Akivaizdu, kad pabėgėlių patiriama kančia ir bloga psichikos sveikata pirmiausia yra socialinė ir politinė problema.
Ukrainos atvejis parodė, kad gebame būti svetingi pabėgėliams: bėgantys nuo karo ukrainiečiai gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, galimybę dirbti ir studijuoti, taip pat prieigą prie sveikatos paslaugų ir socialinę apsaugą. Deja, vadinamiems „kultūriškai tolimiems“ (eufemizmas tamsesnės odos spalvos atvykėliams) pabėgėliams taikėme kitokius svetingumo kriterijus – pastarieji laikyti hibridine grėsme, buvo neteisėtai uždaryti stovyklose ilgiems mėnesiams, o daugelis prieglobsčio prašymų atsainiai atmesti, ką jau kalbėti apie galimybę gauti kokybiškų (psichikos) sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų.
Ne savo noru palikti namus ir viską, kas pažįstama, yra visapusiškai sunki patirtis, metanti egzistencinių iššūkių ir kelianti daug streso. Dalies pabėgėlių sunkumai išsitęsia, kelia daug kančios ir pradeda trukdyti gyventi – maždaug vienas iš trijų pabėgėlių patiria psichikos sveikatos sutrikimų, iš kurių dažniausi yra potrauminis streso sutrikimas, nerimas ar depresija [1]. Ką turime suprasti apie nuo karo ar kitų neramumų į Lietuvą bėgančių žmonių psichikos sveikatą ir jų poreikius?
Apžvalga
Praėjusių metų pabaigoje pasaulyje buvo daugiau nei 100 milijonų asmenų, priverstų palikti savo gyvenamąją vietą. Nors didžioji dalis šių žmonių persikėlė savo šalies viduje, dalis jų – apie 35 mln. – ieškojo prieglobsčio svetur ir tapo pabėgėliais. Net apie 40 proc. pasaulio pabėgėlių yra vaikai ar nepilnamečiai [2]. Šiuo metu daugiau nei pusė pasaulio pabėgėlių yra kilę iš trijų šalių – Sirijos, Ukrainos ir Afganistano. Tai – karo ir jo padarinių draskomos valstybės. Didžioji dalis pabėgėlių apsistoja kaimyninėse šalyse. Pavyzdžiui, Sirijos pabėgėliai daugiausia apsistoję Turkijoje, Libane, Jordane ar Irake. Daugiau nei 75 proc. pasaulio pabėgėlių apsistoja žemų ir vidutinių pajamų šalyse. Kitaip tariant, tik maža pabėgėlių dalis pasiekia Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką [3].
Lietuvos priimamas migrantų ir pabėgėlių skaičius yra menkas lašelis jūroje. 2021 m. gaunamų prieglobsčio prašymų skaičius Lietuvoje buvo išaugęs – tais metais pateikta daugiau nei 4 tūkst. prieglobsčio prašymų. Daugiausia prieglobsčio prašymų teikė asmenys iš Irako, Afganistano, Baltarusijos ir Rusijos. Tačiau 2022 m. dėl pradėtos taikyti neteisėtos [4] „apgręžimo politikos“ prašymų skaičius nukrito iki 1 tūkst. Per tą laiką Lietuva prie sienos atstūmė tūkstančius prieglobsčio ieškotojų, o jų prašymų neberegistravo. Nuo 2022 metų didžiausia dalis į Lietuvą atvykusių migrantų yra iš Ukrainos – tąmet jų atvyko daugiau nei 60 tūkst. Antra pagal migrantų skaičių šalis buvo Baltarusija – iš jos 2022 m. į Lietuvą gyventi atvyko apie 10 tūkst. žmonių [5].
Psichologiniai iššūkiai migruojant
Kai kalbame apie pabėgėlių psichikos sveikatą, negalime išvengti psichologinės traumos temos. Migrantai, ypač pabėgėliai, dažniau nei vidutinis žmogus susiduria su potencialiai traumuojančiomis situacijomis – smarkiai sukrečiančiais, pavojų gyvybei ar asmens integralumui keliančiais įvykiais. Kilmės šalyje pabėgėliai gali būti patyrę trauminių išgyvenimų: smurto, persekiojimo, prievartos, kankinimų, netekčių, grėsmės savo ir artimųjų gyvybei. Migruojant nereguliariais būdais pati kelionė gali tapti dar vienu traumos šaltiniu – dažnai tenka keliauti nesaugiais keliais, patirti pakartotinį atstūmimą prie sienos, pareigūnų smurtą, alkį ir troškulį, baimę dėl savo gyvybės. Be to, keliaujantys nereguliariais būdais susiduria su pavojumi tapti prekybos žmonėmis aukomis – beviltiškoje padėtyje atsidūrę asmenys apgaunami ir išnaudojami nusikaltėlių.
