Šio komentaro pavadinimas nurodo į suomių menininkės ir feministės Saaros Sarmos sukurtą puslapį, kuriame dedamos nuorodos į viešas diskusijas, įvairiausio pobūdžio konferencijas, tarptautinius politikų susitikimus, kurių kalbėtojai vien vyrai.
Tai gali daryti visi prisijungę, o sveikinimas skirtas kiekvienam iš tokių viešų debatų ar forumų dalyvių ir yra ironiškas – dalyvavimas taip sudarytose ekspertų ar pranešėjų grupėse suvokiamas kaip visiškas nesusipratimas, kokio neturėtų būti. Tamsuoliškas ir patriarchalinis, kad ir kokių kilnių tikslų diskusija siektų. O diskusijos pačios įvairiausios – apie Europos stiprinimą nuo Pietų iki Šiaurės, verslo klimatą Australijoje, muziejų veiklą Didžiojoje Britanijoje, švietimą, šokį – temos ir sritys visokiausios. Bulgarijoje, Suomijoje, Kroatijoje, Naujojoje Zelandijoje – daugybėje šalių.
Lietuvoje irgi gausų atvejų, turinčių tiesiu taikiniu keliauti į šį puslapį. Ir jų dalyvių, vertų būti pasveikintais. Štai Lietuvos nacionalinis transliuotojas paskelbė priešrinkiminius debatus ir juos komentuojančių dešimties ekspertų sąrašą. Intrigos nėra – 10 iš 10 vyrai. Dar sykį: ieškant skirtingų sričių, skirtingos patirties, skirtingų pažiūrų ekspertų nacionaliniu lygiu buvo rastas 100 % vyriškas ekspertų derinys. Kiekvienas klausytojas ar klausytoja patys gali prisiminti įvairiausias ekspertų laidas ir susimąstyti apie jų sudėtį – dažnus ir retesnius variantus.
Nevyriausybinių organizacijų gyvenime vyksta analogiški dalykai. Prieš metus įvyko renginys, iškart sužadinęs pasisakymus ir publikacijas, pavyzdžiui, Eglės Kačkutės ir Laimos Kreivytės, apie tai, kas yra tipiškas ir dažniausias ekspertas viešoje Lietuvos erdvėje. Tai buvo Atviros Lietuvos fondo jubiliejaus minėjimas, kuriame iš šešių ekspertų, pristačiusių savo Lietuvos raidos ir jos tikro ar tariamo laisvėjimo matymą, visi buvo vyrai – garbūs akademikai.
Būtent tada ir kilo klausimas, kaip apie visuomenės būklę ir perspektyvas, ypač laisvės ir laisvėjimo kontekste, gali kalbėti tam tikru požiūriu visiškai homogeniška grupė, nė nesusimąstanti, jog kažkas negerai. Tuomet buvo suformuluotas retorinis klausimas: o ką būtų galima pasakyti apie pastarųjų 25 metų visuomenės raidą ir laisvėjimą, jei tokia diskusija vyktų Pietų Afrikos respublikoje ir joje dalyvautų tik baltieji?
Akademinis pasaulis šiuo požiūriu nė kiek neišsiskiria. Pakaks užmesti akį į Lietuvos universitetų ar jų fakultetų rugsėjo renginių skelbimus, viešų debatų dalyvių sudėtį, kviestinių paskaitų anonsus, garbės daktarų sąrašus – visur bus tas pats vaizdas. Žinoma, dažniausiai ne 100 % grynumu, ypač jei renginiai tarptautiniai, bet tendencija gana tvirta. Į tą pačią amžinai pasikartojančių ir svarstymo vertų atvejų kategoriją patenka nacionalinių kultūros ir mokslo premijų laureatai bei jas skiriančios tarybos.
Per praėjusius metus užsienyje atsirado kelios vyrų iš akademinio ir kultūros pasaulio iniciatyvos, ne tik kritikuojančios šias ir panašias praktikas, bet tiesiogiai raginančios jose nedalyvauti. Niujorko Metropoliten muziejaus skaitmeninimo vadovas Sree Sreenivasanas asmeniškai paskelbė pažadą dukrai daugiau niekada nedalyvauti vien iš vyrų sudarytose diskusijose ar konferencijų sekcijose. Penki dažniausiai kviečiami Australijos technologijų ir verslo konferencijų plenariniai kalbėtojai deklaravo, jog boikotuos tokį diskusijų ar konferencijų formatą. Žurnalas „Foreign Policy“ („Užsienio politika“) parengė paruoštukę iš 7 punktų, padedančią susiorientuoti, kodėl vadinamosios vienavyrės diskusijos nėra tinkamos ir ką reikia daryti norint jų išvengti.
