Skaitinys

Pandemija išryškino sistemines pabėgėlių vaikų ir suaugusiųjų integracijos problemas Lietuvoje

Mano teisės
Aušra Simoniukštytė | 2020 11 30

Jau dabar specialistai sutaria, kad dėl pandemijos nukentės mokinių mokymosi rezultatai bei emocinė sveikata. O kokius padarinius karantinas turės vaikams, kurie Lietuvoje – naujokai? Kaip Lietuvoje jaučiasi pabėgėliai ir jų vaikai bei su kokiomis kasdienėmis problemomis susiduria šiai socialinei grupei priklausantys žmonės? Antropologė, Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto lektorė Aušra Simoniukštytė kalbasi su Jurgita Jagminaite, Vilniaus Arkivyskupijos Caritas Užsieniečių integracijos programos Socialinės integracijos skyriaus vadove.

Kiek laiko veikia Vilniaus Arkivyskupijos Caritas Užsieniečių integracijos programa? Kas ją finansuoja? Kokie yra Užsieniečių integracijos programos tikslai? Kokios yra socialinės integracijos koordinatoriaus funkcijos?

VA Caritas užsieniečių integracijos programa veikia nuo 2000 m. 2008 m. veiklą pradėjo Pabradės dienos centras „Kultūrų įkalnė“. 2016 m. Vilniuje duris atvėrė Bendruomeninis integracijos centras „Kultūrų namai“, kuriame ir dirbu. Integracijos programa finansuojama iš Prieglobsčio, migracijos ir integracijos fondo, savivaldybės ir aukotų lėšų.

Pagrindinis programos tikslas – sėkminga prieglobsčio prašytojų, prieglobstį gavusių užsieniečių, trečiųjų šalių piliečių integracija Lietuvoje. Didelis dėmesys skiriamas lietuvių kalbos mokymui, suaugusių užsieniečių įtraukimui į darbo rinką, vaikų – į švietimo sistemą. Turime galimybę teikti psichologinę pagalbą, deja, dažnai užsieniečių šeimoms tokia pagalba yra didžiulė stigma, todėl čia prireikia daug jautrumo ir kantrybės.

Savo centruose organizuojame pramoginius ir pažintinius renginius, stengiamės supažindinti su tradicinėmis šventėmis ir jas švenčiame, organizuojame dienos ir vasaros stovyklas.

Kasdienės socialinės integracijos koordinatoriaus funkcijos apima konsultavimą socialiniais klausimais, lydėjimą ir tarpininkavimą valstybės institucijose, švietimo ir gydymo įstaigose, integracijos proceso planavimą ir sekimą.

Kiek žmonių šiuo metu globoja Caritas Užsieniečių integracijos programa?

Šiuo metu Užsieniečių integracijos programoje dalyvauja apie du šimtai žmonių, maždaug pusė jų – vaikai. Panašus skaičius išlieka jau kelerius metus iš eilės – vieniems dalyviams baigus programą, prie jos prisijungia nauji. Savo bendruomeninės integracijos centruose Vilniuje ir Pabradėje konsultuojame ne tik integracijos programos dalyvius (prieglobstį jau gavusius užsieniečius), bet ir prieglobsčio prašytojus ir kitus trečiųjų šalių piliečius.

Kaip seniai jūs asmeniškai dirbate su prieglobstį gavusiais asmenimis? Papasakokite, kokio pobūdžio jūsų darbas?

Su prieglobstį gavusiais asmenimis dirbu palyginti neseniai – metus ir tris mėnesius. Kai pradėjau, man tai buvo visiškai nauja sritis, tačiau šis darbas be galo intensyvus, todėl per tą laiką patyriau labai daug ir sukaupiau įvairios patirties. Tą patį matau ir iš vėliau prisijungusių kolegų praktikos. Pradėjau nuo socialinės koordinatorės darbo – kuravau 15-18 šeimų. Šeimos įvairaus savarankiškumo lygio, todėl kai kurioms užtenka konsultacijų, kur ir kokiais klausimais kreiptis, kokius dokumentus pateikti, padėti juos užpildyti. Kitoms šeimoms reikia daugiau dėmesio – dėl kalbos barjero reikia pagalbos registruojantis pas gydytojus, kitus tenka palydėti ir į gydytojo kabinetą, tarpininkauti mokyklose ir darželiuose, padėti susimokėti nuomos ir komunalinius mokesčius. Teko dirbti su pabėgėliais iš Sirijos, Irano, Irako, Eritrėjos, Egipto, Libijos, Afganistano, Azerbaidžano, Tadžikijos, Rusijos, Ukrainos – šalių, kuriose vyksta karo veiksmai, pažeidinėjamos žmonių teisės. Pavyzdžiui, pastaruoju metu padaugėjo iš Baltarusijos atvykstančių žmonių.

