Pastaruoju metu viešai spaudoje kontraversiškai pristatytas LR Seimo kontrolierių įstaigos vykdytas žmogaus teisių patikrinimo atvejis Šiaulių ligoninės psichiatrijos klinikoje iškėlė klausimų dėl žmogaus teisių stebėsenos veiklos bei Seimo kontrolierių įstaigos teikiamų išvadų bei rekomendacijų svarbos bei įtakos uždaro tipo įstaigose esančių asmenų žmogaus teisių apsaugos principams.
1994 m. sausio 11 d. LR Seimos priimtu LR Seimo kontrolierių įstatymu įsteigta LR Seimo kontrolierių įstaiga skaičiuoja savo veiklos dvidešimtmetį. Seimo kontrolierių veiklos tikslas – ginti žmogaus teisę į gerą viešąjį administravimą, užtikrinantį žmogaus teises ir laisves, prižiūrėti, ar valdžios įstaigos vykdo pareigą tinkamai tarnauti žmonėms. Siekdamas šių tikslų bei vykdydamas pavestas pareigas Seimo kontrolierių įstaiga turi įvairių teisių, įskaitant reikalauti nedelsiant pateikti informaciją, medžiagą ir dokumentus, būtinus savo funkcijoms atlikti, įeiti į institucijų ir įstaigų (įmonių, tarnybų ar organizacijų) patalpas, ir nekliudomai matytis bei kalbėtis su jose esančiais asmenimis; apklausti pareigūnus ir kitus asmenis; informuoti Seimą, Vyriausybę bei kitas valstybės institucijas ir įstaigas ar atitinkamos savivaldybės tarybą apie šiurkščius įstatymų pažeidimus arba įstatymų ar kitų teisės aktų trūkumus, prieštaravimus ar spragas; siūlyti Seimui, Vyriausybei, kitoms valstybės ar savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, kad būtų pakeisti įstatymai ar kiti norminiai teisės aktai, varžantys žmogaus teises ir laisves; surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą dėl Seimo kontrolieriaus reikalavimų nevykdymo ar kitokio trukdymo Seimo kontrolieriui įgyvendinti jam suteiktas teises; perduoti medžiagą ikiteisminio tyrimo įstaigai ar prokurorui, kai aptinkami nusikalstamos veikos požymiai; kreiptis į teismą dėl kaltų piktnaudžiavimu ar biurokratizmu pareigūnų atleidimo iš einamų pareigų; kt.
2013 m. gruožio mėn. 3 d. įstatymu Seimo kontrolierių įstaigos funkcijos praplėstos ir Seimo kontrolieriams pavesta taip pat vykdyti nacionalinę kankinimų prevenciją laisvės apribojimo vietose pagal Konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą fakultatyvų protokolą. Vykdant šią funkciją, įstaiga turi tokius pačius įgaliojimus gauti bet kokią susijusią informaciją. Tuo tarpu pareigūnai privalo Seimo kontrolierių reikalavimu nedelsdami pateikti jiems informaciją, dokumentus ir kitą medžiagą, būtinus jų funkcijoms atlikti. Pažymėtina, kad po žmogaus teisių stebėsenos pateiktus Seimo kontrolieriaus siūlymus (rekomendacijas) privalo nagrinėti institucija ir įstaiga ar pareigūnas, kuriems toks siūlymas (rekomendacija) adresuojamas, taip pat konsultuotis su Seimo kontrolieriais dėl siūlymų (rekomendacijų) galimų įgyvendinimo priemonių ir informuoti Seimo kontrolierius apie jų pateiktų siūlymų (rekomendacijų) įgyvendinimo rezultatus. Todėl kontrolierių pateiktos rekomendacijos (siūlymai) laikytinos tuo pagrindu, kuriuo remiantis reikia siekti gerinti realią žmogaus teisių apsaugos ir teikiamų paslaugų situaciją, remiantis pagarbos žmogaus teisėms ir tarptautiniais jų apsaugos principais.
