Atidaryti paeišką Grafinis elementas
Atidaryti paiešką Grafinis elementas
Uždaryti paieškos laukelį
X

Paremk mus Contribee!

Kasdien siekiame mažinti atotrūkį tarp deklaruojamų vertybių – laisva, vakarietiška, demokratiška, žmogaus teises užtikrinanti Lietuva – ir realybės, kurioje žmonės gyvena šiandien. Dirbame tam, kad užtikrintume žmogaus teises Lietuvoje ir padėtume kiekvienam jaustis oriai būnant savimi.

Reklaminis baneris Reklaminis baneris
Komentaras

Milda Ališauskienė. Religija, seksualumas ir migracija: ar ir kiek religija lemia LGBTIQ+ asmenų padėtį šiuolaikinėje visuomenėje?

Milda Ališauskienė

Milda Ališauskienė, Jono Petronio nuotr.

Dr. Milda Ališauskienė, Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos profesorė | 2024 01 09

Daugelio religijų santykis su seksualumu problemiškas, anot sociologo Michelio Foucault, religija yra neatsiejama nuo kūno ir seksualumo klausimų. Diskursai apie religinę praktiką ir tikėjimą yra neatsiejami nuo kūno ir to, ką žmonės daro su savo kūnais. Egzistuoja glaudus ryšys tarp represyvių hegemoninių patriarchato ir homofobijos struktūrų, daugelis religijų riboja moterų seksualumą, smerkia biseksualumą ir homoseksualumą. Vis dėlto klausimas, kiek religijos vis dar daro įtaką seksualumo sampratai ir praktikoms šiuolaikinėje visuomenėje išlieka.

Kasmet atliekamas Europos vaivorykštės žemėlapis ir indekso duomenimis LGBTIQ+ asmenų padėtis skiriasi net ir tokiose valstybėse, kurių visuomenes sudaro katalikiškoji dauguma. Pavyzdžiui, 2023 m. Europos vaivorykštės indekso duomenimis, geriausia LGBTIQ+ asmenų padėtis katalikiškos daugumos valstybėse yra Maltoje (89 proc.), Ispanijoje (74 proc.) bei Airijoje (54 proc.). Šie minėto indekso duomenys minėtas valstybes LGBTIQ+ asmenų padėties atžvilgiu priartina prie Šiaurės valstybių, kurios dažnai apibūdinamos kaip protestantiškos ir taip pat neleidžia atlikti platesnių apibendrinimų, ar ir kiek vienai ar kitai religinei tradicijai save priskirianti visuomenės dauguma lemia pažeidžiamų socialinių grupių padėtį. Europos padalinimas į Šiaurės ir Pietų ieškant paaiškinimo dėl LGBTIQ+ asmenų padėties skirtumų taip pat nedaug ką keičia, nors Italija ir kitos Pietų Europos valstybės nepasižymi gera minėtų asmenų padėtimi.

JAV veikiančio Pew tyrimų centro duomenimis, europiečių požiūrių į tos pačios lyties partnerystes ar santuokas klausimu Europą galima dalinti į Vakarus ir Rytus, kai Rytams priskiriamos Rytų ir Vidurio Europos valstybės, išsivadavusios iš komunistinio jungo, pasižyminčios gana aukštais visuomenės nepritarimo šiems klausimams skaičiais. Rytų ir Vidurio Europos valstybės pasižymi ir kitu šiam klausimui svarbiu aspektu, nes jose itin dažnai susiejamas nacionalinis ir religinis tapatumas, gyventojai save priskiria vyraujančiai religinei organizacijai, tačiau religingumu nepasižymi – neišmano tikėjimo tiesų, nepraktikuoja tikėjimo individualiai ir su bendruomene. Be to, daugelis šių Europos valstybių – tautos kūrimo proceso, kuriame svarbų vaidmenį vaidino ir nacionalinės, dažniausiai krikščioniškos, religinės organizacijos, produktai. Religija daugelyje šių visuomenėse dažnai tampa vienu iš marginalizacijos įrankių, brėžiančių ribą tarp visuomenės daugumos ir mažumų grupių.

LGBTIQ+ asmenų teisių užtikrinimas yra viena iš sričių, kurioje religinės organizacijos tarpusavyje konkuruoja, kuri labiau atsiribos nuo šios pažeidžiamos visuomenės grupės. Religinių organizacijų konstruojama socialinė tikrovė, kurioje nėra vietos LGBTIQ+ asmenims, sustiprinama religinio bei politinio elito susisaistymu, tautos išlikimo poreikio naratyvu bei pažadinant iš užmaršties homoseksualumo kriminalizavimo bei medikalizacijos šmėklas, kurių pagrindu suformuojamas toksiškas viešasis diskursas ir jo pagrindu kuriama politika, kurio kontekste LGBTI asmenims tenka ieškoti išlikimo strategijų, o viena jų – migracija arba taip vadinamas balsavimas kojomis, kai piliečiai susiduria su nelygybe ir socialine atskirtimi.