Remdamasi savo darbo patirtimi, įvardinkite prašau, su kokiomis didžiausiomis problemomis pabėgėliai susiduria?

Didžiausia problema, be abejo, yra neigiamas dalies visuomenės požiūris į atvykėlius, nepagrįstos baimės ir stereotipai. Iš čia kyla ir daugelis kasdienio gyvenimo iššūkių. Pavyzdžiui, atvykus naujai šeimai, labai sunku surasti būstą. Nuomotojai vis dar vengia nuomoti butus pabėgėliams ir gausioms šeimoms (o dauguma jų būtent tokios). Net sutikę, reikalauja kelis kartus didesnių užstatų ar bando perkelti mokestines prievoles nuomininkams, didindami nuomos kainą. O santaupų tokios šeimos neturi. Tuomet bent vienas šeimos narys yra priverstas iškart pradėti dirbti, taip jis arba ji netenka galimybės pramokti lietuvių kalbos, o kalbos nemokėjimas riboja galimybes įsidarbinti – gaunasi uždaras ratas.

Darbą rasti sunku labiau dėl kalbos barjero, nei neigiamo nusistatymo. Tai ganėtinai  objektyvi kliūtis – dažnam darbe reikia žinoti lietuvių kalbą, o ji nėra taip greitai perkandama. Skaudžiausia, kai žmonės su išsilavinimu, savo šaly buvę kažkokio dalyko žinovai, atvykę pas mus neturi kito pasirinkimo, kaip tik dirbti nekvalifikuotą darbą. Pasitaiko ir tokių darbdavių, kurie klausia, ar pabėgėliai gali dirbti mūsų šalyje, ir net jei yra patikinti, kad pabėgėlio statusas tai leidžia, vengia juos priimti į darbą, nes abejoja, ar neturės papildomų problemų, o patys vargintis ir aiškintis nenori.

Dėl Covid-19 susiklosčiusi situacija ir karantinas išryškino ir dar vieną problemą – ne visos elektroninės paslaugos prieinamos pabėgėliams, net ir su mūsų pagalba. Pvz. ne Lietuvos piliečiams neleidžiama deklaruoti gyvenamosios vietos ar registruoti nuomos sutarčių internetu. Pabėgėliams tai labai svarbu, nes jie dažniausiai gauna valstybės kompensacijas už būsto nuomą – tai jiems didžiulė parama. Dėl tokios tvarkos pirmo karantino metu net porą mėnesių užsitęsė pašalpos skyrimas ir žmonės susidūrė su dideliais  sunkumais. Ir taip nuomotojai į pabėgėlius nepatikliai žiūri, o čia dar paaiškėja, kad nuomos negalės sumokėti keletą mėnesių, nes jiems vėluoja išmokos, kadangi reikia laukti, kol fiziškai atsidarys Registrų centras ir bus galima registruoti nuomos sutartį.

Kokią pagalbą teikiate pabėgėlių vaikams?

Visų pirma padedame patekti į ugdymo įstaigas, pasirašyti ugdymo sutartis, per vertėjus perduodame visą startui reikalingą informaciją. Vėliau stengiamės, kad ir vaikai, ir tėvai užmegztų tiesioginį santykį su mokytojais. Kaip minėjau, padedame spręsti konfliktines situacijas, atstovaujame šeimoms vaiko gerovės komisijos posėdžiuose. Padedame pasirūpinti ir neformaliuoju ugdymu, pasirinkti ir užsirašyti į būrelius. Mūsų savanoriai savaitgaliais padeda vaikams ruošti pamokas, papildomai dirba su dalykais, kurie sunkiau sekasi. Prasidėjus nuotoliniam mokymui, savanorių pagalba tapo dar svarbesnė, nes neretai patys tėvai dėl kalbos barjero ir kompiuterinio raštingumo stokos savo vaikams padėti negali.