Žmogaus teisių apsaugos ir kontrolės būtinumas
Žmogaus teisių teorija pripažįsta faktą, kad tai, kaip laikomasi pagarbos žmogaus teisėms, yra įtakojama nuolatos kintančios, dinamiškos socialinės aplinkos. Įvairios žmogaus teisių negerbimo ar konkrečių pažeidimų apraiškos egzistavo ir egzistuoja visuomenėje visais laikais. Todėl reikia nuolatos stebėti žmogaus teisių įgyvendinimą visuomenėje, kuriant tam efektyvius žmogaus teisių stebėsenos bei pažeidimų prevencijos mechanizmus.
Pasaulyje pagarbos bei teisių apsaugos svarba visų žmonių atžvilgiu tampa vis aktualesne. Priimamos naujos tarptautinės žmogaus teisių konvencijos bei kiti tarptautiniai dokumentai (1), kurie vis labiau stiprina pažeidžiamų grupių asmenų apsaugą.
Tarptautiniu mąstu pripažintas metodas stebėti žmogaus teisių įgyvendinimą bei užtikrinti jų apsaugą
Egzistuoja įvairūs tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu taikomi mechanizmai, kurių dėka stebima bendra žmogaus teisių įgyvendinimo situacija ir atskirų socialinių grupių teisių padėtis.
Žmogaus teisių stebėsena – yra tarptautiniu mastu pripažintas metodas, kuris naudojamas atskleisti žmogaus teisių pažeidimus ir skatinti atsakomybę už šių pažeidimų įvykdymą. Tai tikslingas, kryptingas tam tikrų reiškinių, susijusių su žmogaus teisių pažeidimais (apribojimais) paieška, aptikimas ir vertinimas. Pagrindinis žmogaus teisių stebėsenos uždavinys yra užtikrinti Valstybės atsakomybę saugoti žmogaus teises. Žmogaus teisių stebėsena taip pat vaidina prevencinį vaidmenį. Kai valstybės tarnautojo ar kito atsakingo asmens veikla yra stebima, jis/ji tampa labiau rūpestingi atlikdami savo funkcijas. Žmogaus teisių stebėsena yra nukreipta gauti objektyvią, pagrįstą informaciją apie vyriausybių, viešo ir privataus sektorių žmogaus teisių užtikrinimo praktikas, siekiant advokacijos ir žmogaus teisių apsaugos ateityje tikslų. Ja siekiama ne tik surinkti informaciją, nustatyti netinkamo elgesio pasireiškimus, bet tuo pačiu identifikuoti problemas, nustatyti jų priežastis, siūlyti galimus sprendimo būdus bei padėti tuos sprendimus įgyvendinti.
Yra įvairūs stebėsenos būdai, priklausomai nuo stebėsenos tikslo ir to, kokios tikslinės grupės atžvilgiu stebėsena taikoma. Pagrindiniai du stebėsenos būdai: 1) situacijos stebėsena ir 2) atvejo stebėsena. Situacijos stebėsena apima stebėseną vykstančių žmogaus teisių pažeidimų, teisės aktų rengimo bei priėmimo (teisėkūros proceso), įstatymų ir politikos įgyvendinimo stebėsena, bei žmogaus teisių institucijų steigimo bei veiklos. Šių situacijos stebėsenos formų įvairovė yra reikalinga siekiant pagrindinio stebėsenos tikslo – stebėti valstybės prisiimtų tarptautinių žmogaus teisių apsaugos įsipareigojimų užtkrinimą/vykdymą.
Tarptautiniai žmogaus teisių stebėsenos reikalavimai
Žmogaus teisių stebėsena yra pagrindinis metodas siekiant užtikrinti tarptautinių ir nacionalinių teisės normų bei standartų įgyvendinimą. Stebėsenos metu yra stebima bei fiksuojama atitinkama realybė, kuri vėliau lyginama tiek laiko atžvilgiu, tiek vertinant, kiek ta realybė atitinka nacionalinius teisės aktus bei politiką, tarptautinius standartus. Tik tuomet, kai realybė yra stebima bei vertinama konkrečių standartų atžvilgiu, stebėtojai gali įvertinti, ar tarptautiniai standartai bei nacionaliniai teisės aktai yra tinkamai įgyvendinami.
