Komentaras

Nebesprauskime vyrų į instrumentinių paslaugų teikėjo mundurą

Mano teisės

Margarita Jankauskaitė, Augusto Didžgalvio nuotr.

Margarita Jankauskaitė, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė | 2020 12 01

Gyvename visuomenėje, kur įprasta manyti, jog esame laisvi rinktis ir kontroliuoti savo gyvenimą. Nuspręsti, ką valgyti, dėvėti, kur keliauti (pasibaigus pandemijai), su kuo ir kada kurti šeimą, kaip rūpintis ja. Šis autonomijos svaigulys, tačiau, trukdo pastebėti, kaip mūsų tariamai laisvus pasirinkimus įrėmina ir apriboja prieš šimtmečius formuotos socialinės normos, kitaip dar vadinamos lyčių stereotipais.

Visi – vieni rečiau, kiti dažniau – išgyvename baimę nepritapti. Tikimės, kad griežtai laikydamiesi nustatytų „žaidimo taisyklių“ – eidami pramintu taku ir mažindami psichikos sąnaudas, skirtas apmąstymams ar netradicinių sprendimų priėmimui – turėsime didesnį pasisekimą gyvenime, profesinėje srityje. Tačiau šitaip nekritiškai taikydamiesi prie aplinkinių rizikuojame priimti kitų nuomone paremtus ir galimai klaidingus sprendimus.

Per daug ilgai ir įkyriai buvo tvirtinama, jog vaikų priežiūra yra išskirtinai moterų rūpestis. Tuo patikėjęs dažnas vyras dar ir šiandien neatsikrato baimės, kad aktyvus dalyvavimas vaiko priežiūroje gali sukelti abejonių jo lojalumu vyriškumo „idealams“. O ką besakyti apie tėvų, artimoje aplinkoje matytus lyčių vaidmenų pas(is)kirstymo pavyzdžius ir juntamą spaudimą juos atliepti. Šių modelių įvairovė didėja, tačiau kultūrinėje erdvėje vis dar apstu žinučių, tėtį vaizduojančių kaip vaiko mamos pagalbininką, „svetimame darže“ dėl savo neišmanymo patenkantį į keblias situacijas ar nustumiamą į paraštes.

Viešasis diskursas nugalina vyrus kaip savo vaikų ugdytojus ir nuolat emociškai juos riboja, sprausdamas į instrumentinių paslaugų teikėjo mundurą. Tyrimai rodo, kaip lėtai atsikratome tokio pobūdžio prietarų. Vytauto Didžiojo universiteto mokslininkai dar 2006 m. atskleidė, kad vyro vaidmuo, nepaistant tėčių įsitraukimo į vaiko priežiūrą, Lietuvoje yra prioritetiškai siejamas su šeimos maitintojo funkcijomis. Praėjus dešimčiai metų išvados liko bemaž nepakitę: šeimos maitintojo vaidmuo yra plačiai paplitęs ir giliai įsitvirtinęs vyriškos tapatybės suvokime.

Kad vaiko priežiūra vis dar laikoma vienos lyties priederme – „moters darbu“ – patvirtina ir šiais metais liepos mėnesį Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atilikta visuomenės nuomonės apklausa: nepaisant nuostatos, kad tėčiai ir mamos turi vienodai skirti laiko vaiko priežiūrai, išlieka gaji socialinė norma, stumianti vyrus labiau rūpintis savo karjera nei vaikais. Toks spaudimas nepraeina be pėdsakų: jis daro poveikį pasirinkimams ir pasekmėms.

Dažnas vyras, gimus vaikui, pasiryžęs dirbti daugiau, galvodamas visų pirma apie materialinę šeimos gerovę ir su tuo susijusį savo statusą. Nėra lengva atsikratyti dar Charles Darwin laikais prikabintos „mamutų medžiotojo“ etiketės, nepaisant plataus masto permainų lyčių vaidmenyse. XIX a. pabaigoje buvo mėgstama juokauti, kad verslaujantis vyras tiksliai nežino, kiek turi vaikų, nes į namus grįžta tik pernakvoti. Tačiau šiandien tendencija, kai vyro laikas, praleistas namuose, yra atvirkščiai proporcingas vaikų skaičiui šeimoje, kelia nerimą.

Stereotipinis lyčių vaidmenų suvokimas ir išankstiniai lūkesčiai lemia, kad didelė dalis vyrų išgyvena nerimą dėl galimybės aprūpinti šeimą, o kilus sunkumams, jaučia gėdą, kaltę, graužatį. Baimindamiesi dėl karjeros perspektyvų ir kylančios grėsmės šeimos maitintojo statusui, stipriai apibrėžiančiam vyrišką tapatybę, jie vengia eiti tėvystės, vaiko priežiūros atostogų, skirti daugiau dėmesio vaikų ugdymui ir labiau prisidėti prie namų ruošos.

Bet tai nėra tvari strategija. Ilgalaikėje perspektyvoje ji atneša daugiau žalos nei naudos. Sunku tikėtis, kad neužmezgę emocinio ryšio su vaikais vyrai rūpinsis jais iširus poros santykiams. Ne ką didesnė tikimybės, jog menkai tedalyvaujantis tėvas taps atrama vaikams įžengus į sudėtingąją paauglystę.

Antra vertus, apstu tyrimų, rodančių, kokią didelę pridėtinę vertę vaikų intelektinei, emocinei, socialinei raidai teikia aktyvus tėčio dalyvavimas ugdyme, priežiūroje, bendraujant, kaip teigiamai šių pareigų dalinimasis veikia poros santykius ir pačių vyrų gyvenimo kokybę. Jų įsitraukimas į buitį ir tėvystę neturi būti vertinamas kaip paslauga partnerei, kaip sandoris, kai vyras tikisi kažko mainais, o moteris jaučia spaudimą „skolą“ grąžinti. Įtraukią tėvystę svarbu suvokti kaip savaime suprantamą tapimo tėvu dalį, atlygis už kurią yra geresnė vyrų ir jų šeimos narių emocinė sveikata bei sustiprėję tarpusavio ryšiai.

Dėl to svarbu atsikratyti lyčių stereotipų, kurie tik riboja. Ir tai nėra vien vyrams skirta namų užduotis. Sprendimus dėl savo gyvenimo priima jie, tačiau visuomenei tenka pareiga palaikyti ir skatinti tokias socialines normas, kurios praplečia tiek vyriškos tapatybės ribas, tiek kasdienes jų praktikas, įtvirtindamos nuostatą, kad šeima yra komandinis darbas aprūpinant ir pasirūpinant ja.

Komentuoki