Pabėgėlius neabejotinai galime įvardinti viena iš pažeidžiamiausių socialinių grupių Lietuvoje. O kaip vertinate situaciją su pabėgėlių vaikais? Gal jie dar labiau pažeidžiami?

Be jokios abejonės. Pradėkime nuo to, jog daug vaikų jau yra patyrę karo baisumus, gyvenę pabėgėlių stovyklose. Mums gali atrodyti, kad jie atvyksta į saugią aplinką, o jiems tai – nesuprantama kalba ir kultūriškai svetima šalis. Pirmaisiais metais pabėgėlių šeimų gyvenimuose labai trūksta stabilumo – dažnai keičiasi gyvenamoji vieta, darželiai, mokyklos. Gausios šeimos gyvena mažuose butuose, kur vaikai neturi privačios erdvės. O tada ateina laikas eiti į mokyklą…

Kokie sunkumai iškyla pabėgėlių vaikams mokykloje?

Didžiulė problema yra ta, kad vaikai paskiriami į klases tiesiog pagal amžių, nevertinant jų kalbos ir bendrųjų žinių. Pradinukams, žinoma, lengviau pradėti kelionę. Tačiau kaip mokytis, kad ir matematikos, penktokui, nesuprantančiam lietuviškai ir iki šiol visai nelankiusiam mokyklos ar epizodiškai lankiusiam ją pabėgėlių stovykloje, neturinčiam pagrindų? Yra šeimų, ypatingai, pavyzdžiui, sirų šeimos, kurios po 2 – 3 metus gyveno pabėgėlių stovyklose, kuriose mokyklos veikė lauko sąlygomis, kokios kokybės ten ugdymas buvo ir kiek pamokų vaikai lankė, nežinia.

Tai vaikai tiesiog „įmetami“ į mokyklą be jokio pasirengimo?

Tai labai sudėtingas klausimas. Pirmas į galvą šaunantis sprendimas – tuos vaikus atskirti ir parengti, kad galėtų vėliau lengviau įsilieti į bendrą švietimo sistemą. Tačiau nesinori, kad jiems atsirastų dar viena papildoma atskirtis.

Bet ar ta atskirtis neatsiranda, kai vaikai paskiriami į klases, neįvertinus jų pasirengimo ir vadovaujantis tik jų amžiaus kriterijumi?

Taip, atsiranda.

Tuomet peršasi išvada, kad reikia ieškoti kitokių būdų, kaip vaikams padėti. Ar tų papildomų būdų ieškoma mokyklose?

Sakyčiau, kad ne. Dažnai mokyklos administracijos tie klausimai net nepasiekia. Jeigu yra gera, savo darbą mylinti, rezultatų siekianti mokytoja, tai ji pasistengia daugiau dėmesio skirti pabėgėlių vaikui, savais būdais įtraukti ją ar jį į pamokas. Bet kad mokyklų lygiu būtų svarstoma, kaip pabėgėlių vaikams pagelbėti, nesu girdėjusi. Kita vertus, gal per maža kritinė masė. Vaikai pasiskirsto po mokyklas ir dažnai būna, kad mokykla turi vieną ar du pabėgėlių vaikus, ir mokyklai šių vaikų įtrauktis neatrodo didelė problema, kurią reikia spręsti.

Yra buvę ir nežmoniškų situacijų. Pavyzdžiui, vaikas buvo pasodintas paskutiniame suole, visus metus buvo mokytojos ignoruojamas, o mokslo metų pabaigoje paaiškėjus, kad nieko neišmoko, buvo paliktas kartoti to paties kurso – tokiu būdu mokytoja „atsikratė problemos“ ir nepageidaujamo mokinio. Dabar tas berniukas pradėjo lankyti kitą mokyklą ir jam ten sekasi gerai, jam padeda ir mūsų savanoriai, kurie stengiasi užkamšyti per tuos metus atsiradusias spragas. Džiaugiuosi, kad negaliu pavadinti tokios situacijos tipine, bet norėtųsi, kad jų iš viso nebūtų.

Mokyklose opi patyčių problema, kalbant apie pabėgėlių vaikus, dar skaudesnė, jiems sunkiau paprašyti pagalbos ir sulaukti palaikymo. Vaikams lengviau nusistatyti prieš šiek tiek kitokį. Bent kiek kitoks vaikas yra pirmas eilėj, kurį kiti mokiniai išsirinks patyčių objektu. O trauminę patirtį turinčiam pabėgėlių vaikui patyčių pasekmės gali būti žymiai sunkesnės nei tokių patirčių neturintiems.