LGBTIQ teisių aktyvistė, Alar Truu nuotr.

LGBTQ+ teisių aktyvistė, Alar Truu nuotr.

Mokslinėje literatūroje aptinkame keturis LGBTIQ+ migracijos tipus. Anot Gorman-Murray, egzistuoja coming-out migracija, kai homoseksualūs žmonės persikelia, kad galėtų atsiskleisti kaip neheteroseksualūs asmenys. Gravitacinė grupinė migracija, anot, Gorman-Murray, apibūdina migraciją kai persikeliama gyventi į gėjų ir lesbiečių kaimynystę. Santykių migracija, anot Gorman-Murray, žymi procesą kai asmenys persikelia kartu su partneriu, kad sutvirtintų tos pačios lyties santykius, arba, atvirkščiai, išvyksta iširus santykiams.

2018 m. atliktas tyrimas Lietuvoje parodė, kad LGBTIQ+ asmenys migruoja iš mažesnių gyvenviečių ir miestelių į didmiesčius, kur randa LBGTIQ+ bendruomenes, gali atsiskleisti kaip homoseksualūs. Tarp priežasčių, kodėl LGBTIQ+ asmenims nepavyksta oriai gyventi Lietuvos regionuose, vardijamas valstybės bei Katalikų bažnyčios požiūris į juos bei visuomenės nepakantumas. Galima stebėti, kad gyvenimas atsiskleidus ir su savo bendruomene nėra galutinis LGBTIQ+ asmenų tikslas, anot Richard Mole, egzistuoja ir dar vienas šių asmenų migracijos tipas – persikėlimas į kitą šalį siekiant pasinaudoti platesniu seksualinės pilietybės teisių spektru, pavyzdžiui, tos pačios lyties asmenų santuokomis ar antidiskriminaciniais teisės aktais. Iš Lietuvos išvykusių LGBTIQ+ asmenų pasakojimuose taip pat pastebimas oraus gyvenimo kitose valstybėse leimotyvas, valstybėse, kur užtikrinamos LGBTIQ+ asmenų žmogaus teisės į asmeninį gyvenimą, galimybę kurti šeimą susituokiant, auginti vaikus.

Valstybės valia užtikrinti LGBTIQ+ asmenų teises dažnai susiduria su sociokultūrinėmis normomis bei socialiniu spaudimu ateinančiu ir iš religinių organizacijų. Gana dažnai religijos ir homoseksualumo tyrimuose galime stebėti besiformuojantį dichotominį mąstymą tarp religingo heteroseksualumo ir nereligingo homoseksualumo. Tarp 2018 m. Lietuvoje atlikto tyrimo dalyvių LGBTIQ+ asmenų, kas trečias teigė esąs tikintis, kas penktas – praktikuojantis. Kai kuriose užsienio valstybėse veikiančios Vaivorykštės krikščionių organizacijos siekia LGBTIQ+ lygiateisiškumo ir priėmimo Katalikų bažnyčioje, tačiau Lietuvoje iki šiol matėme vos vieną panašią iniciatyvą, vyrauja įsitikinimas, kad LGBTIQ+ asmenys yra netikintys. Anot Dorotos Hall, LGBTIQ+ krikščionys turi rinktis tarp priklausymo savo religinei bendruomenei ir bandymo ją keisti iš vidaus, bendruomenės palikimo, o kartais ir tikėjimo atsisakymo, arba perėjimo į kitą bendruomenę, kurios yra įtraukios LGBTIQ + tikintiesiems.

Apibendrinant, galima teigti, kad religijos yra neatsiejamos nuo seksualumo sampratos bei praktikų formavimo ir šiuolaikinėse visuomenėse, tačiau modernizacijos ir sekuliarizacijos procesų metu susiformavo ir alternatyvios prasmių sistemos, formuojančios seksualumo sampratą bei praktikas. Vertinant religijos vaidmenį LGBTIQ+ asmenų padėties Europos valstybėse ir visuomenėse aspektu, galima teigti, kad religijos ir valstybės atskyrimo procesas kaip vienas iš svarbiausių demokratijos atramų sukuria palankias sąlygas socialinei bei kultūrinei įvairovei egzistuoja, lygybės bei įtraukties užtikrinimui, kas prisideda ir prie socialiai pažeidžiamų grupių migracijos rodiklių sumažinimo.

Straipsnis parengtas vykdant mokslinius tyrimus pagal COST veiklą CA20107 „Apjungiant migracijos ir religijų įvairovės teorines įžvalgas ir praktines problemas“ bei Lietuvos mokslo tarybos mokslinių tyrimų projektą “Religinių ir seksualinių tapatumų sąveikos transnacionalinės migracijos kontekste” (sut nr. A-COST-22-1).  

Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Grafinis elements
Komentuoki