Penkerius metus ir du mėnesius – tiek truko mamos kova su Lietuvos valstybe. Jos suaugusi dukra su intelekto negalia nebuvo priimta mokytis profesijos į programą, skirtą asmenims su negalia. „Aš visą laiką susiduriu su tokia reakcija, kad į žmogų su intelekto negalia ir jo teises reaguojama kaip į naujovę“, – teigia diskriminacijos dėl negalios bylą prieš Lietuvą laimėjusi moteris. Siekiant, kad asmenims su negalia nereikėtų teismuose kovoti dėl prigimtinių teisių, teikiami Lygių galimybių įstatymo pakeitimai, o Lietuvos negalios organizacijų forumas pristato tinkamo sąlygų pritaikymo gaires.
Viskas prasidėjo 2018-aisiais, kai Ona (vardas pakeistas) su intelekto negalia, baigusi mokyklą pagal pritaikytą programą, panoro mokytis profesinėje mokykloje. Priėmimo elektroninėje sistemoje ji galėjo registruotis į vienintelę profesinio mokymo gėlininko programą, siūlomą asmenims su gretutine negalia, jos miesto švietimo įstaigose.
Mergina buvo pakviesta atvykti ir pasirašyti sutartį, tačiau ji nebuvo pasirašyta – įstaiga neturėjo švietimo pagalbos specialistų ir pagalbos darbuotojų padėjėjų.
„Švietimo, mokslo ir sporto ministerija negeba užtikrinti mokymosi visą gyvenimą visiems savo piliečiams, kaip yra numatyta įstatymuose. Vadinasi, jeigu tu pats savarankiškai gali mokytis visą gyvenimą, tai gali. O jeigu turi negalią, kaip Ona, tau pagalba nebus suteikta“, – sako pragarą ir ugnį dėl savo vaiko praėjusi moteris, nepanorusi atskleisti savo vardo.
Teisme Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai teigė, kad švietimo pagalbos paslaugos teikiamos asmenims tik iki 21 metų. Net Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui patvirtinus, kad institucija lieka atsakinga už profesinio mokymo, mokymosi visą gyvenimą politiką ir diskriminavo jauną moterį dėl jos negalios, ministerija atsakomybės neprisiėmė.
Onai su mama buvo išmokėtas žalos atlyginimas. Tačiau mergina antrą kartą nestojo į profesinę mokyklą. „Byla truko daugiau nei penkerius metus! Per šį laiką dukra susikūrė gyvenimą, rado vietą, kur puikiai jaučiasi, turi pareigų, važinėja po pasaulį. Aš tiesiog nebenorėjau ištraukti jos iš aplinkos, kuri jai patinka“, – teigia moteris.
Pokyčiams trūksta reglamentavimo
Teismai – tai kol kas vienintelis būdas žmonėms su negalia ir jų atstovams ginti prigimtines teises. Nors diskriminacijos byla buvo laimėta, pokyčių ir proveržio švietimo, sveikatos apsaugos ar teisingumo srityse neįvyko.
„Teisine kalba kalbant, tai vienam asmeniui įvykdytas teisingumo atkūrimas – vienos moters laimėjimas, ir viskas. Jis savaime nekeičia sistemos“, – konstatuoja Dovilė Juodkaitė, Lietuvos negalios organizacijų forumo Tarptautinio bendradarbiavimo koordinatorė.
Dovilė Juodkaitė, Jono Petronio nuotr.
„Pagrindinė sąstingio priežastis – trūksta supratimo ir teisinio reglamentavimo, kuris užtikrintų Jungtinių Tautų asmenų su negalia teisių konvencijoje (toliau – JT konvencija) numatytas ir Lietuvai ją ratifikavus prisiimtas pareigas dėl tinkamo sąlygų pritaikymo principų“, – teigia Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Indrė Širvinskaitė.
Onos mama, kovodama už dukros teisę lygiai su kitais mokytis profesijos, teisminiuose procesuose vadovavosi JT konvencija, kurioje įtvirtinta, kad visi asmenys nepriklausomai nuo negalios pobūdžio gali naudotis žmogaus teisių apsauga, pagrindinėmis laisvėmis ir jiems turi būti užtikrintos lygios galimybės su kitais žmonėmis dalyvauti visose visuomenės gyvenimo srityse.