Būna, kad prieš pabėgėlius nusiteikę ne klasės draugai, o jų tėvai. Ne kartą teko įsikišti situacijose, kai tėvai ima telktis prieš tokį, gal kartais ir mažiau drausmingą ar dėmesingą, vaiką. Tokiais atvejais labai didelis vaidmuo tenka klasės auklėtojams ir mokytojams – svarbu, kad šie žmonės būtų jautrūs, profesionalūs ir objektyvūs, kad sulauktų visos mokyklos bendruomenės įsitraukimo ir pagalbos.

Buvo atvejis, kai tėvai rinko informaciją apie pabėgėlių vaiką, tuomet kreipėsi į mokytoją, į administraciją, kad vaiką pašalintų iš klasės. Bet mokytoja tam pasipriešino, žadėdama rinkti informaciją ir apie kitus vaikus, kas kokią išdaigą padarė. Administracija mokytoją palaikė. Tačiau reikia nepamiršti, kad panašių konfliktų abejose pusėse yra vaikai. Vieniems reikia mokytis, kitiems pritapti ir taip pat mokytis.

Apskritai kalbant, iš pedagogų ir administracijos pusės nejaučiu priešiško nusistatymo prieš pabėgėlių vaikus. Tikrai yra pasimetimas ir informacijos trūkumas. Tačiau priešiško požiūrio mokyklos nedemonstruoja arba stengiasi nedemonstruoti.

Kaip pabėgėlių vaikams sekasi mokytis paskelbus karantiną?

Nuotolinis mokymasis tapo didžiuliu iššūkiu pabėgėlių vaikams. Per pirmą karantiną susidūrėm su kompiuterių trūkumu – buvo kas kompiuterio visai neturėjo arba, pavyzdžiui, didelei šeimai – 6 vaikams – teko vienas kompiuteris. Jei nepavyksta prisijungti prie pamokų, tėvai bejėgiai padėti. Mes juokaujame, kad per nuotolinį mokymąsi kiekvienam vaikui reikia po savanorį priskirti, kad mokymasis sklandžiai vyktų. Be to, yra kalbos barjeras. Su juo vaikai susiduria ir mokykloje, bet, kai mokosi namuose, jiems tampa dar sunkiau tą barjerą įveikti. Tuo labiau, kad tėvai negali padėti, nes patys lietuvių kalbos nemoka. Būna, kad tėtis dirba, mama lieka su vaikais, bet ta mama pati tris ar keturias klases baigusi, ji ne tik kad lietuviškai, ji ir arabiškai nelabai rašyti moka. Turim ir tokių šeimų. Kita vertus, yra ir tokių šeimų, kurių tėvai turi mokslų daktaro laipsnį, tačiau Lietuvoje dirba nekvalifikuotą darbą dėl to, kad lietuviškai nemoka, ir vaikams jie taip pat negali padėti.

Dažnai tokia yra tadžikų situacija. Vaikai paprastai atvyksta su gerais raštingumo, mokymosi pagrindais ir su ambicijomis – visi vienu balsu nori būti medikais. Labai smagu būna tais atvejais, kai jiems pasiseka.  Tačiau, jei atvyksta vyresnis vaikas, pasimoko pas mus trejus metus,  per juos neišmoksta lietuvių kalbos taip gerai, kad galėtų laikyti valstybinį egzaminą, o be jo negali įstoti studijuoti aukštojoje mokykloje. Tuomet jam telieka sekti tėvų pėdomis ir rasti nekvalifikuotą darbą…

Ar galima padaryti išvadą, kad pandemijos situacijoje pabėgėlių vaikai buvo palikti vieni, be pagalbos iš mokyklos pusės?

Taip kategoriškai sakyti negalima. Mokyklos pagal galimybes kompiuterius suteikė, vaikams siunčiami prisijungimai ir namų darbai, tačiau šiems vaikams reikia ne visko to paties, bet visko daug daugiau. Čia ir atsiranda problema, kadangi mokykloms trūksta resursų su pabėgėlių vaikais papildomai dirbti. Mūsų savanoriai padeda, bet prie kiekvieno vaiko juk po savanorį nepastatysi.

