Skaitinys

(Ne)įgalieji: kai pasaulis be klausos kelia triukšmą

Vos gimusi Helena Keler (1880 – 1968) neteko dviejų pažinimo duotybių – regėjimo ir klausos. Tikinčių, jog chaose ir atskirtyje tūnojusi mergaitė, savo elgesiu panašesnė į laukinį žvėrelį, ras ryšį su pasauliu, nebuvo. Išskyrus vieną žmogų. Dėka mokytojos Annės Sullivan, kuri brailio raštu, gestų kalba ir lytėjimu mergaitei atvėrė naujas bendravimo formas, H.Keler tapo pirmuoju aukštąjį mokslą baigusiu aklu ir kurčiu žmogumi pasaulyje, o vėliau – ir rašytoja bei žmogaus teisių aktyviste. 

Gabrielės Valaitytės nuotr.

Prieš ketverius metus Lietuva ratifikavo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvenciją ir jos protokolą. Konvencija siekiama įtvirtinti, ginti ir užtikrinti neįgaliųjų galimybes visapusiškai ir lygiateisiškai naudotis visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, taip pat skatinti pagarbą šių asmenų prigimtiniam orumui.

Nepaisant to, neįgalieji mūsų šalyje ir toliau susiduria su socialine atskirtimi. Medicinos specialistai neįgaliuosius vertina tik per sveikatos sutrikimo prizmę, bet stokoja kultūrinio pažinimo, švietimo įstaigų programos, viešoji informacija nėra pritaikytos visų neįgaliųjų reikmėms, pasitaiko atvejų, kai elementarių žinių apie savo vaikų kultūrą stokoja ir patys tėvai.

„Pamačiusi kurčiąjį, visuomenė konstatuoja: negalia. Viskas, ši grupė yra uždaroma. Bet kurtieji nėra neįgalūs. Jie turi savo kalbą, kultūrą. Vienintelė problema yra ta, kad jie negirdi, bet ar tai tikrai problema, kuri stabdo jų galimybes?“, – svarstė Lietuvos kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centro (LKNC) gestotyros skyriaus specialistė Ieva Pečiulytė-Silaeva.

H.Keler istorija verčia susimąstyti – ar iš tiesų pasaulis be regos yra tamsa, o be klausos – tyla?

Garsas – ne vienintelė komunikacijos forma

I.Pečiulytė-Silaeva užaugo kurčiųjų šeimoje. Kurtieji yra ne tik jos tėvai, bet ir seneliai. Lietuvių gestų kalbos tyrėja savo žinias noriai perduoda ir girdinčiųjų bendruomenei – veda gestų kalbos kursus, prisideda prie mokomųjų video žodynų sudarymo.

„Girdintys įpratę žiūrėti tik į klausą. Pagal tai, neįvertinus pačios asmenybės, nusprendžiama, kad žmogus negali, nesuteikiamas net šansas pabandyti. Tai smarkiai paplitęs reiškinys, o kurtieji dažnai patiki savo neveiksnumu ir greitai pasiduoda“, – sakė I.Pečiulytė-Silaeva.

Pašnekovės manymu, vienais pirmųjų, kurie kurtiesiems parodo raudoną kortelę, tampa gydytojai, kurtumą matantys tik kaip negalią, apsiribojantys informacija apie klausos aparatus, kochlearinius implantus. „Gydytojai daug žino apie mediciną, vaistus. Bet kas juos supažindina su kurčiųjų pasauliu, gestų kalba? Ar tai yra mokymo klaida ar klaida yra tai, kad to mokymo nėra? Gydytojas turėtų būti ir socialinis pedagogas, susipažinęs su kurčiųjų kultūra“, – pažymėjo ji.

Naujausiais duomenimis, Lietuvoje gyvena apie 7-8 tūkstančiai kurčiųjų. Šalies vardą garsina kurčiųjų sportininkai, kurių šioje bendruomenėje – gausu. Tačiau pasitaiko atvejų, kai net ir dažnai su kurčiaisiais susiduriančio Lietuvos sporto medicinos centro (LSMC) specialistai stokoja specifinių žinių. LSMC pageidauja, kad kurtieji sportininkai į vizitą pas gydytoją ateitų su vertėju. „Jeigu yra galimybė, pageidaujame, jog kurtieji ateitų su vertėjais. Ypač tada, kai jų daugiau negu vienas, o daktarui tenka kalbėtis „popieriukais“. Mes negalime tiek laiko skirti išimtinai jiems“, – teigė LSMC vyriausiasis gydytojas Edmundas Švedas. Informuotas apie tai, jog kurtieji nemokamą vertėjo paslaugą gali gauti tik du sykius per savaitę, E.Švedas pripažino, jog šio fakto nežinojo.