Nepritaikymas – tai diskriminacija
Buvęs Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių komiteto vicepirmininkas (darbavęsis 2015–2022 m.), Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorius Jonas Ruškus 2024 metais Seime įtraukaus ugdymo diskusijoje pabrėžė: „Tinkamas sąlygų pritaikymas – be galo svarbus konceptas. Kai vaikas su negalia ir jo šeima ateina į mokyklą, nuo to momento yra diegiami būtini ir tinkami pakeitimai. Ne pats vaikas laikomas negebančiu, negalinčiu, turinčiu prisitaikyti, bet aplinkos, švietimo politika, praktika pritaikomos prie vaiko poreikių. JT konvencija labai aiškiai sako: atsisakymas tinkamai pritaikyti sąlygas yra diskriminacija negalios pagrindu.“
Jonas Ruškus, Jono Petronio nuotr.
Siekdami pristatyti tinkamo sąlygų pritaikymo principą ir skatinti jo įgyvendinimą praktikoje, 2024-ųjų gruodį Lietuvos negalios organizacijų forumas ir Žmonių su negalia teisių stebėsenos komisija surengė viešąjį forumą. Renginio metu prezidentas Gitanas Nausėda pranešė, kad teiks Lygių galimybių įstatymo pakeitimus, kurie įstatymu apibrėžtų, kad tinkamai pritaikytų sąlygų neužtikrinimas būtų laikomas diskriminacija dėl negalios. Lietuvai dar 2016-aisiais šį žingsnį rekomendavo žengti Jungtinių Tautų Asmenų su negalia teisių komitetas.
Seimui priėmus šiuos pakeitimus asmenys su negalia lengviau gautų paslaugas, prekes ir gintų savo prigimtines teises. „Bet įstatyminis reguliavimas yra tik pirmas žingsnis, numatantis labai konkrečią pareigą ir prievolę ne tik darbdaviams, bet ir švietimo įstaigoms, savivaldybėms, kitiems subjektams, teikiant įvairias viešąsias paslaugas užtikrinti tinkamą sąlygų pritaikymą“, – sako D. Juodkaitė.
Tinkamo sąlygų pritaikymo gairės
Lietuvos negalios organizacijų forumo ekspertai tvirtina, kad norint žengti antrą žingsnį, t. y. pasiekti, kad įstatymų leidėjai, sprendimų priėmėjai, įstaigų, visuomeninių organizacijų ir verslo atstovai sėkmingai praktikoje įgyvendintų tinkamų sąlygų pritaikymo principą, būtina pateikti aiškių patarimų su konkrečiais pavyzdžiais. Todėl organizacija išleido gaires: „Tinkamas sąlygų pritaikymas: teisių užtikrinimas prasideda dialogu“.
Pasak I. Širvinskaitės, tinkamas sąlygų pritaikymas nėra nauja sąvoka – ji jau yra Lietuvos teisinės bazės dalis, nes įtvirtinta JT konvencijoje. Ji reglamentuota ir jau taikoma praktiškai darbo srityje. Šis horizontalus principas įpareigoja visus subjektus tinkamai pritaikyti sąlygas nuo tos akimirkos, kai žmogus su negalia nori pasinaudoti paslaugomis, susiduria su tam tikromis fizinės aplinkos ar procesinėmis kliūtimis dėl savo negalios.
Indrė Širvinskaitė, Martyno Ambrazo nuotr.
„Paslaugų ir prekių teikėjai turi pareigą nediskriminuoti. Todėl labai svarbu suprasti, kad atsisakymas tinkamai pritaikyti sąlygas yra diskriminacijos dėl negalios forma ir tai yra rimta“, – I. Širvinskaitė akcentuoja visuomenėje mažai žinomą pareigą.
Dvi monetos pusės
Tinkamas sąlygų pritaikymas visada turi eiti išvien su prieinamumo principu. „Tai dvi vienos monetos pusės“, – sako I. Širvinskaitė.