Valstybė papildomam migrantų vaikų lietuvių kalbos mokymui mokyklose skiria specialias lėšas. Ar tie mokymai vyksta?

Kiek žinau, pabėgėlių vaikams skiriamas didesnis vadinamasis krepšelis. Pirmais mokslo metais jiems priklauso nemažai papildomų lietuvių kalbos pamokų. Tačiau labai retai būna taip, kad pamokos būtų sklandžiai organizuojamos. Kai mokyklų pasiteiraujame, ar jos vyksta, tai mokyklų atstovės nustemba sužinojusios, kad pabėgėlių vaikams tokios pamokos priklauso. Pirmiausiai mokykloms trūksta informacijos. Be to, dėl perpildytų klasių ir darbu perkrautų mokytojų mokykla turi mažai galimybių tokias pamokas suteikti. Mes einam ir prašom, kalbam ir įtikinėjam, kad papildomos lietuvių kalbos pamokos pabėgėlių vaikams turi būti suteiktos. Bet dažniausiai girdim atsikalbinėjimus, kad „neturim mokytojų“, ‚neturim klasės“, arba mums pasakoma, kad pamokos buvo suorganizuotos, bet vaikai nelanko, tad daugiau neorganizuos. Tokių atvejų būna daug dažniau, nei norėtųsi.

Iš Jūsų pasakojimo susidaro įspūdis, kad pabėgėlių vaikai susiduria su sisteminėmis švietimo problemomis, kurios visiškai nesprendžiamos. Įspūdis toks, jog viskas paliekama savieigai ar atskirų mokytojų ir mokyklos administracijos gerai valiai. Ar galima padaryti išvadą, kad mokyklos yra nepasirengusios priimti tokius vaikus?

Taip, galima tokią išvadą padaryti. Mokykloms trūksta informacijos, resursų, patirties, švietimo pagalbos specialistų. Tiesą sakant, didžiausi pagalbininkai šiems vaikams šiandien yra dienos centrai. Dauguma mūsų vaikučių juos lanko, ten su jais nuosekliau dirba tiek tie patys švietimo pagalbos specialistai, tiek ir darbuotojai ar savanoriai. Ir su mokslais padeda.

Mokyklos turėtų kreipti ypatingą dėmesį į pabėgėlių vaikus, juk tai – vaikai, dažnai turintys potrauminio streso sindromą, kelis metus iškritę iš ugdymo proceso. Jiems reikia papildomo dėmesio ir papildomos pagalbos. Kad ir patyčių atveju – mokyklos turėtų ypatingai stebėti, ar nesityčiojama iš labiausiai pažeidžiamų vaikų, ar tai būtų pabėgėlis ar kitas socialinę atskirtį išgyvenantis vaikas.

Reikia, kad mokyklose būtų pakankamai mokytojų padėjėjų, psichologų, specialiųjų ir socialinių pedagogų. Mokykla turi dėti pastangas dirbti su tėvais, turi užsiimti ne tik vaikų, bet ir tėvų švietimu.

Mokytojai turėtų būti gerai pasirengę dirbti su pabėgėlių vaikais. Mokymo ar instruktažo mokytojai negauna ir jaučiasi pasimetę, dėl to gal ir kyla jų pasipriešinimas. Yra mokytojų, kurie skiria daugiau dėmesio pabėgėlių vaikams, bet tai yra asmeninių savybių, o ne sisteminio pasirengimo nulemti dalykai. Nesu girdėjusi apie organizuotus mokymus mokytojams. Pedagoginė – psichologinė tarnyba rodė iniciatyvą suorganizuoti tokius mokymus, tačiau, tiesą sakant, nežinau, kuo ta iniciatyva baigėsi. Greičiausiai tik kalbomis, kitaip būčiau apie tai išgirdusi. O mokytojams žinių ir supratimo, kaip dirbti su visais socialinę atskirtį patiriančiais vaikais, tame tarpe ir su pabėgėliais, tikrai labai trūksta.

Į tokius mokymus reikėtų ir Jūsų organizacijos narius pakviesti – žmones, kurie yra puikiai susipažinę su pabėgėlių problemomis ir yra pelnę jų pasitikėjimą. Ar per savo praktiką matėte, kad pabėgėlių vaikams būtų paskirtas mokytojo padėjėjas?

