Prieš įstodami į Europos Sąjungą žengėme plačiais žingsniais lyčių lygybės link, tačiau įstoję ėmėme kiek trypčioti vietoje. Nors džiaugiamės po truputį kintančiomis ne tik moterų, bet ir jaunų vyrų nuostatomis, galios pozicijose vis dar dažniau sutinkame vyrus. Nors sukūrėme pagalbos nuo smurto artimoje aplinkoje sistemą, neturime efektyvios prevencijos. Dirba ir moterys, ir vyrai, bet moterys gerokai dažniau – prastai apmokamą ar neapmokamą darbą. Moterų reprodukcinės teisės išlieka trapios ir vis išbandomos. Kviečiame susipažinti su lyčių lygybės situacija Lietuvoje praėjus dvidešimtmečiui nuo įstojimo į ES.
Svarbius žingsnius siekiant lyčių lygybės Lietuva padarė dar ruošdamasi narystei. Buvome pirmoji šalis rytų ir vidurio Europoje priėmusi įstatymą, skirtą užtikrinti lygias moterų ir vyrų galimybes, kai 1998 m. buvo priimtas Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymas. 2003 m. įsteigta ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba. Sulaukėme ir pagyrų iš Europos komisijos dėl pastangų užtikrinti lyčių lygybę darbo rinkoje. Noras tapti bendrijos dalimi skatino šios pozityvius pokyčius. Apmaudu, tačiau paspartėjęs progresas keičiant ne tik teisinę bazę, bet ir praktikas gerokai sulėtėjo po įstojimo į ES. Nebereikėjo nieko įrodinėti kitiems.
Praėjus 20 metų matome ir tam tikrus pasiekimus. Prieš keletą metų atliktas sociologinis tyrimas parodė, kad moterys ir jauni vyrai linkę nesutikti su teiginiu, kad „moterų ir vyrų lygybė prie gero neprives“. Tik vyresni nei 55 m. vyrai vis dar tvirtai laikosi nuomonės, kad vyrai turėtų išlaikyti šeimą, o namų ruoša ir vaikų priežiūra – moterų darbas. Kintančias jaunų vyrų nuostatas patvirtina ir kiti tyrimai – net 44 proc. 18-44 m. vyrų sutinka, kad dalyvavimas auginant vaiką yra svarbiau nei sėkminga karjera ar paaukštinimas darbe.
Deja, Europos lyčių lygybės indeksas rodo, jog Lietuvos pažanga lyčių lygybės srityje vis dar mažesnė už ES vidurkį. Situacija ypač prasta galios srityje, kur surenkame vos 35 taškus iš 100 galimų. Padėtis šiek tiek pagerėjo, kadenciją baigus išskirtinai vyriškam ministrų kabinetui, kadangi dabartinė vyriausybė suformuota sąmoningai bandant išlaikyti lyčių pusiausvyrą. Visgi savivaldybių tarybose, įmonių valdybose ir kituose svarbius sprendimus priimančiuose dariniuose vis dar dominuoja vyrai.
Vienas kertinių lyčių lygybės klausimų – kova su smurtu prieš moteris. Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas priimtas jau įstojus į ES – 2011 m. Tai buvo beveik neįtikėtinas ir labai ilgai lauktas proveržis siekiant stabdyti smurtą artimoje aplinkoje. Tačiau, kaip tada, taip ir dabar – įstatymas yra neutralus lyčiai. Lietuvos teisinėje bazėje ignoruojama, kad didžioji dauguma nuo smurto artimoje aplinkoje nukentėjusių žmonių yra moterys, o smurtautojų – vyrai. Ši statistika jokiu būdu nereiškia, kad vyrai gimsta smurtautojais, o moterys – aukomis. Ją lemia būtent netolygus galios plačiąja prasme paskirstymas ir išsiplėtojusi lyčių nelygybė. Smurtas artimoje aplinkoje neproporcingai kelia žalą moterims, kadangi prieš moteris smurtaujama būtent dėl to, kad jos yra moterys. Nors pagalbos nukentėjusioms moterims mastas, lyginant su 2004-aisiais, išaugo, Lietuvoje vis dar sunkiai atpažįstame ryšį tarp smurto ir lyties. Galbūt dėl to niekaip neratifikuojama Europos Tarybos konvencija dėl smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir kovos su juo (Stambulo konvencija), kuri buvo pasirašyta dar 2013 m. ir per šį laiką jau buvo apipinta įvairiais mitais ir baubais, mažai bendro turinčiais su Konvencijos tekstu. Apmaudu, tačiau lėtas progresas neturėtų stebinti – kol ignoruosime lyties aspektą smurto problematikoje, viso labo reaguosime į smurto atvejus nespręsdami problemos iš esmės, nevykdysime tikslingos prevencijos.