Galiausiai, į priimančią šalį atvykę asmenys nešiojasi išgyventas traumas ir dažnai toliau jaučiasi nesaugiai dėl savo ateities. Neretai prieglobsčio prašytojai yra sulaikomi neapibrėžtam laikui prastomis sąlygomis. Lietuvos atveju prieglobsčio prašytojai gyveno kalėjimus primenančiuose apgyvendinimo centruose, užfiksuota smurto ir rasizmo apraiškų [6]. Suprantama, kad tokios aplinkybės blogina savijautą ir gali retraumatizuoti, t.y. priminti apie siaubingus praeities išgyvenimus ir taip sustiprinti traumines reakcijas [7], [8].
Dėl trauminių patirčių prieš, per ir po migracijos migrantai ir pabėgėliai dažniau patiria įvairių psichikos sveikatos sunkumų. Migrantų tarpe dažni nerimo ir depresijos simptomai, nemiga, kūne pasireiškiantys ilgalaikio streso padariniai. Lyginant su bendrąja populiacija, pabėgėliai susiduria su 10 kartų didesne rizika patirti potrauminį streso sutrikimą [9]. Vaikai pabėgėliai yra ypač pažeidžiami – dėl ilgalaikio toksiško streso iki 80 proc. jų susiduria su psichikos sveikatos ir elgesio sunkumais, kurie gali apsunkinti tolesnę raidą [10].
Traumos patirtys stipriai paveikia kūną bei psichiką ir gali pakirsti pamatinį saugumo pasaulyje jausmą. Žmonės dažnai patiria šoko būseną, nuolatinės įtampos kūne pojūtį, nerimą, nemigą, košmarus, sunkumus susikaupti, apatiją. Tad traumos patirčių pasekmės gali stipriai apsunkinti gyvenimą ir gebėjimą prisitaikyti naujoje aplinkoje.
Migrantų patiriami psichikos sveikatos sutrikimai ir jų sunkumas taip pat susiję su gyvenimo aplinkybėmis atvykimo šalyje – jos gali arba dar labiau didinti patiriamą kančią, arba ją palengvinti. Mokslininkai pabrėžia, kad pabėgėlių psichikos sveikata yra neatsiejama nuo jų politinės ir socioekonominės padėties [11]. Laisvės apribojimo trukmė proporcingai susijusi su blogesne migrantų psichikos sveikata [12]. Tuo tarpu prieglobsčio suteikimas, emocinė, socialinė ir materialinė parama suteikia resursų atsigauti ir veda į geresnę pabėgėlių psichikos sveikatą. Prieiga prie darbo rinkos ir sveikatos apsaugos turi didelę reikšmę pabėgėlių gerovei – tai leidžia psichologiškai atsitiesti ir sėkmingai integruotis į visuomenę [13].
Ką daryti?
Pirmiausia turime pradėti su migrantais ir pabėgėliais elgtis kaip su žmonėmis, kurie turi savo teises – į orumą, apsaugą, būtinas sveikatos paslaugas. Svarbu suprasti, kad migrantų ir pabėgėlių psichikos sveikata nėra biomedicininė problema: pabėgėlių gerovė pirmiausia susijusi su socialiniais veiksniais, tad reikalingos atitinkamos socialinės politikos priemonės. Tol, kol Lietuva pažeidžiamus prieglobsčio ieškančius asmenis atstūminėja miškuose ar įkalina, o visuomenė migrantus laiko hibridine grėsme, sunku kalbėti apie migrantų ir pabėgėlių gerovę mūsų šalyje.
