Prieš gerą savaitę prekybos centre laukiant eilėje prie kasų pakliuvau į konflikto sūkurį. Gal dėl to, kad veikiant tik vienai kasai žmonės ilgai laukė ir buvo suirzę, gal tiesiog pavargę po ilgos darbo dienos, bet prieš mane atsiskaitančiam už prekes vyriškiui iš už mano nugaros pasigirdo komentaras raginantis pasiskubinti. Raginimas nebuvo įžeidžiantis, bet buvo pasakytas rusų kalba. Kasoje atsiskaitantis vyras tarsi sprogo: kaip tu drįsti čia būdamas rusiškai šnekėti?! – keldamas kumščius ir prie rusakalbio puldamas artėjo įtūžęs vyras. Atrodė, kad tuoj prasidės muštynės, tačiau karštuolį sutramdė šalia stovėjusi jo žmona. Taip ir nesužinosime, ar prie konflikto vos nepasibaigusio smūgiais prisidėjo laukimo frustracija, ar raginančio paskubėti tonas, bet pakankamai aišku, kad rusų kalbos panaudojimas šioje situacijoje tapo esminiu protrūkio veiksniu. Šis incidentas iliustruoja platesnį visuomenės nuostatų pokytį Lietuvoje.
Naujausio visuomenės nuostatų tyrimo (Lietuvos socialinių mokslų centro Sociologijos instituto Etninių tyrimų skyrius, Diversity Development Group, ir Media4change, 2022) duomenimis, iš visų Lietuvoje gyvenančių žmonių grupių per paskutinį laikotarpį labiausiai pablogėjo požiūris į rusus. Paklausus Lietuvos gyventojų, su kuo nenorėtų dirbti vienoje darbovietėje, kam nenorėtų išnuomoti būsto, ar gyventi kaimynystėje – didžiausias kritimas – ties rusais. Čia verta paminėti, kad asmenys su psichine negalia, asmenys iš įkalinimo įstaigų, romai, homoseksualai ar lietuviškai nekalbantys kenčia dar labiau, tačiau didžiausias negatyvus pokytis įvyko rusų atžvilgiu.
Jogaila Vaitekaitis, asmeninio archyvo nuotr.
Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste neįmanoma likti abejingu, tačiau sunku racionalizuoti viešame diskurse vis dažniau pasigirstančius raginimus uždaryti rusakalbes mokyklas ir darželius bei atšaukti rusų, kaip antros užsienio kalbos pasirinkimą mokykloje.
Lietuvoje mokymąsi gimtąja kalba garantuoja įstatymas, tautinės mažumos gali puoselėti savo kultūrą, išpažinti religiją, mokyti vaikus gimtąja kalba. Daugiausia šia teise naudojasi lenkų ir rusų etninės grupės. Ar siūlymas palaipsniui mažinti ugdymąsi gimtąja kalba įtrauks kitas tautines mažumas? Ar bus išskirta tik viena – rusų etninė grupė? Lieka spėlioti, tačiau čia verta pabrėžti, jog viešas kvietimas bet kokioms žmonių grupėms apriboti teises (diskriminuoti) yra traktuotinas kaip neapykantos kurstymas.
Nemažiau svarbu klausti ir kaip šiame fone jaučiasi Lietuvos piliečiai besimokantys savo gimtąja (pvz., rusų) kalba? Atsakymą į pastarąjį klausimą sufleruoti galiu aš, mat per pastaruosius mėnesius aplankiau daugybę mokyklų ir bendravau su šimtais mokinių. Aš jų klausiau, ar jie susiduria su neapykantos kalba nukreipta savo adresu. Jeigu Lietuvių kalba besimokančiose mokyklose teigiamai atsako tik vienas iš trijų, tai tautinių mažumų mokinių – bent dvigubai daugiau.
Nenuostabu, jog Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba teigia sulaukianti nemažai skambučių iš tėvų ir pedagogų klausiančių, ką daryti, kad vaikai nesityčiotų iš rusakalbių bendraamžių. Mokytojai ir mokyklų vadovai teigia, jog tarp vaikų fiksuojami neapykantos kitakalbiams atvejai. Tai atsispindi ir pastarųjų metų neapykantos kurstymo atvejų perduotų teismo nagrinėjimui statistikoje, lyginant su 2021 metais jų skaičius padvigubėjo.
