, Barto skandalas – jis įvyko, tačiau nieko neįvyko. Niekam nesvarbu. Visi labiau kvestionuoja, ar aukos kaltos, bet ne prievartautoją, kuris vis dar išlaiko savo galios poziciją. Manau, svarbiausias dalykas yra edukacija ir empatijos ugdymas. Žmonėms sunku suprasti kaip jaučiasi aukos, jie net nepagalvoja, kas būtų, jei auka būtų sesuo, žmona, dukra…“

Ieva (vardas pakeistas): „Priekabiavimas mokykloje yra vieša paslaptis“

Istorija atsitiko prieš 7-8 metus. Ieva, buvo trylikos, kai giminės susitikime antros eilės pusbrolis ją pakvietė nakvoti ne name su visais, o su juo palapinėje. Ji sutiko, nes jį pažinojo seniau ir juo pasitikėjo.

„Kadangi buvo emigravęs, jis turėjo iPod‘ą. Pamenu pažaidžiau su tuo iPod‘u ir užmigau. Tada naktį atsikeliu, nes jaučiu, kad kažkas mane vis liečia. Buvo žiauriai baisu atsimerkti, nežinau kodėl. Jis mane lietinėjo, po to su mano ranka sau visokius dalykus darė. Visą laiką bijojau atsimerkti. Pasakyti, kad baigtų.“

Viskas baigėsi tik po kelių valandų. Pamačiusi kad pusbrolis užmigo, Ieva išbėgo iš palapinės.

„Apsivėmiau. O tada verkiau. Bijojau grįžti į palapinę, bet  namai buvo užrakinti.“

Šiandien Ieva savęs klausia, kodėl nesigynė. Bet tuo metu ji tiesiog norėjo, kad viskas greičiau baigtųsi. „Jaučiausi bejėgė, silpna, menka mergaitė, man buvo baisu paprieštarauti. Kai prisimenu vaikystę, mane girdavo, kad esu tyli. Brolis rėkdavo, ginčydavosi, o aš priešingai. Gal ir tada maniau, kad viską išspręsiu tyla?“

Ta naktis Ievą pakeitė visam laikui. „Tai tarsi sunki skrynia su metalinėmis grandinėmis. Kartais neprisimeni jos, bet visada ją su savimi tempiesi. Dabar man geriau pasidaro, kai pasakau.“

Tuo metu Ieva niekam nepasakojo kas nutiko. „Absoliučiai niekam. Atsimenu, kitą rytą, kad kuo greičiau išvažiuočiau, sugalvojau melą, kad labai susirgau ir turiu grįžti namo su teta. Grįžus tėvai klausė, kaip sekėsi, bet nieko nepasakiau. Nesakiau visų pirma dėl to, kad buvo gėda pripažinti, kad turėjau kažkokius lytinius santykius.“

Ilgą laiką po tos nakties, Ieva negalėjo prisiliesti prie vaikinų. „Klasėje atsirado posakis, kad jeigu palietei Ievą, ji per kilometrą pabėgs nuo tavęs. Klasiokai iš manęs dėl to juokdavosi. Man būdavo geriausia diena, jeigu manęs neapsikabina vaikinas.“

Ieva mokėsi puikiai vertinamoje didelio Lietuvos miesto mokykloje, tačiau, kalbant apie vaikinų ir merginų santykius, situacija ten buvo tokia, kaip ir daugelyje kitų Lietuvos mokyklų: tokia, kokią reikia keisti.

„Man būdavo baisu eiti prie lentos, bijodavau, kad aptarinės mano užpakalį, kaip ir visų kitų merginų. Galiausiai pradėjau rengtis apsmukusiais rūbais, kad tik niekas nematytų, neskenuotų mano kūno. Tai išlikę ir dabar. Jaučiuosi graži sau, bet niekada viešumoje neišdrįstu apsirengti taip gražiai, kaip apsirengiu savo kambaryje. Norisi uždengt kūną, laikyti viską savyje, kad tik niekas nematytų.“

Ievai buvo įdomu, ar mokykloje priekabiauta ir prie jos draugių. Tik kaip apie tai jų paklausti, kai tai yra tokia tabu tema? Vieną vakarą, ji ryžosi.

„Buvau vakarėlyje, buvom tik mes merginos: ir „populiariosios“, ir „protingosios“. Užvedžiau temą apie priekabiavimą, iš pradžių lyg ir juokėmės, bet po to sakau: „Ne, aš rimtai. Turbūt mes visos gi esam patyrusios priekabiavimą – kad sakom „ne“, bet prie mūsų vis tiek lenda.“ Ir jos visos palinksėjo galvom.“

Ieva sako, kad priekabiavimas mokykloje yra it vieša paslaptis: diskusijų apie tai klasėje niekada nebuvo, kaip ir apie lytinį švietimą apskritai.