Tarptautiniu mastu yra priimta keletas žmogaus teisių dokumentų, kurie įtvirtina privalomą žmogaus teisių stebėsenos mechanizmą. 2002 m. gruodžio 18 d. priimtas ir 2006 m. birželio 22 d. įsigaliojęs Jungtinių Tautų Konvencijos prieš kankinimų ir kitokio žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio bei bausmių taikymo uždraudimą papildomasis protokolas (OPCAT) įtvirtina privalomą nuolatinį nepriklausomą prevencinį žmogaus teisių stebėjimo mechanizmą. Šiuo protokolu patvirtinta, kad nelaisvėje laikomų asmenų apsauga nuo netinkamo elgesio gali būti sustiprinta reguliariai inspektuojant laisvės apribojimo vietas. Siekiama įsteigti sistemą, pagal kurią nepriklausomų tarptautinių ir nacionalinių institucijų atstovai reguliariai lankytųsi laisvės apribojimo vietose, siekdami užkirsti kelią kankinimui ir kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui ar baudimui. Pagal OPCAT laisvės apribojimo institucijomis, kuriose reikalinga nepriklausoma prevencinė žmogaus teisių stebėsena, yra laikoma bet kuri šalies jurisdikcijoje esanti ir kontroliuojama įstaiga, kurioje valdžios institucijai įsakius, paraginus, sutikus ar pritarus asmenims yra arba gali būti atimta laisvė. Šiame Protokole laisvės apribojimas reiškia bet kokį asmens sulaikymą ar įkalinimą ar apgyvendinimą viešojoje ar privačioje laisvės apribojimo vietoje, kurios tam tikros teisminės, administracinės ar kitos valdžios institucijos įsakymu tam asmeniui neleidžiama savo noru palikti. Prie tokių vietų priskirtinos laisvės atėmimo vietos, policijos nuovados (areštinės); tardymo izoliatoriai; nepilnamečių asmenų sulaikymo patalpos; uždaros psichikos sveikatos įstaigos; socialinės globos įstaigos ir kt.
OPCAT įsteigtas JT Kankinimų ir kitokio žiauraus, nežmoniško, žeminančio elgesio bei baudimubo subkomitetas (SPT) turi įgaliojimus lankytis visose laisvės atėmimo vietose, šalyse, kurios yra ratifikavusios OPCAT.
Panašiai Europoje, Europos Tarybos Konvencijos prieš kankinimus ir kitokį žiaurų, nežmonišką, žeminantį elgesį bei baudimą (2007) įsteigtas Komitetas (CPT) gali inspektuoti bet kurią Valstybių narių jurisdikcijoje esančią asmenų, kuriems Valstybės vardu yra atimta laisvė, laikymo vietą. Komiteto užduotys yra išskirtinai prevencinio pobūdžio. Komitetas organizuoja vizitavimus ir, jei būtina, vizitavimo metu išsiaiškintų faktų pagrindu formuoja rekomendaciją siekiant stiprinti asmenų, kuriems atimta laisvė, apsaugą nuo kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo. Galima inspektuoti bet kokias asmenų, kuriems atimta laisvė, laikymo vietas (įskaitant psichikos sveikatos centrus, socialinės globos įstaigas, reabilitacijos centrus, pabėgėlių centrus ir t.t.).