Psichosocialinis modelis pabrėžia socialinių santykių, aplinkos ir prieinamų resursų svarbą asmens psichikos sveikatai. Remiantis šiuo požiūriu, veiksmingiausiai migrantų psichikos sveikatą pagerinti gali tokios priemonės kaip didesnė įtrauktis į visuomenę, fizinės ir socialinės atskirties mažinimas, pagalba įsilieti į darbo rinką, sveikatos paslaugų užtikrinimas. Nors pabėgėliams iš Ukrainos tai yra daugiau ar mažiau prieinama, tačiau jie vis tiek susiduria su įvairiomis administracinėmis ir kalbinėmis kliūtimis: ukrainiečiams vaikams trūksta kokybiško švietimo, o suaugusiems ne visada užtikrinamos orios darbo sąlygos ir galimybės mokytis lietuvių kalbą. Taip pat svarbu atsižvelgti į individualius poreikius – suteikti reikiamas psichikos sveikatos paslaugas ir traumos atveju reikalingą specializuotą pagalbą. Galiausiai – turime atsikratyti paplitusių žalingų stereotipų apie migrantus ir puoselėti vietinių bendruomenių atvirumą atvykėliams. Tokios sąlygos sukuria prielaidas naujoje vietoje savo gyvenimą kuriantiems žmonėms jaustis saugiau, o saugumas yra esminė atsigavimo sąlyga [13].
Šaltiniai:
[1] Turrini, G., Purgato, M., Ballette, F., Nose, M., Ostuzzi, G. & Barbui, C. (2017). Common mental disorders in asylum seekers and refugees: umbrella review of prevalence and intervention studies. International Journal of Mental Health Systems, 11: 51.
[2] UNICEF (2023). https://data.unicef.org/topic/child-migration-and-displacement/displacement/
[3] UNCHR (2023). https://www.unhcr.org/refugee-statistics/
[4] The Court of Justice of the European Union (2022). https://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=261930&pageIndex=0&doclang=FR&mode=req&dir=&occ=first&part=1&cid=8473376
[5] Remiantis Lietuvos Respublikos Migracijos departamento duomenimis
[6] Amnesty International, 2022. Lithuania: Forced out or locked up – Refugees and migrants abused and abandoned
[7] Cleveland, J., Kronick, R., Gros, H. et al. Symbolic violence and disempowerment as factors in the adverse impact of immigration detention on adult asylum seekers’ mental health. Int J Public Health 63, 1001–1008 (2018). https://doi.org/10.1007/s00038-018-1121-7
[8] Robjant, K., Hassan, R., & Katona, C. (2009). Mental health implications of detaining asylum seekers: Systematic review. The British Journal of Psychiatry, 194(4), 306-312. doi:10.1192/bjp.bp.108.053223
[9] Fazel, M., Wheeler, J., & Danesh, J. (2005). Prevalence of serious mental disorder in 7000 refugees resettled in western countries: a systematic review. Lancet (London, England), 365(9467), 1309–1314. https://doi.org/10.1016/S0140-6736(05)61027-6
[10] Fazel, M., Reed, R. V., Panter-Brick, C., & Stein, A. (2012). Mental health of displaced and refugee children resettled in high-income countries: Risk and protective factors. The Lancet, 379(9812), 266–282. https://doi.org/10.1016/S0140-6736(11)60051-2
[11] Porter, M., & Haslam, N. (2005). Predisplacement and postdisplacement factors associated with mental health of refugees and internally displaced persons: a meta-analysis. JAMA, 294(5), 602–612. https://doi.org/10.1001/jama.294.5.602
[12] von Werthern, M., Robjant, K., Chui, Z., Schon, R., Ottisova, L., Mason, C., & Katona, C. (2018). The impact of immigration detention on mental health: a systematic review. BMC psychiatry, 18(1), 382. https://doi.org/10.1186/s12888-018-1945-y
[13] Silove, D. (2013). The ADAPT model: A conceptual framework for mental health and psychosocial programming in post conflict settings. Intervention: International Journal of Mental Health, Psychosocial Work & Counselling in Areas of Armed Conflict, 11(3), 237–248. https://doi.org/10.1097/WTF.0000000000000005
Straipsnis parengtas įgyvendinant projektą „Kirtus sieną – migrantų ir prieglobsčio prašytojų teisių stebėsena ir advokacija“. Projektas yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEE finansinio mechanizmo lėšomis, dalis.