„Niekada negirdėjau, kad apie tai šnekėtų. Žodžiai „krūtys“ ar „penis“ yra tiek įslaptinti, kad man net sunku juos ištarti. Per biologijos pamokas mokomės, kad čia yra galva, čia nosis, o čia… niekas. Dėl to yra gėda apie tai šnekėti. Gėda pasakyti, kad tave kažkas lietė.“

Ieva sako, kad mokykloje reikėtų lytinio švietimo pamokų dar ir todėl, kad priekabiavimą būtų lengviau atpažinti. „Aš neatpažindavau. Kai mokykloje liesdavo mano liemenį, kaip nors kutendavo arba įspausdavo į kampą ir kažką sakydavo – nesuprasdavau, kas tai. Suprasdavau, kad man tai nepatinka, bet man atsakydavo: „Taigi čia draugiškai.“ Nežinodavau, ką atsakyti, bet žinojau, kad nepatinka. Dabar suprantu, kad buvau teisi.“

Šiandien Ieva gyvena ne Lietuvoje. Ji turi vaikiną, savanoriauja ir sako, kad yra laiminga. Su pusbroliu po to ji matėsi tik porą kartu, jo šeima emigravo. Jie niekada apie tai nesikalbėjo.

Naujos istorijos, gautos po NYLA epizodo pasirodymo. Abi prasidėjo toje pačioje Vilniaus senamiesčio kavinėje.

Viktorija: „Jis užgulė mane ir pradėjo liesti.“

Istorija įvyko pernai.

„Tokia nekalta, atrodo, šeštadienio popietė kavinėje, kai paprasčiausiai šnekučiuojiesi su drauge, o šalia sėdi į nešiojamąjį kompiuterį paniręs vaikinas. Bešnekant jis įsiterpia į pokalbį. Prisistato kaip lietuviško butiko įkūrėjas. Kadangi jis iš kito miesto, o tu ten dažnai lankaisi, pasakai, kad kada nors galėsit susitikti. Nemanai, kad tai iš tikrųjų įvyks. Bet jau kitą dieną gauni žinutę, siūlančią atvažiuoti.

Po dviejų savaičių susitikau su juo prie Laisvės alėjos fontano. Vieša vieta, nieko pikto nesitikiu. Sutinku, kai pasiūlo pasivažinėti po Kauną, vėliau užsukti išgerti arbatos į jo namus. Važiuojant mezgėsi paprastas, buitinis pokalbis. Bet vos peržengus durų slenkstį jis man ėmė lipšniai kartoti, kokia esu nuostabi ir neatitraukė nuo manęs akių. Susinervinau, bet nesuvokiau, kad kažkas ne taip. Kad tai kažkur krypsta.

Tada jis užgulė mane. Pradėjo liesti, bučiavo, nesustojo, kai kartojau, kad nenoriu ir laikiau kietai sučiauptas lūpas. Jis norėjo, kad nusimaučiau kelnes. Daugiau nei pusvalandį tramdžiau jo elgesį. Galiausiai pasidavė.

Eidama iš jo namų pro duris, pamačiau, kad jeigu būčiau bandžiusi bėgti, nebūčiau galėjusi, nes durys iš vidinės pusės užrakintos raktu. Jis mane išsivedė pro tas duris į lauką ir paėmęs ranką į delną pasakė: „Viskas gerai, niekas nemato.“ Nesupratau, kodėl jis taip pasakė, kol vėliau nesužinojau, kad jam 25-eri. Maniau, kad jis tėra jaunas butiko įkūrėjas, ką tik baigęs mokyklą, bet… jam buvo dešimčia metų daugiau nei man. Man tuo metu buvo 15-a.

Iki pat atvažiavimo į traukinių stotį nemaniau bėgti. Tik kai mane paleido, kai išlipau iš automobilio, kojos ėmė nešti į stoties foje, kur atrodė saugu, aplink matyti daugiau žmonių. Be to, kad pasakiau kasininkei, į kurią pusę keliauju, jaučiausi nebyli. Mano lūpos liko lygiai taip pat sučiauptos kaip vengiant to bučinio, tik šįkart virtusio šlykščia akistata su tuo, kad likau seksualinio smurto auka.“

Mergina, neatskleidusi vardo. Jai 18-a. „Jaučiuosi tarsi būčiau pažymėta“

„Tai atsitiko rudenį. Sėdėjau kavinėje, mokiausi matematikos mokyklos kontroliniui. Susikaupusi net nepajutau, kaip mane užkalbino labai normaliai atrodantis vaikinukas. Pagyręs mano kuprinę, prisėdo šalia. Smalltalk’as, kalba mezgėsi. Pasirodo, jam apie 30 metų, verslininkas, mokėsi puikiuose universitetuose. Pasiūlė pasivaikščioti.

