Pastaruosius ketverius metus Lietuvos neįgaliųjų forumas kritikuoja šiuo metu veikiantį Socialinių įmonių įstatymą, todėl labai vertina dalies Seimo narių pastangas jį keisti. Visgi, šis žingsnis yra dalis būtinų permainų, kurių laukia žmonių su negalia bendruomenė. Kad neįgaliųjų įdarbinimo sistema keistųsi iš esmės, reikia ne tik suvaldyti socialinių įmonių modelio ydas, bet ir sukurti iš esmės naują žmonių su negalia rėmimo darbo rinkoje sistemą.
Lietuvos neįgaliųjų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė pabrėžia, jog esama žmonių su negalia įdarbinimo sistema, kai atviros darbo rinkos darbdaviai beveik nėra skatinami priimti žmonių su negalia, o socialinės įmonės finansuojamos neribotai ir netikslingai, prisideda prie žmonių su negalia segregacijos ir riboja jų darbo pasirinkimą. Dabar prasidėjusios reformos tikslas yra išplėsti žmonių su negalia galimybes darbo rinkoje, numatyti paramos formas, kuriomis galėtų pasinaudoti visi darbdaviai, ne tik socialinės įmonės.
Lietuvos Sutrikusio intelekto žmonių globos draugijos „Viltis“ vadovė Dana Migaliova teigia, kad dabartinis socialinių įmonių veikimo modelis visiškai neįtraukia sunkiausią negalią turinčių asmenų, nors socialinės įmonės visame pasaulyje vertinamos kaip būtent jiems skirtos apsaugotos darbo vietos. Lietuvoje veikiančių socialinių įmonių darbuotojų darbingumo struktūra rodo, jog įmonės įdarbina lengviausios ir vidutinės negalios žmones, t.y. tokius, kurie su tikslinga pagalba galėtų dirbti ir dirba atviroje darbo rinkoje. Tuo metu sunkiausios negalios žmonės neturi galimybės gauti net stipriai apsaugotą darbo vietą.
Lietuvos neįgaliųjų draugijos pirmininkė Jelena Ivančenko taip pat kritikuoja, kaip socialinės įmonės išleidžia valstybės skiriamas subsidijas: „Užuot tikslingai įvertinusios, kokios pagalbos reikia konkrečiam žmogui, kad jo negalia būtų kompensuota ir netrukdytų darbo našumui, beveik visą paramą jie skiria darbo užmokesčio kompensavimui. Tai – pagalba darbdaviui, o ne žmogui su negalia. Pagalbą darbuotojui aš vadinu ilgalaikėje perspektyvoje jį įgalinančias priemones, pavyzdžiui, kvalifikacijos kėlimo kursus, mokymus, kompensacinės technikos įsigijimą, aplinkos pritaikymą.“
Vertinant žmonių su negalia įsidarbinimo tendencijas Lietuvoje, kitų šalių patirtį ir tarptautinių negalios organizacijų rekomendacijas, šiai grupei ypač reikalingos tikslingos pagalbos ir palaikymo darbo rinkoje paslaugos: kompetencijos kėlimas, mokymai, darbo asistentai, atvejo vadybininkai, tarpininko ir kitos pagalbos formos įsidarbinant, dirbant ir išsilaikant darbo vietoje. Tam tikrais atvejais tikslinga skirti paramą specialiai darbo įrangai įsigyti, aplinkai pritaikyti, darbo sąlygoms įvertinti, transportui ar papildomoms poilsio dienoms kompensuoti.
Toks modelis būtų gerokai tvaresnis ir ilguoju laikotarpiu ekonomiškai efektyvesnis, nes atviroje darbo rinkoje prisitaikiusiems žmonėms reikėtų mažiau paramos.
Lietuvos neįgaliųjų forumo organizacijos siūlo alternatyvių priemonių paketą, išbandytiną pilotinio projekto metu keliose savivaldybėse. Tai leistų įvertinti ir patikrinti naujas paslaugas bei diegiamus modelius be didesnių nuostolių.
Toks preliminarus paslaugų paketas atitinka Lietuvos neįgaliųjų forumo atliktos narių apklausos rezultatus, taip pat žmones su negalia įdarbinančios agentūros SOPA bei Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo rinkos tyrimų instituto atstovų rekomendacijas.