Dar vienas itin jautrus lyčių lygybės klausimas – moterų reprodukcinės teisės. Nėštumo nutraukimą Lietuvoje iki pat 2023 m. reglamentavo moraliai ir moksliškai pasenęs 1994 m. pasirašytas sveikatos apsaugos ministro įsakymas. Kadangi moterų teisę rinktis Lietuvoje numato ministro įsakymas, o ne įstatymas, apriboti moterų teisę nutraukti nėštumą per pastaruosius 20 metų buvo kėsintasi ne kartą. Laimei, rengti įstatymų projektai buvo sustabdyti, o 2023 m. Lietuvoje įteisintas medikamentinis abortas. Tačiau moterys, kurios nusprendžia nutraukti nėštumą vis dar susiduria su kliūtimis, įskaitant ir gydytojų spaudimą gimdyti ar prastą prieinamumą prie medikamentiniam abortui būtinų vaistų. Moterys su negalia, atvirkščiai – patiria kliūtis susilaukti vaikų. Tai dvi tos pačios monetos pusės, atskleidžiančios skirtingas strategijas riboti moterų reprodukcines teises.
2021 m. atliktas sociologinis tyrimas rodo, kad dauguma Lietuvos gyventojų (70 proc. apklaustųjų) sutinka ar greičiau sutinka su teiginiu, kad „moteris turi teisę pasirinkti, ar ji nori nutraukti nėštumą“, tačiau viešumoje vis dar gajus nepalankus požiūris į moters reprodukcinę sveikatą. Finansavimo ir garsių žmonių bei politikų paramos sulaukia vadinamieji krizinio nėštumo centrai, kurie prisidengę moterų konsultavimu spaudžia nenutraukti nėštumo. Vienu COVID-19 pandemijos laikotarpiu teisė nutraukti nėštumą buvo visiškai neprieinama. Tuometinis sveikatos apsaugos ministras tokį priverstinio nėštumo skatinimą vadino tinkama proga moterims persvarstyti sprendimą pasinaudoti joms teisės aktuose numatyta teise.
Žvelgdamos į darbo rinką, negalime nepastebėti, kad palyginus su kitomis šalimis, turime itin aktyviai joje dalyvaujančias moteris. Visgi COVID-19 pandemijos metu moterų nedarbas ėmė augti gerokai sparčiau nei vyrų. Taip atsitiko dėl to, kad sektoriai, kuriose dirba moterys, buvo labiau paveikti karantino. Dar kartą į paviršių iškilo labai opi problema – netolygus vyrų ir moterų pasiskirstymas darbo rinkoje. Moterys daugiausia dirba sveikatos, socialinio darbo, švietimo ar paslaugų sektoriuose, o juose – darbas yra prasčiau apmokamas. Moterų ir vyrų atlyginimų atotrūkis jau dešimtmetį reikšmingai nemažėja ir išlieka arti 14 proc. Lietuvės ir toliau atlieka neproporcingai daug neapmokamo darbo namuose. 65 proc. moterų ir tik 29 proc. vyrų bent valandą per dieną skiria namų ruošos darbams. Atotrūkis dar padidėja, kai poros susilaukia vaikų. Nors vyrai vis aktyviau siekia įsitraukti į vaikų priežiūrą, iki lygybės – toli.
Vertinant lygių galimybių politikos planavimą ir įgyvendinimą, iki 2021 m. lyčių lygybės politikos priemonių tvarumą užtikrino nacionalinės moterų ir vyrų lygių galimybių programos. Nacionalinėse programose būdavo nustatomi pagrindiniai tikslai konkrečiam laikotarpiui, programos įgyvendinimo vertinimo kriterijai ir planuotos preliminarios lėšos veikloms įgyvendinti. Programos buvo nutrauktos nusprendus lyčių lygybės politiką įgyvendinti remiantis horizontaliu principu, kuris numato šio aspekto įtraukimą į visas politikos sritis. Toks sprendimas iš esmės galėtų pagerinti valstybinę lyčių lygybės politikos kokybę. Tačiau, nesant įpareigojimui formuluoti konkrečių tikslų ir rodiklių bei skirti lėšų jiems pasiekti, prarandame strateginį žvilgsnį į kompleksines lyčių nelygybės problemas ir neieškome tikslingų priemonių joms spręsti.
Nors galime pastebėti pokyčius, įvykusius per pastaruosius 20 metų, akivaizdu, kad iki realios lyčių lygybės Lietuvos dar laukia tolimas kelias. Pastarojo dvidešimtmečio, o ir viso Nepriklausomybės laikotarpio patirtis rodo, kad progresas neįvyksta savaime, o yra atkaklaus nevyriausybinių organizacijų ir aktyvisčių darbo rezultatas. Kaip rodo kitų šalių patirtis, net ir nusistovėjusios moterų teisės nėra garantuotos. Kiekvienas ir kiekviena turime ir toliau būti pasiruošę dirbti didesnės lyčių lygybės labui ne tik teisiniame ar politiniame lygmenyje, bet ir kasdieniame gyvenime.