Norint pakliūti į gydymo įstaigą, kavinę, kino teatrą ar pasinaudoti automobilių statymo vieta būtina, kad aplinka būtų sukurta vadovaujantis universalaus dizaino principais, tačiau kartais to pritaikymo nepakanka.
Žiūrint į įrengtus prie pastatų pandusus atrodo, kad prieinamumas užtikrinamas, nuožulnumas atitinka statybos techninį reglamentą ir universalaus dizaino principus, todėl problemos lyg ir nėra. Tačiau, kaip liaudyje sakoma: „Velnias slypi detalėse“.
„Ne visi žmonės, net su ta pačia negalia, geba pasinaudoti reikalavimus atitinkančiu pandusu – šis gali būti per status ir neįveikiamas žmonėms, turintiems silpnesnes rankas ar kitų ypatumų, todėl jiems būtina papildoma pagalba. Kartais labai smulkūs dalykai padaro paslaugas neprieinamas“, – sako teisininkas iš Kauno Egidijus Grigonis, judantis vežimėliu ir kasdien susiduriantis su panašiais iššūkiais.
Egidijus Grigonis, E. Genio, LRT nuotr.
Vyras pateikia dar vieną pavyzdį. Poliklinikoje įveikus pandusą, sunkias lauko duris su bumbulo formos rankena, kuri tampa iššūkiu daugeliui žmonių su negalia, pasiekus liftą ir net nusigavus iki gydytojo kabineto teks susidurti su nemalonia realybe – nėra mobilaus keltuvo. Vadinasi, neįmanoma paciento perkelti nuo ratelių ant apžiūros kušetės. Kelti žmogaus rankomis šiukštu negalima, nes tiek gydytojas, tiek pats žmogus su negalia gali patirti traumų. Teisininkas atkreipia dėmesį, kad šioje situacijoje svarbiausia atkreipti dėmesį į žmogaus teisių ir orumo pažeidimą.
E. Grigonis prisimena atvejį, kai į teismą buvo iškviestas žmogus su rateliais į pastatą, nepritaikytą asmenims su judėjimo negalia. Atvykęs prie laiptų jis išgirsta personalo sprendimą: „Mes jus nešime.“ Tuomet iškviestajam teko ginti savo orumą: „Aš – ne maišas, kad mane neštumėte, ir aš atsisakau, kad taip su manimi elgtumėtės.“
Dar daugiau iššūkių patiria žmonės su intelekto negalia ir jų artimieji. „Visuomenėje labai daug kalbama apie mobilumo negalią, nes ją aiškiau suprantame, bet kitos negalios lieka užribyje“, – sako kasdien su diskriminacija dėl dukros negalios susidurianti Onos mama.
Pasak moters, ugdymo, sveikatos priežiūros, teisingumo, net socialinės apsaugos sistemos atstovai, susidūrę su asmenimis su intelekto negalia dažnai atsisako padėti: „Oi, ne, man tai per sudėtinga. Aš nežinau, kaip derėtų bendrauti.“
„Drąsiai ir pagrįstai visada sakau: JT konvencijos nuostatos Lietuvoje žmogui su sunkesne ar kompleksine negalia užtikrinamos tiek, kiek šeima jų išsikovoja“, – sako Onos mama.
„Kad išvydus žmogų su negalia nekiltų panika, gairėmis norėjome pasiūlyti būdus, nusakyti procesą, kaip tinkamas sąlygų pritaikymas turėtų būti organizuojamas. Tikimės, kad tai padės kokybiškai suteikti paslaugas žmonėms su įvairia negalia, kad jie neliktų užribyje“, – sako I. Širvinskaitė.
Indrė Širvinskaitė, asmeninio archyvo nuotr.
Kilus panašioms situacijoms įmonėje ar įstaigoje turėtų „suveikti“ tinkamo sąlygų pritaikymo algoritmai ir atliepiami besikreipiančio žmogaus su negalia unikalūs poreikiai. Todėl Lietuvos negalios organizacijų forumas siūlo kiekvienam subjektui be išimties šiuos procesus iš anksto numatyti ir aprašyti.
