Vakar vykusiame Seimo Konstitucijos komisijos posėdyje Lietuvos žmogaus teisių centras pristatė savo poziciją, dėl planuojamo Konstitucijos 38 straipsnio pakeitimo. Centro manymu, planuojamas Konstitucijos keitimas yra perteklinis, juo neatsižvelgiama į Europos žmogaus teisių teismo praktiką bei Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo išaiškinimus.
LR Seimo narių įregistruotame Įstatymo projekte, keičiančiame LR Konstitucijos 38 str. nuostatas, įtraukiamos ir naujos nuostatos: „Šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką“, „Šeima taip pat kyla iš motinystės ir tėvystės.“
Santuoka – vienas iš galimų šeimos kūrimo modelių. Tiesioginis santuokos paminėjimas Konstitucijos 38 str. 3 d. „santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu“ pabrėžia šio instituto išimtinę vietą ir svarbą mūsų visuomenėje, tačiau neįtvirtina santuokos kaip vienintelio instituto, įgalinančio sukurti šeimą. Konstitucija gina ir saugo ir kitokias nei santuokos pagrindu sudarytas šeimas, inter alia sudarytas partnerystės pagrindu. LR Konstitucija įsakmiai nurodo, kad santuoka gali būti sudaryta tik tarp vyro ir moters, tačiau kito galimo šeimos modelio, inter alia partnerystės, Konstitucija neuždraudžia sudaryti ir tarp tos pačios lyties asmenų. Tai patvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, vienintelė institucija, kurios LR Konstotitucijos nuostatų išaiškinimas yra privalomas, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija (toliau – Konvencija).
Neatitinka Europos žmogaus teisių teismo praktikos
Europos žmogaus teisių teismas, interpretuodamas Konvencijos nuostatas, pabrėžė, kad „šeimos gyvenimas“ įtvirtinamas Konvencijos 8 str. galioja ne tik šeimos, sudarytoms santuokos pagrindu, ir gali apimti kitus de facto santykius“ (byla X, Y, and Z Jungtinę Karalystę). „Konvencija de facto šeimoms suteikia vienodą apsaugą kaip ir šeimoms sukurtoms formaliais būdais“ (byla Schalk ir Kopf pries Austriją). Europos žmogaus teisių teismas savo bylose šeimos gyvenimu pripažįsta santykius tarp vaikų ir senelių (byla Marckx prieš Belgiją), tarp brolių ir seserų, nepriklausomai nuo jų amžiaus (bylos Olsson prieš Švediją; tarp suaugusiųjų brolių ir seserų – Boughanemi pries Prancūziją), tarp tetos ar dėdės ir jo/jos sūnėno ar dukterėčios (byla Boyle pries Jungtinę Karalystę), tarp tėvų ir vaikų, gimusių antruose santykiuose, ar kai vakai gimsta dėl nesantuokinių santykių ar romano, ypatingai, kai vaikų tėvystė pripažįstama ir tarp šalių egzistuoja asmeniniai ryšiai (byla X prieš Šveicariją), tarp įtėvių/globėjų ir vaikų (byla Jolie ir Lebrun prieš Belgiją).
Prieštarauja Konstitucinio Teismo jurisprudencijai
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Taigi konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi.
Dėl 38 str. 4 d. įtraukto žodžio „Valstybė globoja <…> santuoką…“ Dabar galiojančioje 38 str. 2 d. įtvirtinta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.“, o 38 str. 3 d. įtvirtinama, kad „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu“. Vadinasi, kaip ir minėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, LR Konstitucija pabrėžia šio instituto (santuokos) išimtinę vietą ir svarbą mūsų visuomenėje, jai suteikiama išskirtinė reikšmė išskiriant iš kitų šeimos sudarymo modelių. Remiantis tuo, Lietuvos žmogaus teisių centro nuomone, LR Konstitucija „saugo ir globoja“ santuoką kaip vieną iš šeimos sudarymo modelių.
Iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja ne tik valstybės pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir valstybės pareigą įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.). Šeimos samprata turi būti grindžiama santykių turiniu – tarpusavio atsakomybe, supratimu, pagarba, o santykių išraiškos forma esminės reikšmės neturi. Valstybės pareiga yra taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvius, kaip santuokos neįregistravusius bendrai gyvenančius vyrą ir moterį, jų vaikus ar įvaikius, vieną iš tėvų, auginančių vaiką ar įvaikį.
Remiantis Įstatymo projekto nuostatomis, neaišku, kaip būtų traktuojamos šeimos, bendrai de facto partnerystėje gyvenantys asmenys (kol kas teisės aktų nepripažįstama partnerystės forma), bendrai gyvenantys asmenys, iš kurių vienas turi vaiką, kuo būtų laikomi seneliai, tetos, dėdės, globotiniai ar globėjai.
Nesukels neigiamų pasekmių?
Projekto aiškinamojo rašto 5 dalyje teigiama „Neigiamos įstatymo projekto priėmimo pasekmės nenumatomos“.. Tačiau Įstatymo projekto rengėjai neįvertino, kokias pasekmes sukeltų asmenims tai, kad LR Konstitucijai nelaikant jų šeima, jie gali netekti kitų LR Konstitucijos ir įstatymų garantuojamų teisių. Pvz. kyla klausimų, ar tokiu atveju ne santuokoje gyvenantiems asmenims galiotų LR 22 str. 4 d. įtvirtinta nuostata: „Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą“? Panaši nuostata įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 8 str. Neaišku, ar pakeitus LR Konstitucijos 38 str. Nuostatas, kaip išdėstyta Įstatymo projekte, reikėtų išstoti iš Europos Tarybos, nes nuostatos neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatų ir Europos žmogaus teisių teismo išaiškinimų, kurie taip pat yra sudėtinė Lietuvos teisinės sistemos dalis.
Lietuvos žmogaus teisių centro nuomone, remiantis tuo, kad dabartinė LR Konstitucijos redakcija leidžia pasiekti tikslų, kurie įvardinti aiškinamajame rašte: „Įstatymo projekto tikslas – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti, kad šeimos institutas yra kildinamas iš santuokos, kuri suprantama kaip laisvas vyro ir moters susitarimas“. Kadangi LR Konstitucija jau įtvirtina santuoką, kaip vieną iš šeimos sudarymo formų ir aiškiai nustato, kad santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu, reikėtų palikti 1992 m. referendumu priimtos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 str. redakciją:
„Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas.
Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę.
Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu.
Valstybė registruoja santuoką, gimimą ir mirtį. Valstybė pripažįsta ir bažnytinę santuokos registraciją.
Sutuoktinių teisės šeimoje lygios.
Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.
Vaikų pareiga – gerbti tėvus, globoti juos senatvėje ir tausoti jų palikimą.“
