Liaukimės tikėję mitais apie pabėgėlius: Europos islamizacija ir nusikalstamumas (1 dalis)

Pastaraisiais mėnesiais Europą suvienijo bendra diskusija – kaip spręsti vis didėjančią pabėgėlių krizę? Nesvarbu, kur gyventum – Jungtinėje Karalystėje, Norvegijoje, Vokietijoje, Lietuvoje ar kitoje Europos šalyje, žinių pranešimuose tiesiogiai ar netiesiogiai dominuoja naujienos, susijusios su atvykėliais iš Afrikos bei Artimųjų rytų valstybių. ES šalys siūlosi padėti apsaugoti Europos sienas, lenktyniauja tarpusavyje, kiek sraigtasparnių, laivų ar lėšų tam skirs. Tačiau viena tema visoms valstybėms yra akivaizdžiai nemaloni – kur dėti atvykėlius? Staiga pažangios, ekonomikos augimą deklaruojančios šalys viena po kitos pripažįsta esančios nepajėgios priimti kelių dešimčių ar šimtų pabėgėlių ir įnirtingai derasi dėl kiekvienos „galvos“.

Kai kurie įtakingi politikai patogiai nutyli detales, susijusias su pabėgėlių krize, ko gero, tikėdamiesi, kad piliečiai labiau pritars jų politiniams sprendimams. Stinga aiškumo ir atvirumo kalbant apie žmones, kurie desperatiškai, rizikuodami savo gyvybėmis, kerta Europos sienas, nutylima apie tai, kokį patikrinimą jie pereina prieš gaunant pabėgėlio statusą, kokias teises bei lengvatas ar apribojimus šis statusas suteikia. Suprantama, niekada su pabėgėliais nesusidūrusiems žmonėms klausantis pranešimų per žinias televizijoje, skaitant straipsnius laikraščiuose gali kilti daugybė klausimų ir baimės. Juk mes nieko apie atvykėlius nežinome.

Ar tiesa, kad tarp į Lietuvą atsiųstų pabėgėlių nemažai bus tik ekonominės gerovės siekusių migrantų?

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad migrantas ir pabėgėlis – tai ne vienas ir tas pats. Migrantas yra asmuo, kuris renkasi išvykti iš savo šalies siekdamas pagerinti savo ir savo šeimos gerovę bei perspektyvas. Pabėgėlis yra asmuo, kuris palieka savo šalį, nes ji yra nesaugi ir valstybė negina savo piliečių, o neretai pati juos ir persekioja. Pabėgėliai yra priversti bėgti iš savo šalies dėl realių grėsmių savo gyvybei ar sveikatai – dėl karo, dėl religinio, politinio ar kitokio susidorojimo ir pan. Jei kitos valstybės jų neįsileistų, nepasirūpintų, jų lauktų mirtis arba apgailėtinas, beteisis egzistavimas. Gavusieji pabėgėlio statusą, daug metų nebegali grįžti į savo kilmės šalį. Negali pamatyti savo artimųjų, draugų. Ar ryžtųsi tokiai aukai tie, kurie teieško finansinės naudos ir skalsesnės duonos? Nors tiek migrantai, tiek pabėgėliai neretai atvyksta tais pačiais keliais, jų situacijos yra labai skirtingos. Dėl to atitinkamos institucijos turi labai atidžiai išnagrinėti atvykėlių prieglobsčio prašymus. Į Lietuvą atvyks pabėgėlio statusą jau turintys žmonės, kurių prašymai buvo išnagrinėti pagal nustatytus standartus ir teisės aktus, – tai nuo karo bėgę ir savo gyvybes gelbėję suaugusieji ir vaikai.

Ar tiesa, kad Europai tenka didžioji dalis pabėgėlių? Kodėl jų negali priimti kaimyninės šalys? Juk ten ir kultūra, religija panašesnė. Kodėl jie visi veržiasi į mūsų Europą?

Šiuo metu pasaulyje vykstantys įvairūs karai privertė 5,5 milijono žmonių bėgti iš savo namų ir tapti pabėgėliais. Jungtinių Tautų duomenimis, 2014 metais daugiausia pabėgėlių teko vargingiausioms, mažiausiai išgalinčioms padėti šalims. Daugiausia pabėgėlių šiuo metu priėmusios yra Pakistanas, Libanas, Iranas, Turkija. Šių šalių priimtų pabėgėlių skaičiai yra išties įspūdingi, todėl Europai tenkantis pabėgėlių skaičius yra tik lašas jūroje, ypač palyginus Europos finansines galimybes padėti šiems žmonėms. Žiūrint į daugiausia pabėgėlių priėmusias šalis bei jų ekonominę situaciją, yra neteisinga teigti, kad visi pabėgėliai veržiasi tik į turtingą Europą. Dauguma jų tiesiog bėga ten, kur saugu. O šiuo metu Italijoje ir Graikijoje kilusi pabėgėlių krizė yra didelė, tačiau ne tokia didelė, kad visa Europa surėmusi pečius nesugebėtų jos išspręsti taip, kaip tai buvo išspręsta 1992 ir 2001 metais, kai pabėgėlių skaičius taip pat buvo smarkiai padidėjęs.