Poreikis nacionalinės žmogaus teisių stebėsenos siekiant užkirsti kelią žmogaus teisių pažeidimams
Siekiant dar labiau stiprinti nepriklausomą žmogaus teisių stebėseną atsiranda įpareigojančios nuostatos dėl nepriklausomos stebėsenos mechanizmų sukūrimo bei įtvirtinimo nacionaliniame lygmenyje. OPCAT yra pirmasis žmogaus teisių dokumentas, kuris imperatyviai nurodo valstybėms steigti nepriklausomas žmogaus teisių stebėsenos struktūras (mechanizmą) nacionaliniu mastu ir nepalieka šios teisių stebėjimo funkcijos vien tik tarptautinių institucijų kompetencijai, padaro jas papildančias viena kitą. Nepriklausomas stebėsenos mechanizmas (NSM) gali būti naujai įsteigta ar egzistuojanti struktūra, kuri užsiimtų NSM funkcijomis, o svarbiausia būtų nepriklausomas nuo vyriausybės įtakos, ir kuriam būtų skirti adekvatūs resursai efeltyviai atlikti jiems pavestas funkcijas. Jiems taip pat turi būti suteikti atitinkami įgaliojimai lankytis visose laisvės apribojimo vietose, gauti visą reikiamą informaciją ir turėti galimybę privačiai bendrauti su asmenimis, kuriems laisvė yra apribota (2). Tokios nacionaliniu mastu sukurtos nepriklausomos institucinės struktūros vaidina itin svarbų vaidmenį, kadangi jos turi galimybę reguliariai, nepriklausomai ir prevenciškai stebėti žmogaus teisių standartų įgyvendinimą itin pažeidžiamų asmenų grupių atžvilgiu. Valstybės, OPCAT narės, yra įpareigotos sukurti nacionaliniu mastu mechanizmus, kurie leistų stebėti visų atitinkamose įstaigose, įskaitant psichikos sveikatos ir socialinės globos įstaigas, gyvenančių asmenų žmogaus teisių situaciją bei užtikrintų šių asmenų teisių apsaugą, be to paskatinti tam tikrus socialinius pokyčius.
Šiuo metu OPCAT yra ratifikavusios 74 šalys, tarp kurių yra Armėnija, Azerbaidžanas, Kazachstanas, Kirgistanas, Gruzija, Ukraina, nemenkai Afrikos šalių, kt. Dar 19 šalių prie šio dokumento yra prisijungusios jį pasirašydamos. OPCAT yra ratifikavusios net 23 Europos Sąjungos valstybių narių (Austrija, Bulgarija, Kipras, Čekija, Danija, Estija, Prancūzija, Vokietija, Vengrija, Italija, Liuksemburgas, Malta, Nyderlandai, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Slovėnija, Ispanija, Švedija, Suomija, Kroatija, Jungtinė Karalystė, Lietuva. 60-yje šalių jau yra įsteigti ir veikia Nacionaliai Prevenciniai Mechanizmai, kurie tapo svarbiu įrankiu įgyendinant žmogaus teisių apsaugą ir vykdant stebėseną uždaro tipo įstaigose.
Žmogaus teisių stebėsena ir standartai sveikatos priežiūros įstaigose
Kaip aptarta, žmogaus teisių stebėsena, siekiant nustatyti pažeidimus bei užkirsti kelią netinkamam elgesiui uždaro tipo įstaigose, itin pažeidžiamų grupių asmenų atžvilgiu, yra labai svarbi funkcija tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu mastu, tačiau iki šiol ji buvo retai taikoma sveikatos priežiūros sistemoje bei šios sistemos įstaigose. Sveikatos priežiūros įstaigos turėtų būti tos vietos, kuriose siekiama realizuojamos žmogaus teisės. Ironiška, tačiau kai kurie žiauriausi žmogaus teisių pažeidimai, neretai prilygstantys kankinimui ar kitokiam žiauriam, nežmoniškam ar žeminančiam elgesiui, ir diskriminacija patiriama psichosocialinės negalios, sutrikusio intelekto bei priklausomybės ligomis sergančių asmenų yra patiriami būtent sveikatos įstaigose (3). Todėl yra itin svarbu vertinti ir gerinti paslaugų kokybę ir žmogaus teisių užtikrinimą įstaigose siekiant pokyčių. Išsamus sveikatos įstaigų vertinimas gali padėti identifikuoti egzistuojančias sveikatos priežiūros teikimo praktikos problemas ir suplanuoti efektyvius būdus bei priemones, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė būtų geresnė, atliepianti paslaugų vartotojų interesus, gerbianti jų teises, skatinanti jų savarankiškumą, orumą ir savirealizaciją. Toks vertinimas yra svarbus ne tik keičiant buvusias netinkamas praktikas, tačiau ir užtikrinant efektyvių ir tinkamų paslaugų teikimą ateityje. Be to, vertinimo rezultatai ir rekomendacijos gali skatinti ir užtikrinti, kad ateityje rengiamų teisės aktų, sveikatos politikos turinys atlieptų pagarbos žmogaus teisėms bei jų užtikrinimo principus.
