Birželio 20 dieną, minint Tarptautinę pabėgėlių dieną, Lietuvos kino teatruose vyks filmo „Madam Luna“ premjera. Režisuota Danielio Espinosos, drama kviečia susidurti akis į akį su viena opiausių šiuolaikinių žmogaus teisių temų – žmonių kontrabanda ir pabėgėlių krize Viduržemio jūros regione.
„Madam Luna” pasakoja istoriją apie Eritrėjos pabėgėlę Almaz, kuri atsiduria pabėgėlių stovykloje pietų Italijos pakrantėje. Tačiau ji nėra tik auka – praeityje ji buvo žinoma kaip bauginanti nusikalstamo pasaulio veikėja Libijoje, pelniusi turtus iš migrantų kontrabandos. Tikėdamasi ištrinti savo nusikaltimus, Almaz bando pradėti naują gyvenimą tarp tų pačių pabėgėlių, kuriuos anksčiau išnaudojo. Visgi praeitis nepalieka jos ramybėje – buvę ryšiai ir mafijos interesai netrukus įtraukia ją į naujas, korumpuotas sistemas
Filmas paremtas tikra istorija. Jo kūrimui skirta daugiau nei septyneri tyrimų metai, bendradarbiaujant su migracijos bendruomenėmis Italijoje. Pagrindinius vaidmenis atlieka moterys, kurios pačios patyrė pabėgėlio kelią, todėl kūrinys įgyja ne tik emocinį, bet ir dokumentinį autentiškumą..
Filmo siekis nesmerkti, bet ir neidealizuoti. Parodoma, kaip sistema – arba jos visiškas nebuvimas – gali paversti pažeidžiamuosius ir pačiais išnaudotojais. Atskleidžiama, kaip pabėgėliai, atsidūrę be apsaugos ir aiškaus teisinio statuso, tampa lengvu taikiniu organizuotam nusikalstamumui ir išnaudojimui. Kaip ir pagrindinė veikėja Almaz, kuri tampa išnaudojimo dalimi ne todėl, kad nori, bet todėl, kad neturi alternatyvos.
Filmas tyrinėja, kaip migracijos kontekste moterys susiduria su papildomomis rizikomis – išnaudojimu, smurtu, kontrolės praradimu – ir kaip jos kuria savo išgyvenimo mechanizmus. Atskleidžiama, kad moraliniai sprendimai negali būti vertinami atskirai nuo socialinių ir politinių aplinkybių.
Režisierius dalinasi: „Mano siekis visada buvo atskleisti tai, kas visuomenėje paslėpta. Šis filmas – tai kelionė už šydų ir paslapčių, kurie gaubia pasaulį, kuriame įkalinta Madam Luna. Pastačiau kamerą jai už nugaros, kad žiūrovas galėtų pajusti jos žvilgsnį, jos perspektyvą – suprasti ir pasidalyti jos subtiliu žvilgsniu į skaudžią tikrovę. Būti jos bendrakeleiviu. Tai subjektyvus kūrinys. Bet pirmiausia – apie ją. O gal apie mus. Bent jau apie mane. Ar esame pasmerkti niekada nesikeisti kitų akyse po to, kai padarėme kažką neatleistino? Būti įkalinti, nebe laisvi, nuolat teisiami už savo praeitį – nebegalintys siekti svajonių apie geresnį gyvenimą? Manau, šis filmas kalba apie nuolatinę žmonių kovą už orumą. O juk kas daugiau, jei ne tai, yra verta būti parodyta?”
Lietuvoje, kur migracijos ir integracijos klausimai vis dar susiduria su giliais stereotipais ir politiniu cinizmu, „Madam Luna“ tampa savotišku veidrodžiu – nepatogiu, bet reikalingu.