Ar tiesa, kad pabėgėliai, atvykę į Europos šalis, smarkiai pablogina jų kriminalinę padėtį?

Anglijoje dirbantys kaimynų vaikai pasakoja, kad „tie pabėgėliai tik nusikaltimus ten daro“.

Baimės akys didelės, todėl nenuostabu, kad gerai nepažįstami pabėgėliai iš kitų šalių yra žeminami ir kaltinami įvairiais nebūtais dalykais. Neretai vos paskelbus apie sunkesnį nusikaltimą pasigirsta kalbos, kad tuos nusikaltimus įvykdė būtent pabėgėlio statusą turintys gyventojai. Tačiau tokie kaltinimai yra niekuo nepagrįsti ir daugeliu atveju visiškai neteisingi. Palyginimui galime pažiūrėti Norvegijos statistikos departamento duomenis apie ten kalinčius užsieniečius. Pasirodo, kad pabėgėlio statusą turinčių asmenų nusikalstamumas kiekiais niekaip neišsiskiria iš kitų Norvegijos Karalystėje gyvenančių asmenų grupių. Kalėjimuose kali trečdalis užsieniečių, tačiau kalintys ES šalių piliečiai net kelis kartus lenkia somaliečių, afganistaniečių ar kitų asmenų iš daugiausia pabėgėlių turinčių šalių skaičių. Tarp lietuvių emigrantų labai populiari Jungtinė Karalystė nepateikia tikslių duomenų apie pabėgėlių statusą turinčių asmenų nusikalstamumą. Tačiau paneigdama mūsų baimes apie pabėgėlių nusikalstamumą, Vyriausiųjų policijos pareigūnų asociacija (angl. Association of Chief Police Officers) paskelbė, kad prieglobsčio prašytojai ir pabėgėliai daug dažniau tampa nusikaltimų aukomis, prieš juos įvykdomi rasistiniai išpuoliai. Maža to, verta prisiminti, kad, Jungtinių Tautų duomenimis, net 41% pasaulio pabėgėlių yra vaikai. Šie vaikai nėra nusikaltėliai, kurie atvykę į Europos šalis puola daryti nusikaltimų, tai vaikai, iš kurių yra atimtas pats nerūpestingiausias gyvenimo tarpsnis – vaikystė.

Ar tiesa, kad priimant pabėgėlius iš musulmoniškų šalių per keletą metų Europa ir Lietuva bus islamizuotos, čia nebeliks vietos krikščionims ir kitų religijų atstovams?

Pagal statistiką musulmonai Europoje dominuotų, jei jų būtų daugiau nei 50% visų Europos gyventojų. Pju tyrimų centro duomenimis (angl. Pew Research Center), 2010—2050 metais prognozuojamas bendras Europos gyventojų skaičiaus mažėjimas, o tuo tarpu Europoje gyvenančių musulmonų skaičius šiek tiek padidės, bet jis neviršys 10.2% visų Europos gyventojų. Prieš pagalbą pabėgėliams nusistatę asmenys neretai gąsdindami mus pasakoja apie „islamizuotas“ Norvegiją ir Jungtinę Karalystę. Šios šalys, turinčios ilgametę pabėgėlių priėmimo patirtį, realiai gali išsklaidyti šias nepagrįstas baimes – užtenka tik pažiūrėti į tų šalių gyventojų skaičius. Štai Norvegijos statistikos departamento duomenimis, 2014 metais Norvegijoje gyveno iš viso tik 2,6% musulmonų. Jungtinėje Karalystėje Nacionalinės statistikos biuras (angl. The Office for National Statistics) 2013 metais pateikė skaičiavimus, kad musulmonai sudaro 4,8% visų Karalystės gyventojų.

Jeigu sunku patikėti kitų šalių statistika, tada prisiminkime tai, kad Lietuvos istorijoje jau vyko susidūrimas su musulmonais, kai prieš šiek tiek daugiau nei 600 metų Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė totorių šeimas atvykti į Lietuvą. Tuo metu į Lietuvą atvyko 3000–5000 totorių musulmonų. Statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje gyveno 2,5 tūkst. totorių, tai sudaro tik nedidelę visų šalies gyventojų dalį (0,1%), taigi per 600 metų Lietuva netapo musulmoniška šalimi.

Nežinia, spėlionės, gąsdinantys mitai ir nutylėjimai gimdo baimes ir skatina visuomenės susiskaldymą bei diskriminaciją. Todėl reikia garsiai ir atvirai kalbėti ne vien apie pabėgėlių krizės naštą mūsų valstybei, bet ir apie šios krizės kilmę, apie žmones, už skaičių paslėptas jų istorijas – asmenines tragedijas, galimybes ir atsakomybę padėti. Kuo daugiau domėsimės pabėgėlių tikrąja situacija, tuo aiškiau suvoksime, kad jie – tai žmonės, patekę į didžiulę nelaimę.

Šis straipsnis parengtas www.misriseima.lt komandos.