2006 m. gruodžio 13 d. priimta bei 2008 m. įsigaliojusi JT Neįgaliųjų teisių konvencija (Konvencija) tapo tuo žmogaus teisių stebėsenos bei vertinimo pagrindu. Konvencijos nuostatos kaip žmogaus teisių standartai turi būti gerbiami, užtikrinami ir įgyvendinami teikiant sveikatos priežiūros paslaugas institucijose.
2013 m. Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas kankinimų klausimais profesorius Juan A. Méndez pateikė JT Žmogaus teisių tarybai ataskaitą apie kankinimus ir netinkamą priežiūrą sveikatos priežiūros įstaigose. Ši ataskaita reikšminga tuo, kad pirmą kartą aukščiausio lygmens JT ekspertas, atstovaujantis kankinimų, o ne, kaip įprasta, negalės ar psichikos sveikatos sritį, atkreipė dėmesį į įvairius netinkamo elgesio aspektus sveikatos priežiūros srityje. Ataskaitoje nurodoma, kad kankinimų sąvokos apibrėžimas yra kintantis ir priklauso nuo kasdienės situacijos ir demokratinės visuomenės vertybių. Piknaudžiavimas ir pažeidimai sveikatos priežiūros įstaigose kaip kankinimų ar netinkamo elgesio pripažinimas yra pastarojo laiko fenomemas. Egzistuoja daug pažeidimų sveikatos priežiūros srityje prieš pacientus ir kitus asmenis. Sveikatos priežiūros teikėjai nesuteikia paslaugų ar skiria gydymą, kuris tyčia ar dėl neatsargumo sukelia didelį skausmą ar kančias, neesant teisėto medicinio tikslo. Medicininė priežiūra, kuri sukelia dideles kančias be pagrįstos priežasties gali būti laikoma kankinimu, nežmonišku ar žeminančiu elgesiu ar baudimu. Tuo tarpu, Konvencijos numatyta valstybių pareiga užkirsti kelią kankinimui yra taikoma ne tik valstybės tarnautojams, bet taip pat ir gydytojams, sveikatos priežiūros specialistams ir socialiniams darbuotojams, įskaitant tuos, kurie dirba privačiame sektoriuje. Todėl pabrėžiama, kad JT Neįgaliųjų teisių konvencija išsamiausiai įtvirtina tuos asmenų su negalia teisių, įskaitant teisės į sveikatą, realizavimo standartus, kurie turi būti vadovaujantys, siekiant kad asmenų su negalia teisės būtų apsaugotos, o jų pažeidimai ar diskriminacinės apraiškos nebūtų maskuojamos sveikatos profesionalų „gera intensija“.
Žmogaus teisių stebėsena Lietuvoje
Lietuva negali pasigirsti ilgamete nepriklausomos žmogaus teisių stebėsenos praktika. Lietuvoje nėra įsteigtos ir veikiančios Nacionalinės žmogaus teisių institucijos, kuri stebėtų bendrą žmogaus teisių situaciją. O atskirų tikslinių uždaro tipo įstaigų kontrole iki šiol užsiėmė skirtingos valdžios institucijos. Jos savo kompetencijos ribose tik fragmentiškai vykdė savo pavaldume esančių uždaro tipo įstaigų veiklos ir teikiamų paslaugų priežiūrą.