Baudžiamasis įstatymas byloja: tas, kas viešai tyčiojosi, niekino, skatino neapykantą ar kurstė diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, odos spalvos, tautybės, kalbos, kilmės, etninės kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų yra baudžiamas pagal 170 straipsnio 2 dalį – bauda arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. Griežtokai sakote? Na, neapykantos kalba (angl. hate speech) pasaulyje dažniausiai baudžiama itin griežtai ir tam yra rimtos priežastys.
Anti-Defamation League (2021); L. Labanauskas (2019), Neapykantos nusikaltimų pažeidžiamų bendruomenių kokybinio tyrimo ataskaita.
Šiandien mokslininkai, tyrinėjantys modernius genocidus, pripažįsta, kad daugelis jų pereina labai panašius etapus. Pirmoji šios neapykantos piramidės pakopa – šališkumumas, stereotipizavimas, žodiniai išpuoliai, apkalbos, menkinantys juokeliai ir anekdotai nukreipti prieš žmogų ar žmonių grupę. Tokia mikroagresija atsiskleidžia kasdieniuose, tiek tyčiniuose, tiek netyčiniuose elgesio ir komunikacijos aktuose reiškiant neigiamą požiūrį į marginalizuojamą grupę ar jai priklausantį individą.
Po to seka individualūs įžeidžiantys veiksmai, grasinimai, priekabiavimas, niekinantys epitetai, atviras kvietimas diskriminuoti, smurtauti, atsikratyti, ištremti. Kviečiama apriboti „jų“ teises, ar tai būtų teisė balsuoti, ar teisė į mokymąsi gimtąja kalba. Šiame etape neretai naudojama dehumanizuojanti leksika, kai žmonių grupė prilyginama gyvuliams, parazitams, kenkėjams ar kitaip nužmoginama.
Trečias etapas – vykdoma diskriminacija. Ekonominė, politinė ir kitokios formos diskriminacija dažnai lydima segregacijos, atskyrimo, izoliavimo. Tai gali pasireikšti atsisakymu išnuomoti būstą, atleidimu iš darbo, atsisakymu suteikti paslaugas ir pan. Šiame etape koreguojama teisinė bazė, apsunkinant demokratinį dalyvavimą ar pvz., diskriminuojant švietimo sistemoje ir pan.
Priešpaskutinis etapas – šališkumu motyvuoti pavieniai ir grupiniai smurto proveržiai, nuosavybės gadinimas, padegimai, vandalizmas, išniekinimas, užpuolimai, žaginimai ir prievartavimai, nužudymai.
Piramidės viršūnėje sistemingas žmonių grupės naikinimas – genocidas.
Šia piramidę galima iliustruoti daugeliu pavyzdžių. Pavyzdžiui, Mianmare budistų dauguma musulmonų rohinijos etninės grupės mažumos adresu vis dažniau reikšdavo negatyvius epitetus lyginant juos su blusomis ir rakštimis, kurias „reikia išrauti“. Normalizuota nužmoginanti kalba, laikant šią etninę grupę mažiau nei žmonėmis, sudarė sąlygas jai taikyti ir žemesnius etinius standartus, diskriminuoti. 2016-2017 m. prasidėjo smurtas, išprievartavimai, namų padegimai, padegimai užremiant duris (kad sudegtų ir šeimininkai), masinės žmogžudystės. Rezultatas: 40 000 nužudytų, 20 000 išprievartautų žmonių ir 1,2 mln. pabėgėlių. Didžiąją dalį nužudymų atliko kaimynai arba to paties kaimo gyventojai. Tokią pat istoriją galima papasakoti apie Ruandos tutsių etninės grupės genocidą. Neapykantą kurstanti kalba liejosi iš radijo imtuvų. Iš pradžių tutsiai vadinti tarakonais, po to priešais. Po to sekė smurtas. Per tris mėnesius daugiau nei pusė milijono nužudytųjų. Tokių pasakojimų galima pateikti ir iš Srebrinicos skerdynių, kai per vieną mėnesį buvo nužudyti 8 000 bosniakų (Bosnijos musulmonų), ir iš jazidų genocido šiaurės Irake 2010 m. ir kt.