Vertinant esamą socialinių įmonių sistemą pagal tokių paslaugų teikimą, rezultatai nuviliantys. Daugiau nei 90 procentų subsidijų iš socialinių įmonių gaunamos paramos buvo panaudojamos darbuotojų darbo užmokesčiui kompensuoti, taigi alternatyvių paslaugų galimybės visiškai neišnaudojamos. Asmeninio asistento paslaugas, įrangos pritaikymą naudojo kelios kurčiųjų ir aklųjų įmonės. Kitos, priešingai, pasinaudojo įstatymo sukurta lengvata, tačiau pagalbos paslaugų neteikė (Valstybės kontrolės ataskaitos 2014 m., 2015 m).
Pristatome argumentus, rodančius, jog socialinių įmonių įstatymas turi būti keičiamas, plečiant paramą darbdaviams atviroje darbo rinkoje ir keičiant patį paramos modelį:
1. Socialinių įmonių įstatymu skiriama parama darbdaviams – socialinėms įmonėms – netikslinga ir neefektyvi.
Lietuvoje yra apie 170 000 darbingo amžiaus žmonių su negalia. Šiuo metu tik 47 000 (apie 27 proc.) jų dirba. Šis skaičius nesikeičia paskutinius dešimt metų, nors finansavimas žmonių su negalia įdarbinimui auga.
ES vidurkis – 40 proc. žmonių su negalia yra dirbantys.
2016 m. duomenimis, 6 231 žmogus su negalia dirbo socialinėse įmonėse ir jų darbo vietoms išlaikyti buvo skirta 23,8 mln. eurų iš ES lėšų ir valstybės biudžeto. Taigi, vieno darbuotojo su negalia išlaikymas socialinėje įmonėje vidutiniškai sudarė 3 820 eurų per metus tiesioginių subsidijų.
4,5 mln. eurų subsidijų buvo suteikta ne socialinių įmonių darbdaviams įdarbinant 3 300 darbuotojų su negalia, taigi vieno darbuotojo su negalia išlaikymas atviroje darbo rinkoje sudarė vidutiniškai 1 360 eurų. Tai reiškia, kad darbdaviai atviroje darbo rinkoje įdarbindami žmogų su negalia gauna vidutiniškai 2,8 karto mažesnę paramą nei socialinių įmonių atstovai.
Likusius beveik 37 000 darbuotojų su negalia įdarbinę darbdaviai atviroje darbo rinkoje negavo visiškai jokios paramos. Nors nedarbingumo lygio struktūra dirbančiųjų socialinėse įmonėse ir atviroje darbo rinkoje reikšmingai nesiskiria.
Socialinės įmonės aktyviai dalyvauja viešuosiuose pirkimuose ir teikia paslaugas valstybiniam sektoriui. Iš 170 socialinių įmonių – 46-ios teikia įvairaus pobūdžio paslaugas (statybų ir medicininių atliekų utilizavimo, pastatų priežiūros ir valymo, konsultavimo). 2015–2016 metais socialinės įmonės dalyvaudamos viešuosiuose mažos vertės pirkimuose sudarė sutarčių už 18 mln. eurų. Tai reiškia, kad Lietuvos biudžetas kai kurioms socialinėms įmonėms už neįgaliųjų darbą sumoka dvigubai, t.y. socialinė įmonė gauna darbo užmokesčio kompensaciją iš Darbo biržos (nuo 65 iki 75 procentų įdarbinto neįgaliojo algos) ir pajamas kaip paslaugos teikėjas (už jau atliktą neįgaliųjų darbą) taip pat iš valstybės biudžeto. Todėl socialinių įmonių veiklos finansavimas valstybei kainuoja jau nebe 24 mln. eurų, tačiau 33 mln. eurų per metus.
Būtina įvertinti ir tai, kad socialinės įmonės atleistos nuo pelno mokesčio ir tai sudaro, Finansų ministerijos duomenimis, apie 2,7 mln. eurų nesumokėtų mokesčių.
Taigi, iš viso socialinės įmonės valstybei kainuoja 35,7 mln. eurų. Atitinkamai vienas darbuotojas su negalia – vidutiniškai apie 5 028 Eur. Tuo metu, kaip jau minėjome, už ne socialinėje įmonėje dirbantį darbuotoją valstybė darbdaviui skiria vidutiniškai 1 360 eurų. Primename, kad šią paramą gauna mažuma atviros rinkos darbdavių, o socialinės įmonės subsidijas gauna už kiekvieną įdarbintą žmogų su negalia.