Paminėtina, kad tarptautinės žmogaus teisių stebėsenos institucijos (CPT komitetas, Žmogaus teisių komitetas) ne kartą yra rekomendavęs Lietuvai sukurti nepriklausomą žmogaus teisių stebėsenos mechanizmą, tačiau tai neįvyko. CPT komitetui lankantis Lietuvoje 2000 m., 2004 m., 2008 m., 2010 m. ir 2012 m., psichikos sveikatos priežiūros įstaigos buvo aplankytos tik trijų vizitų metu. 2004 m. Lietuvoje lankydamiesi CPT ekspertai aplankė Kauno psichiatrijos kliniką, 2008 m. Rokiškio psichiatrijos ligoninę ir Skėmų socalinės globos namus, o 2012 m. buvo aplankyta didžiausia Lietuvos stacionari psichikos sveikatos priežiūros įstaiga – Respublikinė psichiatrijos ligoninė.
Tik 2013 m. pabaigoje Lietuvoje prasidėjo pokytis. 2013-12-03 Lietuvos Respublikos Seimo buvo ratifikuotas šis tarptautinis dokumentas, kuris įsigaliojo 2014-01-01. Ratifikuodamas protokolą, Seimas patvirtino ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstatymo pakeitimus, pagal kuriuos Seimo kontrolierių įstaiga paskirta nacionaline prevencijos institucija, o Seimo kontrolieriai vykdo nacionalinę kankinimų prevenciją (toliau vadinama – NKP) laisvės apribojimo vietose.
Preliminariais LR Seimo kontrolierių įstaigos paskaičiavimasi 2013 m. gruodžio mėn. duomenimis įstaigų, kurios gali būti laikomos laisvės apribojimo vietomis, skaičius Lietuvoje buvo apie 340. Iš jų 11 įkalinimo įstaigų (3 tardymo izoliatoriai, 6 pataisos namai, 1 kalėjimas (pastaba: Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas vykdo 2 funkcijas), nepilnamečiams skirta įstaiga – Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-pataisos namai ir Laisvės atėmimo vietų ligoninė), 25 policijos komisariatų areštinės, 12 psichiatrijos įstaigų, 1 užkrečiamų ligų gydymo įstaiga, apie 250 globos įstaigų (iš jų apie 145 suaugusiųjų ir 100 vaikų), 39 pasienio kontrolės punktų patalpų, Užsieniečių registracijos centras. Prie šių įstaigų galima taip pat priskirti 6 vaikų socializacijos centrus, speciali1sias mokyklas ir kt. specializuotas sveikatos, socialinės globos ar ugdymo įstaigas. Šiose institucijose laikoma daugiau nei 31 tūkst. asmenų. Didžioji dalis uždarose laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų, t.y. daugiau nei 21 500 asmenų iš bendro 31 230 asmenų skaičiaus, yra uždarose psichikos sveikatos įstaigose, socialinės globos įstaigose, vaikų globos įstaigose (namuose) (4).