Pavyzdžiai radikalūs ir šokiruojantys, tačiau išvada paprasta: neapykantos kalba kursto ir yra pirmas žingsnis vedantis fizinio smurto link. Minėtas incidentas parduotuvėje, drastiškas Lietuvos gyventojų požiūrio į rusų mažumą pokytis, vieši svarstymai panaikinti rusų kalbos pasirinkimą švietimo įstaigose bei mokinių savijauta kelia didelį nerimą žmogaus teisių gynimo kontekste.
Kraštutinės dešinės ideologija turi daug skirtingų apibrėžimų, tačiau daugumoje jų kartojasi trys bruožai: 1) autoritarizmas (vieno asmens ar mažos grupės valdžia; suvaržytos piliečių teisės; militarizmas); 2) anti-demokratinės ir anti-liberalios pažiūros; 3) anti-egalitarizmas (tikėjimas, kad tam tikros socialinės grupės (dažnai tai tauta, lytis, rasė ar religija) yra natūraliai menkesnės ar prastesnės. Primena Putino Rusiją, ar ne?
Panieką Putinui, kuris, tikiuosi, sulauks Hagos tribunolo už nusikaltimus prieš žmogiškumą ir karo nusikaltimus, reiškime per pagalbą Ukrainai ir pabėgėliams bei mažumoms, ne per vidinių priešų paiešką. Jeigu kažkam atrodo, kad Lietuva bus saugesnė asimiliavus ir nutautinus vietos rusus, tai čia paprieštarausiu. Mes, geriau nei bet kas kitas, turėtume žinoti, koks šis procesas skaudus.
Būtent saugios ir klestinčios mažumų bendruomenės yra stiprios demokratiškos šalies bruožas. Pliuralistinės demokratinės visuomenės tuo ir skiriasi nuo autoritarinių režimų – jose sugyvena ir nėra diskriminuojamos jokios mažumos, nėra varžomos piliečių teisės, jokios socialinės grupės nėra laikomos menkesnėmis ar prastesnėmis.
Lietuva yra demokratiška ir teisinė valstybė, o įstatymai saugo visus žmones, nepriklausomai nuo to, kokia kalba jie kalba ar kokiai etninei ar socialinei grupei priklauso. Neapykantą kurstanti kalba Lietuvoje yra nusikaltimas. Jeigu nukentėjote asmeniškai, ar pastebėjote neapykantos kalbą kitų adresu, nedelsdami praneškite atitinkamoms institucijoms:
Policijai. Iškilus grėsmei gyvybei, sveikatai, saugumui ar turtui, skambinkite bendruoju pagalbos telefonu 112. Pareigūnai turi nedelsdami atvykti į nusikaltimo vietą ir suteikti reikalingą pagalbą. Būtinai paminėkite, kad tai su neapykanta susijęs nusikaltimas. Apie nusikaltimą galima pranešti ir užpildžius elektroninę pranešimo anketą svetainėje „Epolicija.lt“. Tokia pat tvarka galite pranešti ir susidūrę su neapykantos kalba (šūkiais gatvėje, žinutėmis, komentarais internete). Be to, policijai pranešti galite ir Facebook socialiniame tinkle Policijos virtualus patrulis arba siųsdami el. laišką adresu virtualus.patrulis@policija.lt. Žinutėje būtinai pridėkite ekrano nuotrauką, laiką, vardus, slapyvardžius, grupės pavadinimus ir kt. aktualią informaciją.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Pastebėję neapykantos kalbą visuomenės informavimo priemonėse (straipsniuose, leidiniuose, reklamose, socialinių tinklų įrašuose ir kt.) praneškite Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai. Skundą galite pateikti internetu arba atsiųsti adresu Gedimino pr. 60, LT-01110, Vilnius.
Manoteises.lt/pranesk. Tai nevyriausybinių organizacijų įkurta platforma, kurioje asmenys, nukentėję nuo neapykantos nusikaltimo/ neapykantos kurstymo ar tapę tokių įvykių liudininkais, gali nesunkiai pranešti apie neapykantos nusikaltimus nevyriaysybinėms organizacijoms ar policijai bei sulaukti pagalbos.
Jogaila Vaitekaitis yra Diversity Development Group darnaus vystymosi švietimo ekspertas.
Straipsnis parengtas vykdant projektą „Tarpbendruomeninis supratimas ir saviraiška be neapykantos“, finansuojant Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. Projektą vykdo Žmogaus teisių stebėjimo institutas, Trans Autonomija ir Diversity Development Group.