Jeigu tas pačias socialinėms įmonėms skirtas lėšas, t. y. 35,7 mln. eurų orientuome į paramą ne socialinių įmonių darbdaviams, pagal Užimtumo rėmimo įstatymą galėtume įdarbinti ne 6 231 neįgalųjį, kiek dabar dirba socialinėse įmonėse, bet daugiau kaip 26 tūkst. žmonių su negalia. Tai atspindi finansinį esamo socialinių įmonių paramos modelio neefektyvumą ir neproporcingumą lyginant socialinių įmonių ir atviros darbo rinkos darbdavių rėmimą.
Nuo įstatymo įsigaliojimo pradžios (2004 m. socialinėse įmonėse dirbančių neįgaliųjų skaičius padidėjo beveik 10 kartų (nuo 655 iki 6 231 (2016 m), o joms skiriamos tiesioginės subsidijos – beveik 20 kartų (nuo 1,2 mln. eurų iki 24 mln. eurų). Per visą įstatymo veikimo laikotarpį socialinėms įmonėms skirta daugiau kaip 150 mln. eurų.
2. Šiuo metu veikiantis Socialinių įmonių įstatymas skatina žmonių su negalia segregaciją, riboja jų darbo galimybes ir prieštarauja tarptautiniams Lietuvos įsipareigojimams.
Socialinės įmonės garantuoja ribotos dalies žmonių su negalia užimtumą, tačiau nesuteikia visavertės integracijos, nes įdarbindamos daugiausiai žmones su negalia, savo esme jos yra uždaros ir segregacinės.
Tai, kad socialinėms įmonėms skiriama gerokai didesnė parama nei atvirai darbo rinkai, rodo, jog valstybė skatina žmonių su negalia atskirtį. Taip yra ribojamas ir šios visuomenės grupės darbo pasirinkimas, nes socialinės įmonės negali pasiūlyti darbo pobūdžio įvairovės.
Šią Lietuvos žmonių su negalia įdarbinimo sistemos ydą pastebėjo ir Jungtinės Tautos. 2016 m. balandžio mėnesį Lietuvos Vyriausybė pateikė valstybinę ataskaitą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių komitetui apie įgyvendinamą Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją ir Lietuvai buvo skirta rekomendacija dėl nepakankamos pažangos žmonių su negalia įdarbinimo srityje:
„Komitetui daug susirūpinimo kelia dažnas „nedarbingumo“ sąvokos vartojimas, dėl kurio asmenų su negalia užimtumo lygis yra žemas, taip pat daug susirūpinimo kelia susitelkimas į atskirtą darbo aplinką, pavyzdžiui, socialines įmones, kurioms skiriamos Europos Sąjungos lėšos. Komitetas Valstybei, Konvencijos šaliai, rekomenduoja glaudžiai bendradarbiaujant su asmenis su negalia atstovaujančiomis organizacijomis panaikinti asmenims su negalia taikomą „nedarbingumo“ sąvoką, bei sukurti ir įgyvendinti veiksmingas strategijas ir programas, kurios didintų asmenų su negalia užimtumą atviroje darbo rinkoje, panaikinant atskirto darbo aplinką bei nukreipiant investicijas į profesinį lavinimą, darbo vietų pritaikymą, tinkamą sąlygų pritaikymą, bei privataus ir viešojo sektoriaus darbdavių mokymus, kaip numatyta Darnaus vystymosi tikslo nr. 8 uždavinyje 8.5.”
3. Esamas socialinių įmonių modelis neužtikrina ilgalaikio žmonių su negalia įgalinimo darbo rinkoje.
Esamas Socialinių įmonių modelis reikalauja nuolatinių subsidijų tai pačiai socialinei problemai spręsti, tačiau pats įstatymas socialinės problemos (bedarbystės) nesprendžia, t.y., sukurtas mechanizmas nuolat reikalauja augančių valstybės injekcijų tam pačiam įdarbintų neįgaliųjų ratui.
Jeigu valstybės parama būtų skiriama darbo vietoms pritaikyti, moderniai technikai įsigyti, žmonių su negalia kvalifikacijai kelti, mokymams ar paslaugoms, žmonės su negalia palaipsniui būtų įgalinti dirbti su mažesnėmis subsidijomis arba visiškai be paramos. Tai reikšmingai prisidėtų prie problemos sprendimo.