Paminėtina, kad dar prieš ratifikuojant OPCAT Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigoje 2008 m. buvo įkurta Žmogaus teisių padėties uždarose laisvės apribojimo institucijose stebėtojų grupė (kuri 2013 m. pervadinta Žmogaus teisių biuru). Nuo savo veiklos pradžios šis Seimo kontrolierių įstaigos padalinys nemenką dėmesį skyrė psichiatrinių ligoninių bei socialinės globos įstaigose esančių asmenų žmogaus teisių užtikrinimui. Be skundų, gautų iš šiose įstaigose esančių pacientų/klientų nagrinėjimo, Žmogaus teisių stebėtojų grupė 2009 m. atliko Žmogaus teisių padėties Veisiejų pensionate stebėseną. Bendradarbiavo įgyvendinant tarptautinį ITHACA (Institutional Treatment, Human Rights and Care Assessment) projektą, kurio metų buvo išbandoma žmogaus teisių ir bendrosios sveikatos priežiūros paslaugų teikimo vertinimo psichikos sveikatos įstaigose metodologija ir aplankė 5 psichikos sveikatos priežiūros įstaigas. 2010 metais, tęsdama žmogaus teisių padėties stebėseną, aplankė visas 11-ą psichiatrijos įstaigų bei buvo atlikas tyrimas savo iniciatyva „Dėl asmenų su psichikos negalia teisių į teisminę gynybą, kai svarstomi jų priverstinio hospitalizavimo ir gydymo klausimai“. Vėliau per 2011–2013 metus iš 14 šios grupės atliktų laisvės apribojimo vietų patikrinimų, du patikrinimai atlikti Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, vienas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje ir vienas Prienų globos namuose. 2014 m., jau įgyvendinant NKP funkcijas buvo vykdyti žmogaus teisių stebėsenos vizitai daugiau nei 20 įvairių uždaro tipo laisvės apribojimo vietų, tarp kurių lankytasi Paberžės globos namuose, Dūseikių socialinės globos namuose bei Šiaulių ligoninės Psichiatrijos klinikoje.
LR Seimo kontrolierių vykdoma nepriklausoma žmogaus teisių stebėsena, kaip minėta, yra itin svarbi, reikalinga tiek vertinant žmogaus teisių užtikrinimo situaciją, tiek prevenciškai užkertant kelią naujiems teisių pažeidimams, tiek siekiant pokyčių socialinės bei sveikatos sistemose jas grindžiant pagarbos ir žmogaus teisių apsaugos principais. Vienok, viešoje erdvėje pasigirsta abejonių bei nuomonių, kad tokia pagal tarptautinius standartus ir įgyvendinant tarptautinius įsipareigojimus vykdoma stebėsena neturi reikiamo pagrindo ir remiasi vien tik rekomendacijomis, kad „kontrolieriams galimai stinga specialių teisės žinių“, ir tik „psichiatrijos žinių turintis specialistas supranta, jog bendravimas su žmonėmis, turinčiais psichikos sutrikimų bei liguistai suprantančiais aplinką, yra savitas“, ir kad reikia „apsaugoti kitas psichikos sveikatos gydymo įstaigas, kuriose dar bus atliekami tikrinimai, nuo naivių išvadų“.
Pabaigai norisi dar kartą pabrėžti, kad žmogaus teisių stebėsena ir buvo sukurta kaip mechanizmas, kuris nepriklausomai nuo pačios sistemos, jos veikėjų, galėtų įvertinti realią žmogaus, atsidūrusio pažeidžiamoje būklėje, kurioje vyrauja nelygūs santykiai ir galios faktorius, situaciją. Vertinimas turi remtis ne vien egzistuojančiais vietos teisės aktais, bet tais vadovaujančiais principais ir žmogaus teisių vertybėmis, kurios yra visos tarptautinės žmogaus teisių sistemos pagrindas, ir skatina paradigmos bei požiūrio pasikeitimus, sistemų humanizacijos ir individualizacijos pokyčius. Kitose šalyse yra suvokiamas, kad nepriklausomos kontrolės priemonės padeda pačiai sistemai išskaidrėti, aiškiai apsibrėžti pareigas ir atsakomybes. Ir užtikrina valstybės pareigą, kad visuotinės žmogaus teisės taptų realybe visiems!
(1) OPCAT; JT Neįgaliųjų teisių konvencija. Internetinė prieiga: http://www.socmin.lt/index.php?1381935161
(2) Kankinimų prevencijos asociacija (Assosiation for prevention of tortute), interneto svetainė, prieiga: http://www.apt.ch/en/national-preventive-mechanisms-npms/
(3) WHO QualityRights Toolkit, 2012.
(4) 2014 m. vasario 5 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigos vadovo įsakymu Nr. 1V-14 patvirtinta Nacionalinės kankinimo prevencijos (NKP) laisvės apribojimo vietose pagal konvencijos prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą fakultatyvų protokolą įgyvendinimo programa, psl. 3.
