Tai, ką jau tapo įprasta laikyti LGBT* judėjimo periferija, – „nevakarietiškos“ valstybės – šių metų „Nepatogiame kine“ pasakoja reikšmingas istorijas. Tokias, kurias retai girdime ir dar rečiau pamatome festivalių ekranuose.
Braziliją dažnas, nors kiek besidomintis LGBT* klausimais, sieja su translyčiais sekso darbuotojais, portugališkai vadinamais „travestis“. Antropologų ne taip ir retai tyrinėjama bendruomenė turi unikalių bruožų – dažnai paauglystės sulaukę biologiniai berniukai pradeda rengtis tokiais rūbais, kuriuos visuomenės paprastai priskiria moterims, į kūną leidžiasi industrinį silikoną, užsiima prostitucija, tačiau savęs moterimis nelaiko. Deja, tokie lyties suvokimo spektrą ir įvairovę rodantys pavyzdžiai tampa priežastimi dar kartą užklijuoti kultūrinio „kitoniškumo“ etiketę buvusioms Vakarų kolonijoms – lyg Vakaruose sutinkami lyties supratimo modeliai yra teisingi ir universalūs atspirties taškai, visa kita nurašant keistenybėms.
Kratydamasis šio egzotizavimo, o gal tiesiog bandydamas parodyti translyčių žmonių kasdienybę, festivalio „Nepatogus kinas“ filmas „Mano kūnas yra politiškas“ supažindina su kasdienybe, kurią patiriame dažnas iš mūsų – laukimas autobuso stotelėje, kai būsimi darbai kirmija kažkur pilve ir kelia nerimą, biurokratinių popierių ir ataskaitų pildymas, bendri pusryčiai su butokais. Tačiau besisukant banalioje kasdienyje, filme pradeda kilti įtampa – translyčių kūnai yra politika, kovos laukas, per kurį „normalieji“ patys apsibrėžia, kas yra tinkama, o kas – ne. Tie, kurie peržengia „normaliųjų“ nustatytas „normalias“ normas geriausiu atveju gauna per rankas, blogiausiu – patys žinote. Taip translyčių žmonių kūnai tampa kovos lauku, kur viena pusė, nors tu ką bando įrodyti, kad saulė vis dar sukasi apie žemę, o translyčių žmonių nėra ir negali būti, nurašant lyties identiteto klausimus patologijoms ar ligoms.
Dokumentinio filmo „Mano kūnas yra politiškas“ akimirka.
Tačiau „Mano kūnas yra politiškas“ ne tik klausia, kas serga iš tikrųjų – translyčiai ar jų egzistavimą neigianti visuomenė, bet „kabina“ ir kultūrinio pripažinimo klausimą, problematizuodamas fikciją, jog marginalizuotoms grupėms, užtenka šūkių ir reveransų „taip, jūs tokie esate, parašysime įstatymus, kurie neleis jūsų diskriminuoti ir dar gal net ateisime į jūsų paradus“. Kapitalizmo piką išgyvenančios valstybės vis mieliau pripažįsta įvairovę, pasinaudodamos galimybe kurti rinkas „specializuotoms“ grupėms, tylėdamos lyg vandens į burną prisiėmusios apie socialinę nelygybę ir aštrius ekonominius skirtumus. Brazilijos Konstitucinis teismas dar 2009 m. pripažino teisę į lyties keitimą, bet kiek toks Teismo sprendimas gali būti svarbus filmo „Mano kūnas yra politiškas“ vienam iš herojų juodaodžiui vaikinui, kurio kišenėse švilpauja vėjai, o lyties keitimo operacija panardina į skolas, kurias iš prastai apmokamo darbo teks mokėti ne vienerius metus. Tai vienas iš translyčių žmonių ir plačiosios visuomenės susikirtimo taškų, aštriai keliančių klausimą apie ekonominę mūsų nelygybę, kai teisės prieinamos tik tiems, kurie tam turi pakankamai pinigų.