Taip. Bet tai vienetiniai atvejai. Tai labai naudinga praktika. Pabėgėlių vaikams reikia absoliučiai visos pagalbos, kokią tik jie gali gauti. Kad, baigę mokyklas, galėtų studijuoti toliau, o ne eiti dirbti nekvalifikuoto darbo.

Į kokią mokyklą pabėgėliai savo vaikus dažniau leidžia – į mokyklą rusų ar lietuvių dėstomąja kalba?

Į mokyklas rusų dėstomąja kalba savo vaikus leidžia tik tadžikai ar kiti pabėgėliai iš buvusio sovietų bloko šalių. Bet ir tai, jei vaikas pradinukas, tai stengiasi leisti į lietuvių mokyklą. Pabėgėliai iš kitų šalių savo vaikus leidžia beveik šimtu procentu į lietuvių mokyklas. Mokykloje rusų dėstomąja kalba vaikams lengviau mokytis, kadangi tėvai moka rusiškai ir gali vaikams padėti.  Kitų tokio pasirinkimo priežasčių nematau.

Jums teko susidurti su Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) veikla, vienas atvejis, kaip teigiate, leido pamatyti tarnybos veiklą „nuo pradžios iki galo“. Gal galite detaliau papasakoti, koks tai atvejis buvo? Ką iš jo sužinojote, patyrėte, kokių išvadų priėjote?

Taip, su tarnybos veikla teko susidurti ne kartą. Dažnai tai būna pirmas dalykas, kurio griebiasi su sunkumais susidūrusi ugdymo įstaiga – rengia vaiko gerovės komisiją ir nukreipia jį į Psichologinę pedagoginę tarnybą, kad nustatytų specialiuosius poreikius ir skirtų specialistų pagalbą. Kartais, deja, tik dėl „varnelės“. Kita vertus, tai vis tiek teigiamas žingsnis, nes visi šie vaikai turi specialių poreikių vien jau dėl kalbos barjero, ir visa papildoma pagalba be galo svarbi. Žinoma, tokiais atvejais tenka papildomai padirbėti ir su tėvais, paaiškinti, kad tarnyba nėra joks baubas, ir įkalbėti lankytis pas specialistus.

Asmeniškai man teko susidurti tik su Vilniaus PPT veikla. Buvau labai maloniai nustebinta šios tarnybos specialisčių įsigilinimo į situacijas, jautraus ir plataus požiūrio, iniciatyvos. Vienu sudėtingu atveju, kai vaiką jau buvo nespręsta šalinti iš darželio, tarnybos psichologė ir specialioji pedagogė pačios pasisiūlė į jį nuvykti. Čia konsultavo ne tik su vaiku dirbančias auklėtojas, bet ir tėvų spaudimą patiriančią administraciją. Daug vertingų patarimų esame gavę ir mes.

Ar yra vaikų integracijos sėkmės istorijų? Gal galite papasakoti?

Iš dalies, sėkmės istorija galėčiau pavadinti ir prieš tai minėtą atvejį. Po specialisčių iš PPT konsultacijos, darželio atstovų pokalbių su grupės vaikų tėvais, situacija ėmė keistis. Su vaiku ėmė nuosekliau dirbti specialistai – logopedas, specialusis pedagogas, psichologas. Kai kurie grupės vaikų tėvai ėmė skatinti savo atžalas daugiau bendrauti su berniuku, draugų atrado ne tik jis, bet ir jo mama. Šiemet berniukas jau pirmokas, ir kol kas mokykloje sekasi neblogai.

Nepaisant sunkumų, savo sėkmės istoriją turi kiekvienas vaikas. Kažkam pavyko susirasti draugų, kažkas turi mylimą mokytoją, kažkam sekasi sportas ar dainavimas, o kažkas skina laurus anglų kalbos olimpiadoje. Labai smagu ir dėl vyresnių vaikų, kurie savo šalyje turėjo galimybę mokytis ir mokėsi gerai, atvykę čia pabaigė vidurines ir įstojo į aukštąsias mokyklas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą #MesVisi. Projektą įgyvendina Lietuvos žmogaus teisių centras, partneriai – Lietuvos policijos mokykla, Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Europos žmogaus teisių fondas. Projektas bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos (2014–2020) lėšomis. Projekto viešinimo veiklas taip pat remia Švedijos institutas, Švedijos karalystės ambasada Vilniuje ir EVZ fondas.

Komentuoki