Kadangi atrodė labai įdomus žmogus, sutikau, tačiau niekaip negalėjau suvokti, kaip toks vaikinas galėjo užkalbinti mane. Viduje jaučiau, kad kažkas šiame reikale negerai. Jis pradėjo vadinti mane ,,zuikeliu“, „gražute“, pasijaučiau nejaukiai. Tačiau tarsi jausdama to vaikino „svorį“, kažkokią jėgą, negalėjau nieko padaryti, tik nusijuokti ir paprašyti, kad manęs taip nevadintų. Pagalvojau, gal čia jis tik ironiškai.

Staiga jis paprašė, kad jį pabučiuočiau. Sakiau „ne“ ir norėjau grįžti atgal į kavinę, tačiau jis staiga pradėjo pasakoti apie savo ligą, siaubingą vaikystę. Šiek tiek išmanau onkologiją, todėl jaučiau, kad jo pasakojimas ne visai logiškas, jis maišė sąvokas. Tačiau užblokavau tai, empatija nugalėjo. Jis vėl paprašė to paties. Kai pasakiau „ne“, jis pradėjo pasakoti, kaip nori pakeisti gyvenimą, pradėti gyventi šia diena, pasikeisti. Sakyti, kokia esu graži.

Nesu naivi, tačiau tuo metu, būdama tokioje nekasdieniškoje, įtemptoje situacijoje jaučiausi be galo sutrikusi. Grįžusi atgal į kavinę pradėjau rinktis daiktus, norėjau kuo greičiau dingti iš tos vietos, jaučiau kūną užliejantį adrenaliną, vidinį drebulį. Jis primygtinai reikalavo, kad draugaučiau su juo, bandė mane liesti, sakiau „ne“. Tada siūlė papietauti, parvežti namo, norėjo susipažinti su mano tėvais. Sakiau ne, tačiau LIGA. Kažkuri mano dalis vertė mane bėgti iš šios siaubingai nepatogios situacijos, tačiau jaučiausi bejėgė. Man į veidą mesta liga, įtakingas žmogus, o aš – silpna. Prieš savo valią atsisėdau į jo mašiną.

AŠ NIEKADA TAIP NEDARYČIAU. Tačiau jaučiau savotišką hipnozę. Jaučiau daranti milžinišką klaidą, tačiau negalėjau nieko padaryti. Jaučiau, kaip vaizdai sulėtėjo. Jis vairavo kaip beprotis, važiavo labai greitai, be perstojo naudojo garso signalą, rėkė. Bandė vėl mane liesti, bučiuoti. Klausinėjo asmeninių dalykų. Negalėjau pabėgti. Jaučiau iš jo sklindantį negerumą, stiprią destruktyvią jėgą. O aš buvau baimėje. Jis sustojo miške prie mano namų. Supratau, kad dabar viskas. Sugebėjau pabėgti, jis mane paleido, turbūt, nes visa be galo drebėjau. Gal išsigando pats. Jaučiau, kad kūnas ir mintys tapo atskiros jėgos, atsiskyrė. Tada man prasidėjo panikos priepuolis.

Labai sunku apie tai pasakoti, nes jaučiu siaubingą gėdą, pyktį, kaltę. Kad nuo šio įvykio keičiasi MANO gyvenimas. Naudoti psichologinį smurtą, prievartą, jaučiant, kad kitas žmogus neturi pasirinkimo, yra siaubinga. Bandau sau kartoti, jog nesu auka, nenoriu suteikti jam jėgos, įtakos mano mano šeimos, draugų gyvenimui. Jaučiuosi kažkokia tarsi pažymėta, kartais jaučiu, kad jis mane seka. Baisu, kad tas žmogus pajautė mano stiprią empatiją žmonėms. Tragedija ta, kad kalta jaučiasi auka ir kad tai vyksta taip šalia mūsų.

Jeigu jūs patyrėte seksualinį priekabiavimą ar prievartą, paskambinkite visą parą veikiančiu pagalbos moterims numeriu: 8 800 66366 (moters-pagalba.lt).

Jei patyrėte seksualinį priekabiavimą įsidarbinant, darbovietėje ar švietimo įstaigoje, kreipkitės į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, užpildydami elektroninę skundo formą arba susisiekite telefonu 8 5 272 7719 arba e-paštu lygybe@lygybe.lt.

Šis tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“. Projektą iš dalies finansuoja Europos Komisija, Švedijos institutas bei Švedijos ambasada Vilniuje. Tekstas neatspindi Europos Komisijos, Švedijos ambasados Vilniuje ar Švedijos instituto nuomonės.