Kitas „Nepatogaus kino“ LGBT* filmas – „Afrikos perlas“ nukelia į šalį, kurią nemaža dalis šio pasaulio gyventojų laiko viena sunkiausių vietų gyventi LGBT* žmonėms. Uganda, neseniai „pagarsėjusi“ prieš homoseksualius žmones nukreiptais ypač žiauriais įstatymais, yra vieta, kurioje gyvena Kleopatra Kambugu, transseksuali moteris. „Afrikos perlas“ nenagrinėja komplikuotos Ugandos istorijos – kūrėjai be didesnės graužaties filmą pavadina pagal Vinstono Čerčilio sparnuotą frazę – „Afrikos perlas“ – nekabindami Didžiosios Britanijos kolonializmo padarytos žalos. Tiesą pasakius, nekabina net ir to, kad didele dalimi Uganda tokia sunkia LGBT* žmonėms tapo „padedant“ religiniams dogmatikams iš Vakarų: dar 2002 m. šioje šalyje lankytis pradėjo pastorius iš Jungtinių Valstijų Scottas Livelis (prieš dešimtmetį „pagerbęs“ ir Lietuvą savo vizitu). Suradęs kelis populistus parlamente, šis dievo tarnu save vadinantis asmuo pradėjo prastuminėti įstatymus, homoseksualius santykius baudžiančius mirtimi. Šiandien pastorius bando gintis nuo kaltinimų žmogiškumui JAV teismuose.
Filmo „Afrikos perlas“ akimirka.
Tačiau „Afrikos perlas“ patiks tiems, kurie ekrane nori pamatyti glamūrinę istoriją apie transseksualumą – tokių juk, tiesą pasakius, beveik nebūna. Dauguma stiprų įspūdį paliekančių LGBT* filmų pasakoja šio žanro klišėmis tapusias istorijas, kuriose pagrindiniai herojai pamilsta tos pačios lyties žmones ir tyliai kenčia arba atskleidžia jausmus ir būna atstumti tiek meilės objekto, tiek juos supančios socialinės aplinkos. Transseksualūs žmonės, atrodo, yra tiesiog pasmerkti nemeilei – geriausiu atveju jų kūnai yra perkami, bet patys jie niekada netampa meilės objektais.
„Afrikos perlas“ žiūrovui siūlo dokumentinę (ne fiktyvią!) istoriją apie tai, kaip transseksualus žmogus gali būti geidžiamas. Apie tai, kaip tokį kūną galima besąlygiškai mylėti, nebandant jo įsprausti į lyties dėžutę visuomenėje, kur minios teismas už tokią meilę – skatinamas iš aukščiausių politikų lūpų.
Šis filmas sukels iš lengvą šoką mums visiems, gyvenatiems Holivudo dominuojamoje kino erdvėje. Nors filmo režisierius pateikia holivudinį pasakojimą, kurio du pagrindiai herojai myli vienas kitą taip stipriai, kad nugali, atrodytų, net ir pačius didžiausius iššūkius, tačiau „Afrikos perlas“ koreguoja mums įprastą schemą, kurią išmokome skaityti devyniasdešimtaisiais ir priėmėme kaip natūralų pasaulio atpindį. Šioje viltį ir entuziazmą keliančioje dokumentikoje baltaodžiai žmonės egiztuoja tik kaip šalutiniai informacijos šaltiniai. Pagrindiniams herojams jie nėra svarbūs, jiems svarbi Afrika ir tai, kas vyksta joje. „Savojo aš“ grąžinimas į aplinką, kurioje herojai ir gyvena, nesiejant su Vakarų pasauliu, dažnai tapusiu visa ko matu – stipriausias įspūdis, kurį jums padovanos „Afrikos perlas“.
Spalio 13 d., po festivalio „Nepatogus kinas“ filmo „Mano kūnas yra politiškas“ peržiūros rengiama diskusija „Nelegali bendruomenė arba kaip Lietuvoje gyvena translyčiai žmonės?“. Renginys vyks Šiuolaikinio meno centre.