Jau minėti australai sukūrė puslapį „Ačiū – ne, brolau“ – memorandumą, kurį pasirašiusieji pasižada nedalyvauti diskusijose ar konferencijose, kurių dalyviai vien vyrai. Vienas iš jų savo poziciją aiškina taip: „Nėra jokios – ir niekada – būtinybės diskusijai būti vien tarp vyrų. Tai įvyksta geriausiu atveju dėl tingumo, blogiausiu – dėl mizoginijos. Nėra moterų = nėra diskusijos. Taškas“.
Šios pozicijos logika tokia: ne moterų dalyvavimas kažkaip pagerina kalbančiųjų komplekto balansą, o moterų nedalyvavimas visiškai perkreipia supratimą apie tai, kas yra ekspertai, kieno balsas gali būti girdimas, iš ko susideda kvalifikuotų kalbėtojų vaizdas.
Šia nesudėtinga mintimi abejojančios ir abejojantieji paprastai klausia: „na, gerai – sutinkam, vien vyrų diskusijos blogai, o tada kiek moterų jau pakanka, jau gerai?“. Tada ateina kitų klausimų eilė: „Na, jei mums rūpi lygybė, tuomet kaskart turėtume susimąstyti ir apie gėjų ir lesbiečių dalyvavimą, ar ne? O juodaodžiai? O nekrikščionys? O jei diskusijoje dalyvauja vien moterys – turbūt irgi blogai?“ Ir taip pirminis klausimas tarsi nutrinamas, diskvalifikuojamas: negalite užtikrinti absoliučios lygybės, nesikabinėkite.
O klausimai tik iš pažiūros kalba apie analogiškus dalykus. Mūsų kontekste rasė nėra bent kiek dažnas skiriamasis bruožas. Bet jei, migracijai suintensyvėjus, gyventojų kompozicija pradės bent truputį panašėti į Vokietijos, tikrai teks pralavinti socialinį jautrumą. Analogija su LGBT+ taip pat smarkiai šlubuoja, nes šioje srityje dar neatliktas pradinis darbas. Kol neužtikrintas saugus matomumas kasdienybėje ir svarbios teisės, priekaištauti dėl negebėjimo užtikrinti matomumą ekspertiniame lygmenyje tiesiog ciniška.
Panašus ir klausimas apie diskusijas, kur dominuoja vien moterys: ši situacija tik iš pažiūros simetriška. Nes tokio formato renginiai dažniausiai vyksta arba kaip politinis gestas, baksnojantis į įprastą priešingą kompoziciją, arba terpėse, kur vyrai apskritai nesiveržia dalyvauti. Ir šis nesiveržimas paprastai tiesiogiai koreliuoja su tos srities menkais finansiniais ir simboliniais dividendais.
Neseniai skaitytame pranešime, tiesa, visai kitokiame kontekste, kolega Nerijus Milerius priminė apie Danielio Lenchnerio fotografijų projektą. Lenchneris renka senas ir dažnai anonimines fotografijas, kuriose jį domina ne tai, kas fotografijoje matoma, o tai, kas nematoma, bet ką fotografija vis vien fiksuoja. Pavyzdžiui, XX a. pradžios fotografija iš Lakotos miestelio JAV Šiaurės Dakotoje. Ji vaizduoja eilėmis išrikiuotus vaikinus ir merginas turbūt kartu su mokytoju. T.y. mes matome greičiausiai kažkokios klasės nuotrauką. Tačiau Lenchneriui tai ne klasės nuotrauka, o Lakotos indėnų genocido dokumentas – jų fotografijoje nėra ir negali būti, nes tuo metu tokių pat baltųjų jie jau išvaryti iš savo vietovių ar nužudyti. Kitaip tariant, neturi jokios galimybės tapti visomis prasmėmis šviesių jaunuolių klasės draugais. Taip mąstant nuotrauka rodo ne asmeninę pavaizduotų žmonių kaltę, o galios santykių sistemą, kurioje šie, kad ir nevalingai, dalyvauja.
Mūsų vienavyrių diskusijų atveju, žinoma, nėra prasmės kalbėti apie smurtą arba tiesioginį draudimą moterims dalyvauti. Žinoma, egzistuoja ekspertės, apie kurių dalyvavimą organizatoriai ir televizijos svajoja. Tačiau yra prasmės galvoti apie tai, ko, kada ir kodėl nėra mūsų regimame vaizde – televizijos ekrane, ant pakilos arba prie diskusijų stalo. Kokią struktūrinę deformaciją vaizduoja kvalifikuotų, gerbiamų ir galbūt kilniaširdžių ponų draugija, svarstanti pasaulio likimą, opias problemas arba specializuotus, gerokai mažesniam žmonių ratui svarbius klausimus.
Taip pat svarbu, kas gi imsis laikytis rašyto ar nerašyto memorandumo ar boikoto, kas pasakys: „Ne, aš tame nedalyvauju“. Kad ir nacionalinės televizijos ekspertų susibūrime.
Komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“.