„Mes labiausiai norime, kad gairės suteiktų praktinę pagalbą subjektams, kuriems kyla tinkamo sąlygų pritaikymo pareiga. Norime paskatinti visus suvokti, kad šis principas – tai kartais labai maži, bet labai prasmingi ir efektyvūs žingsniai, užtikrinantys lygias galimybes žmonėms su negalia“, – sako D. Juodkaitė.
Kaip pritaikyti principą?
Lietuvos negalios organizacijų forumo gairėse pristatomas teisinis principo pagrindimas, diskriminacijos bylų iš visos Europos santraukos bei sudėlioti pagrindiniai praktinio jų įgyvendinimo žingsniai: kaip bendrauti, bendradarbiauti ir ieškoti sprendimų.
Visas procesas prasideda, kai asmuo su negalia pradeda dialogą apie savąjį poreikį ir pateikia prašymą raštu arba žodžiu. Jis yra geriausias savo negalios poreikių ekspertas, todėl su juo verta konsultuotis kiekviename etape.
„Visuomenė paprastai linkusi kalbėtis, diskutuoti ir ieškoti įvairių išeičių. Kategoriški reikalavimai, pretenzijos, kurių kartais griebiasi žmonės su negalia, sukelia atmetimo reakciją. Todėl reikia diskutuoti, nes nėra tobulų sąlygų, sukurtų visiems“, – dialogo, kaip esminės tinkamo sąlygų pritaikymo proceso dalies, svarbą pabrėžia E. Grigonis.
Egidijus Grigonis, stop kadras.
Pavyzdžiui, žmogus, registruodamasis pas gydytoją, iš anksto galėtų pranešti specialistui ir poliklinikos administracijai apie savo negalią ir su ja susijusius poreikius, o atvykus, jeigu reikia pagalbos, gali susisiekti nurodytu telefonu. Tuomet įstaigos atstovai galėtų pasiruošti ir suteiktų kokybiškas paslaugas.
„Proceso aiškumas, informacijos skaidrumas yra labai svarbu. Kai žmogus žino, kur gali pranešti apie savo situaciją ir poreikį, – tai pirmas žingsnis. Tokiu atveju mes suteikiame dialogo galimybę. Jeigu stengiamės atliepti poreikius, tuomet susidaro kur kas didesnė tikimybė, kad pavyks užtikrinti lygias galimybes“, – sako I. Širvinskaitė.
Po užmegzto dialogo turėtų būti parengtas priemonių planas, kuris būtų įgyvendinamas per nustatytą laikotarpį. Tačiau nevertėtų reikalauti neįgyvendinamų dalykų.
„Tarkime, kad per savaitę būtų įrengtas liftas arba kartais žmonės su negalia įsivaizduoja, kad dėl negalios apie juos turi visi šokinėti, nemokamai įleisti į koncertą ir tada neva būtų patenkinti jų poreikiai. Taip, tikrai nėra“, – priemonių proporcingumo ir pagrįstos naštos principus primena E. Grigonis.
Ekspertai vienbalsiai tvirtina: „Visada sprendimų galima rasti, jeigu abi pusės bendradarbiauja.“ Todėl Lietuvos negalios organizacijų forumo atstovai kviečia domėtis tinkamo sąlygų pritaikymo principu, susipažinti su gairėse pristatomais įgyvendinimo žingsniais ir konsultuotis tiek su pačiu asmeniu, tiek su negalios organizacijomis.
„Norėtųsi, kad tas principas būtų gyvas ir visuomenė suprastų: žmonės su negalia turi teisę dalyvauti lygiai su visais, nes jie yra mūsų visuomenės dalis, o tai užtikrinti – mūsų visų atsakomybė“, – sako I. Širvinskaitė.
Publikacija buvo parengta gavus Šiaurės ministrų tarybos finansinę paramą. Už šio publikacijos turinį atsako tik šio projekto koordinatoriai – Lietuvos negalios organizacijų forumas – ir jis nebūtinai atspindi Šiaurės ministrų tarybos pažiūras ar politiką.