I.Pečiulytės-Silaevos teigimu, kurtieji sulaukia kritikos, esą jie reikalauja išskirtinių teisių, tačiau nesuvokiama, jog informacija turi būti prieinama visiems, be to, mažumų iškovoti pasiekimai gali pasitarnauti visuomenės gerovei. „Yra nesuprantančių, kodėl kurtiesiems televizijoje reikia titrų. Bet juk titrus gali suprasti ir kurtieji, ir girdintys. Jei jūsų vaikas užmiega, patildykite televizorių ir žiūrėkite jį toliau. Jei senatvėje neprigirdėsite, titrai taip pat pagelbės“, – pastebėjo ji.

Tėvams – namų darbai

„Kurčiųjų mokykloje viskas paruošta, o įstojus į universitetą, susiradus darbą, pajunti, kad trūksta vertėjų, tarp tavęs ir girdinčių žmonių išdygsta siena, tačiau kovoji ir stengiesi, kad tos sienos nebūtų“, – teigė Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) pradinio ugdymo ketvirtakursė Ada Zabulionytė, dirbanti VŠĮ „Surdologijos centre“.

Vasarą Ada baigė vienerių metų trukmės tarptautinės „Frontrunners“ programos studijas Danijoje, kur gilinosi į kurčiųjų tapatybės stiprinimo, gestų kalbos puoselėjimo ir kitus bendruomenei aktualius klausimus.

Girdinčių šeimoje užaugusios pašnekovės teigimu, labai didelį vaidmenį griaunant sienas atlieka artimiausi žmonės. „Girdinčių šeimos dažnai susiduria su problema, jog tėvai nesistengia išmokti gestų kalbos, todėl tarp vaiko ir tėvų nebevyksta komunikacija, vaikas pasidaro uždaras, nervingas, nepažįsta savo kaip kurčiojo identiteto. „Jei tėvams gimsta kurčias vaikas, jie privalo pasidomėti vaiko galimybėmis, kreiptis į kurčiųjų klubus, „Surdologijos“ centrą, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų vaikų šeimų organizaciją „Pagava“, – samprotavo ji.

„Sovietų laikais kurtieji buvo laikyti antrarūšiais, dabar situacija gerėja. Kurtieji pradėjo kovoti dėl savo teisių. Anksčiau nebuvo galima įsivaizduoti kurčiojo direktoriaus, o dabar turime dirbančių vadovų pareigose“, – teigė A.Zabulionytė. Tačiau pašnekovė pripažino, jog ignoravimo visuomenėje problema išlieka opi.

„Sveikųjų“ spektaklis tęsiasi toliau?

Žmogaus teisių kino festivalis „Nepatogus kinas“ tapo pirmuoju festivaliu Lietuvoje, gestų kalba į renginį pakvietęs ir kurčiuosius. „Žmogaus teisių festivalis turi atsakomybę stengtis pasiekti įvairias grupes, nes kartais tai, kas mūsų nuomone, tinka visiems, netinka niekam. Tuo pačiu, norisi, kad įvairios visuomenės grupės susitiktų kartu, kad tai nebūtų kažkas stebėtino – kaip čia dabar žmonės šneka gestų kalba, arba kad netrikdytų paties: „o kaip dabar kalbėti, kad susišnekėčiau“. Juk bendravimas vieniems su kitais suteikia daug, ir mes susikuriame barjerus iš nežinojimo“, – kalbėjo festivalio organizatorė Birutė Sabatauskaitė.

Paklausta, kodėl negalią esame linkę traktuoti kaip negalėjimą, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė opiausias problemas įžvelgė švietime. „Anksčiau žmonės su negalia buvo išstumti iš visuomenės gyvenimo ir laikomi kliūtimi, spektakliui, į kurį bandoma paversti visuomenę. Nes reikėjo vaidinti visuomenę, kuri yra „sveika”. Tai mes ganėtinai nematomai darome ir toliau. Pavyzdžiui, užuot pritaikius mokyklines programas, vaikai atskiriami į klases ar net mokyklas, motyvuojant, jog jų įtraukimas būtų sudėtingas mokyklai, mokytojui ir pan.“, – svarstė ji.

„Bet kokia programa turėtų būti pritaikyta taip, kad ją galėtų sekti ir disleksija sergantis vaikas, turintis klausos negalią ir t.t. Jeigu laikytume tai vienu iš mokymosi stilių, gal neatrodytų taip sunku? Negalia nereiškia, kad vaikas negeba skaičiuoti, rašyti, suprasti, kurti, o užaugęs dirbti, jeigu nėra jam nuo mažens kartojama, kad negali“, – pabrėžė B.Sabatauskaitė.

Ada Zabulionytė - Gabrielės Valaitytės nuotr.SM

Ada Zabulionytė  (Gabrielės Valaitytės nuotr.).

Komentarai (0)
Susiję straipsniai